Žydų ir pusžydžių persekiojimas Šiauliuose prasidėjo netrukus po to, kai miestą 1941 m. birželio 26 d. užėmė vokiečių kariuomenė. Šalia atkurtos lietuvių administracijos ir policijos, Šiauliuose įsikūrė įvairios vokiškos įstaigos: karo komendantūra, slaptoji karo lauko policija ir operatyvinės grupės (Einsatzgruppe) A būrys.
Šiauliuose buvo įrengti du getai, pradėti steigti 1941 m. rugpjūčio 22 d., kai Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas Jonas Noreika pranešė, kad visi žydai ir pusžydžiai turi persikelti gyventi į Žagarę (iki rugpjūčio 29 d.).
Lygiagrečiai areštams ir šaudymams buvo vykdoma teisinė žydų diskriminacija. Iš žydų palaipsniui buvo atimamos pilietinės teisės ir turtas. Jie buvo įpareigoti nešioti Dovydo žvaigždę, galėjo vaikščioti gatvėmis ir rodytis viešose vietose tik nuo 6 iki 20 valandos.
Žydams ir pusžydžiams buvo uždrausta prie savo namų iškelti Lietuvos tautines vėliavas, turėti radijo aparatus, naudotis kitų tautybių asmenų samdomu darbu. Vėliau jiems buvo atimta ir teisė tvarkyti savo turtą.
Iki Jono Noreikos buvęs apskrities viršininkas Ignas Urbaitis su Šiaulių burmistru pasidalino „teritorijas”. Asmeninis telefoninio pokalbio patvirtinimas su tuometiniu „Šiaulių Miesto Burmistru” Petru Linkevičiumi. Šį nutarimą patvirtino ir Jonas Noreika. Jonas Urbaitis 1941 m. liepos mėn. vokiečių karinio komisaro paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, bet dėl humanistinių įsitikinimų negalėdamas pasirašyti kai kurių sprendimų, rugpjūčio 3 d. iš pareigų pasitraukė (Jonas Noreika perimdamas pareigas, kuo puikiausiai žinojo Igno Urbaičio pasitraukimo priežastis).
Keliant iš gimtųjų vietų žydus į getus ar koncentracijos stovyklas, jiems buvo leidžiama pasiimti tik būtiniausius daiktus ir šiek tiek maisto. Visuose getuose veikė Žydų komitetai, kurie palaikė ryšį su okupacine valdžia ir vykdė jos įsakymus. Getuose taip pat veikė ir žydų pasipriešinimo organizacijos. Jos kaupė ginklus, vykdė diversijas, sabotažo aktus ir užmezginėjo ryšius su sovietų partizanais ir pogrindininkais.
Nuo 1941 m. liepos mėnesio Šiaulių kalėjime įkalinti žydai ir Tarybiniai aktyvistai taip pat buvo šaudomi šalia Pročiūnų kaimo (7 km nuo Šiaulių). Taip dar iki geto įsteigimo buvo sušaudyta apie 1000 Šiaulių žydų.
Iš Šiaulių geto žydai buvo vežami žudyti ir į Kužius (nužudyta apie 5000 žydų ir pušžydžių).
Vaikai
1941 m. Šiauliuose buvo likviduota vaikų prieglauda. Vaikus vežė šaudyti į Luponių mišką, esantį šalia Kužių. Tai vadinamos pirmosiomis Šiaulių žydų žudynėmis, kurios buvo įvykdytos 1941 m. birželio 29 d. Luponių miške prie Kužių (12 km nuo Šiaulių). 1941 m. vasarą ten buvo nužudyta keli tūkstančiai žmonių. Žudė ne, tik Šiaulių miesto ir apskrities žydus, bet ir kitų tautybių komunistus. Ten bendrai buvo buvo nužudyta per 8 tūkst. žmonių – vyrų, moterų ir vaikų.
Tėvams būnant darbe, iš Šiaulių geto vaikai buvo išvežti į Aušvico koncentarcijos lagerį , ši operacija vadinosi „vaikų akcija”. Pirma vaikų akcija įvyko 1943 m. lapkričio 5 d. Šiaulių gete. Per dieną į Aušvicą traukiniais buvo išvežta 570 vaikų ir 260 senolių. Visi jie buvo nužudyti. Aušvico lageryje buvo nužudyta apie 6 milijonus žydų, kurie mirė nuo bado ir smurto, nunuodyti kamerose, kulkų arba buvo sudeginti… krematoriumuose. Tokia pat „vaikų akcija” buvo vykdoma ir Kaune.
Yad Vashem Foto Archives 1044/150
Likusieji vaikai su tėvais buvo sušaudyti Gubernijos miške šalia Bubių. Prieš sušaudant, žydai patys išsikasdavo duobes.
Prieš nužudymą kaliniai buvo priversti kasti savo kapus.
Yad Vashem Photo Archives 3150/122
1943 m. abu getai perduoti SS žinion ir tapo koncentracijos stovyklomis, o 1944 m. liepos 15d. buvo pradėti likviduoti, apie 3000 žydų buvo pervežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur 1945 m. gegužės 2 d. likusius gyvus žydus išlaisvino sovietų ir amerikiečių kariuomenės. Iš viso po karo Šiauliuose liko tik 350 žydų.
Parengta pagal Holokaust.com , genocid.lt ir yadvashem.org inf. parengė
Vaidas Žemaitis