Aš turiu trispalvę, dar Smetonišką. Aš ją paveldėjau iš savo mamos, mama – iš savo mamos. Mano vėliava apkeliavo Lietuvą su ekologinio klubo „Atgaja“ žygiais 1988, 1889 metais, buvo visuose Sąjūdžio mitinguose, net kariniame Šiaulių aerodrome, tarp rusiškų naikintuvų, buvo Visagine, Rumšiškių buities muziejuje, buvo Palangoje, Baltijos apsikabinimo renginyje, buvo Baltijos kelio akcijoje.
Praėjus beveik 30 metų nuo minėtų įvykių, aš nesiryžau savo Trispalvės iškabinti ant balkono ar lango, kad ji neįsižeistų.
Matote, aš gyvenu Vilniuje, Petro Vileišio gatvėje, o būtent šioje gatvėje, už kelių namų, yra visiems gerai žinoma LRT, o tiksliau Lietuvos žmonių pinigų vagių kontora. Jie gi, kaip žinote, yra didžiausi „Lietuvos patriotai.“
Dabar, 30 metų prabėgus, kuo didesnis vagis, tuo didesnis Lietuvos patriotas. Galima net „patriotizmo“ dėsnį suformuluoti: patriotizmas yra tiesiog proporcingas iš Lietuvos valstybės pavogtų pinigų kiekiui.
Taigi. Pas tuos LRT pinigų vagis, prie tos jų nelemtos vagių kontoros Petro Vileišio gatvėje, ir vėliava trispalvė nuolatos plazda. Kaigi mano vėliavai dabar plazdėti toje pačioje gatvėje, vos už kelių namų. Niekaip neišeina, įsižeisti gali vėliava-sąjūdietė.
Aš pagerbiau Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį kitaip. Aš ant palangės išdėliojau Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo artefaktus.
Praeiviai nieko nepamatys, bet užtai vėliava veteranė neįsižeis.
Nereikia, manau, įžeidinėti trispalvės.
Reklama