Pui­kus pa­ša­ri­nis au­ga­las liu­cer­na ži­no­mas vi­sa­me pa­sau­ly­je. Lau­ki­nė liu­cer­na ap­tin­ka­ma Ma­žo­jo­je Azi­jo­je ir Bal­ka­nuo­se. Šis ver­tin­gas ir kant­rus au­ga­las žmo­nių se­nai bu­vo pa­ste­bė­tas ir su­kul­tū­rin­tas.

Ki­ni­jo­je liu­cer­na bu­vo ži­no­ma ir mi­ni­ma be­veik prieš 3 tūks­tan­čius me­tų iki Kris­taus gi­mi­mo.

Ara­bai liu­cer­ną va­di­no vi­so mais­to tė­vu. Nuo An­ti­kos lai­kų liu­cer­na bu­vo ver­tin­giau­sias gy­vu­lių pa­ša­ras. To­dėl ši žo­lė ke­lia­vo kar­tu su už­ka­riau­to­jų ar­mi­jo­mis. Taip pli­to po vi­są pa­sau­lį.

Per­sai sa­vo ark­liams liu­cer­ną Grai­ki­jo­je pa­sė­jo 480 me­tų prieš mū­sų erą.

Is­pa­ni­jo­je liu­cer­ną pra­dė­jo au­gin­ti sa­ra­cė­nai. Is­pa­nai, at­ra­dus Ame­ri­ką, liu­cer­ną ėmė au­gin­ti Mek­si­ko­je ir Pie­tų Ame­ri­ko­je. Pie­tų Ame­ri­kos paukš­čių au­gin­to­jai pa­ste­bė­jo, jog į le­sa­lus įmai­šius liu­cer­nos, pa­si­da­rė gra­žes­nės stru­čių plunks­nos, viš­tos pra­dė­jo dė­ti dau­giau kiau­ši­nių. Liu­cer­na še­ria­mų kar­vių pie­nas pa­si­da­rė ska­nes­nis.

Vė­les­niais me­tais liu­cer­nos pa­sė­liai su­mė­ly­na­vo ir JAV – Tek­sa­so ir Ka­li­for­ni­jos vals­ti­jo­se.

Da­bar liu­cer­na au­gi­na­ma vi­sa­me pa­sau­ly­je. Šil­tes­nio kli­ma­to kraš­tuo­se per me­tus nui­ma­mi ke­li žo­lės der­liai. Liu­cer­na džio­vi­na­ma šie­nui. Iš jos da­ro­mi mil­tai, ku­rie mai­šo­mi su mal­tais grū­dais ar so­jos pu­pe­lių ru­pi­niais.

Liu­cer­na kant­ri. Išt­ve­ria saus­ras, nes jos šak­nys įsi­skver­bia net iki 2,5 met­ro gy­lį. To­dėl su­ge­ba mais­to me­džia­gų pa­siim­ti iš gi­les­nių dir­vos sluoks­nių. Liu­cer­na ne tik pa­sii­ma iš že­mės me­džia­gų, bet dir­vai duo­da azo­to, nes la­puo­se esan­čios bak­te­ri­jos pai­ma jį iš oro ir siun­čia į šak­nis.

Liu­cer­na pa­tin­ka bi­tėms ir bi­ti­nin­kams, nes iš hek­ta­ro liu­cer­nos ga­li­ma pri­rink­ti net iki 300 kg ne­kta­ro, ku­ria­me yra iki 50 pro­c. cuk­raus.

Ver­tė

Iš­tir­ta, jog liu­cer­no­je yra ang­lia­van­de­nių, or­ga­ni­nių ir ami­no rūgš­čių, al­ka­loi­dų, fruk­to­zės, ete­ri­nio alie­jaus, kal­cio, mag­nio, ge­le­žies, ka­lio, chlo­ro, nat­rio, fos­fo­ro… Yra vi­ta­mi­nų C, B1, B12, B2, K. A, D, U…

Liu­cer­no­je yra net 18,9 pro­c. bal­ty­mų, kai jų jau­tie­no­je tė­ra 16,5 pro­c., kiau­ši­niuo­se – 13,1 pro­c. Tad liu­cer­ną val­gy­ti la­bai svei­ka ve­ge­ta­rams, at­si­sa­kiu­siems mė­sos ir pie­no pro­duk­tų. Bal­ty­mus iš liu­cer­nos or­ga­niz­mas mie­lai prii­ma, kai grū­duo­se ar pu­pe­lė­se esan­čius bal­ty­mus or­ga­niz­mas įsi­sa­vi­na sun­kiau. Jei­gu žmo­gui trūks­ta bal­ty­mų, ga­li pra­dė­ti nyk­ti rau­me­nys, su­trik­ti virš­ki­ni­mas. To­kiems val­gy­to­jams ga­li pa­blo­gė­ti lai­ky­se­na, su­si­lpnė­ti plau­kai ir na­gai, ga­li at­si­ras­ti odos li­gų.

Ga­li­ma pri­si­skin­ti liu­cer­nos la­pe­lių su­muš­ti­niams ar sa­lo­toms, su­si­džio­vin­ti liu­cer­nos žo­lės ar­ba­tai.

Kai ku­rie mi­ty­bos ži­no­vai tvir­ti­na, jog ver­tin­giau­si liu­cer­nos dai­gai, ku­rie val­go­mi, juos paau­gi­nus vos ke­lis cen­ti­met­rus. To­kie dai­gai nė­ra ka­lo­rin­gi. Tin­ka sa­lo­toms, su­muš­ti­niams, gar­ny­rams. Ga­li­ma dė­ti į sriu­bas, pa­da­žus. Ta­čiau per­spė­ja­ma, jog pikt­nau­džiau­ti liu­cer­nos dai­gais ne­ga­li­ma, nes kas per daug, nie­ka­da nė­ra svei­ka – ga­li dai­gai net rau­do­nuo­sius krau­jo kū­ne­lius pa­žeis­ti.

