Senuolis ėmė ir pjūklaliu nupjuovė savoj žemėj Gerduvėnuos seną ievą, nuvirtusią ir kiek papuvusią. Karštai mediena pečiuj dega, užtat kai reikia šakas sutvarkyt, styro atsistojusios, nesuguldysi krūvon, sunku darbuotis. Ir ką – žalias gamtosaugininks tuojaus pat prisistatė, popierinio leidimo su štampais pjaut iš anksto pareikalavo.

Senuolis bandė aiškint, kad medis nuvirtęs jau buvo, bet tas žaliasis buvo popierizmu sužalots ir nieko aiškintis išvis neleido, baudą čia pat ant popieriaus ėmė braižyt. Supyko kaipmat senuolis, čia pat ir tos pačios ievos pagalį nusirovęs, anam į kaktą kad vožė, didelį guzą iškart su didele mėlyne įtaisė.

Guzas auga ant akių, geltonuoja, akis drasko. Tasai žaliasis tąsyk klykaudamas, bet nieko nebeišmikčiodamas, kaktą šaldydamas į savo popierinius pastatus kažkokiais būdais greitai parkako.
Iš to nesmagaus įvykio ligi šiolei toj vietoj jau dvidešimt metų liudija viens bats ir viens rats (žiūrėti Lino Bružo nuotraukose).

Tas popierinis ir vieną, ir kitą, net kepurę beskubėdams pametė, užtatai grįžęs paštu raštą ir tūkstantinę maksimalią baudą atsiuntė, už ievą, guzą, kepurę ir didelę mėlynę. Užjūrio princui tikriausiai daug pudros reikėjo; aišku, savo kaktos daugiau kaime neberodė. Bandykim teisintis – senolis buvo daug bėdų matęs, ir karo, ir bado, tad neįsivaizdavo, kaip kitaip nuo neteisybės beatsiginti.

Ta tėvalio istorija tikrai nėr pavyzdys, kaip reikia savoj vietoj darbuotis, bet susimąstyt visiems irgi yra kur.

Giedrė Bružienė

Reklama