Liu­cer­na vais­tams, ar­ba­tai, prie­sko­niams džio­vi­na­ma prieš žy­dė­ji­mą. Džio­vi­na­ma kaip ir vi­sos žo­lės. Su­džio­vin­tus la­pus ga­li­ma už­si­pli­ky­ti ar­ba­tai. Sus­mul­kin­tus la­pus ga­li­ma bars­ty­ti ant ko­šių, mė­sos ar žu­vies pa­tie­ka­lų. Tik ne­rei­kia per­si­steng­ti – ber­ti su pro­tu, nes liu­cer­na tu­ri sa­vo sko­nį, prie ku­rio rei­kia pri­pras­ti.

Ga­li­ma gy­dy­ti li­gas

Kai ku­rie žo­li­nin­kai liu­cer­nos ne­pris­ki­ria prie vais­ta­žo­lių. Ne­va liu­cer­nos po­vei­kis per men­kas, kad ga­lė­tų bū­ti gre­ta ki­tų, veiks­min­ges­nių vais­ta­žo­lių. Ta­čiau po nau­jau­sių moks­li­nin­kų ty­ri­mų aiš­kė­ja, jog liu­cer­na ga­li pa­dė­ti nuo dau­ge­lio li­gų.

Štai liu­cer­no­je yra vi­ta­mi­nas U, ku­ris dar ran­da­mas žie­di­niuo­se ko­pūs­tuo­se. Šis vi­ta­mi­nas pa­de­da už­gy­dy­ti skran­džio opas. Ki­ni­jos liau­dies me­di­kai liu­cer­na skran­džio opas gy­do nuo neat­me­na­mų lai­kų.

Yra ži­nių, jog šios žo­lės ar­ba­ta ga­li­ma iš­gy­dy­ti šla­pi­mo pūs­lės ir pro­sta­tos ne­ga­la­vi­mus.

Kai ku­rie ty­ri­nė­to­jai iš­siaiš­ki­no, jog liu­cer­nos žo­lė­je yra kau­lams ir dan­tims rei­ka­lin­gų me­džia­gų. Skel­bia­ma, jog liu­cer­na ne tik ap­sau­go dan­tis nuo ėduo­nies, bet ga­li dan­tis net atau­gin­ti.

Liu­cer­no­je esan­tis vi­ta­mi­nas K pa­ge­ri­na krau­jo kre­šė­ji­mą, ma­ži­na krau­jo spau­di­mą, pa­di­di­na dar­bin­gu­mą. Pas­te­bė­ta, kad liu­cer­na pa­šer­ti ark­liai grei­čiau bė­ga ir il­giau ne­pa­vargs­ta. Kas tin­ka ark­liui, ko­dėl ga­li ne­tik­ti žmo­gui?

Liu­cer­no­je esan­tis A vi­ta­mi­nas sau­go nuo in­fek­ci­jų.

Liu­cer­na yra ge­ras diu­re­ti­kas, to­dėl pa­ta­ria­ma nėš­čio­sioms bent kar­tą per die­ną ger­ti šios žo­lės ar­ba­tos, ku­rią ga­li­ma pa­gar­din­ti avie­čių ar mė­tų la­pais, me­du­mi. Liu­cer­nos ar­ba­tą ver­ta ger­ti ir po gim­dy­mo. Su­ma­žė­ja krau­jos­rū­vos. Ge­res­nis ir ska­nes­nis bū­na mo­ti­nos pie­nas.

Liu­cer­no­je ran­da­mas re­tas vi­ta­mi­nas D, ku­rio ge­riau­sias šal­ti­nis yra Sau­lė. Tad liu­cer­na ga­li šio vi­ta­mi­no trū­ku­mą kom­pen­suo­ti žie­mą, kai mums trūks­ta sau­lės švie­sos.

Yra duo­me­nų, jog liu­cer­na su­ge­ba pa­ša­lin­ti iš or­ga­niz­mo cho­les­te­ro­lį.

Per pu­sę su van­de­niu skies­to­mis liu­cer­nos sul­ti­mis ga­li­ma su­ma­žin­ti or­ga­niz­me cuk­raus kie­kį.

Kai ku­rio­se vals­ty­bė­se liu­cer­na nau­do­ja­ma art­ri­tui, reu­ma­tui, ane­mi­jai, al­ko­ho­lio ir nar­ko­ti­kų pri­klau­so­my­bių gy­dy­mui.

Pas­te­bė­ta, jog liu­cer­no­je esan­tys vi­ta­mi­nai, bal­ty­mai, mi­ne­ra­lai bei fer­men­tai ska­ti­na vai­kų au­gi­mą.

Liu­cer­nos ger­bė­jai sa­ko, jog šis au­ga­las, kaip joks ki­toks, ne tik gy­do, bet su­stip­ri­na kū­ną fi­ziš­kai ir dva­siš­kai. Ga­li bū­ti, jog toks tei­gi­nys – tei­sy­bė. Juk žmo­ni­ja su liu­cer­na ne be rei­ka­lo ne­si­ski­ria jau ke­lis tūks­tan­čius me­tų: kur ke­liau­ja, ten liu­cer­nos sėk­lų, kaip ta­lis­ma­ną, ve­ža­si. Tad, ma­tyt, ver­ta kiek­vie­nam iš mū­sų bent ne­di­de­lį plo­te­lį liu­cer­nos už­siau­gin­ti ar jos sėk­lų dai­gų pri­si­dai­gin­ti.

Pa­ren­gė Fe­lik­sas GRUNS­KIS

Reklama