Pati svarbiausia kliūtis kelyje į save yra mūsų pačių atsikalbinėjimai, išsisukinėjimai. Mes pastoviai kartojame sau, kad „dabar nėra laiko tuo užsiimti“, „dabar ne vieta ir ne laikas“, „nieko iš to vis tiek nesigaus“, „aš jau nieko daugiau nebenoriu“, „neturiu tam nei lėšų, nei priemonių“ ir t.t. Svarbiausia kiekvieno tokio atsikalbinėjimo prasmė yra ta, kad dabar, šiuo momentu, nieko daryti nereikia. Kitaip sakant, mes paprasčiausiai teisiname savo neveiklumą. Atrodytų, nieko naujo tuose žodžiuose surasti neįmanoma, tačiau patys pagalvokite, kiek kartų per dieną jūs juos pats sau ištariate.

Tarkime, nusprendėte nuo sekančios savaitės daryti rytais mankštą. Iškilmingai pasižadate, jog nuo sekančio pirmadienio atsikelsite pusvalandžiu anksčiau, kad suspėtumėte viską nuveikti, piešiate galvoje iškilmingus paveikslus, koks grakštus taps jūsų kūnas po tų treniruočių. Esate kupini entuziazmo ir tikėjimo sėkme!

Pirmadienis. Skamba žadintuvas. Galvojate: „Oi, kodėl taip anksti? Ach taip, mankšta… Pagulėsiu dar 5 minutes“. Po 5 minučių, jeigu dar neužmigote: „Kaip šilta po antklode. Ir kam keltis? Gyvenime ir taip daugybė įvairių apribojimų bei nemalonumų, reikia save patausoti, dar šiek tiek pamiegoti. Nenoriu dabar daryti mankštos, neturiu nuotaikos. Padarysiu vakare po darbo“.

Vakare po darbo: „Kaip pavargau… Kokia mankšta? Gerai kad iki lovos nuroposiu… Arba geriau pažiūrėsiu televizorių, ten šiandien geras filmas. Mačiau jį jau tris kartus, bet taip patinka, pasižiūrėsiu dar sykį. O mankštą rytoj ryte padarysiu“.

Ir taip kiekvieną dieną. Visada atsiras svarbių reikalų, pritrūks laiko. Kai sakome „nėra laiko“, mes dažniausiai stengiamės išvengti permainų. Mes taip įprantame prie blogo, kad nieko nebedarome pagerinti situacijai. Galime skųstis aplinkiniams savo bėdomis, tačiau viską paliekame kaip buvo. Manau, kiekvienas mūsų ne kartą su tuo susidūrė: draugas skundžiasi gyvenimu (darbu, svoriu, blogais santykiais su artimaisiais). Jūs pateikiate kelis problemos sprendimo variantus, tačiau vietoje padėkos išgirstate, kad „tai neįmanoma, neturiu tam laiko (jėgų, pinigų)“. Žmogus pats ginasi nuo galimų problemos sprendimo būdų. Taip yra dėl to, kad jis visai nenori spręsti problemų, tik nori gauti patvirtinimą, jog jos egzistuoja. Jam lengviau kentėti, nei spręsti problemą.

Kokia galėtų būti išeitis?

Išeitį surasti gali tik pats žmogus. Jeigu jis išties norės kažką daryti su gyvenimu, nebus baisios jokios kliūtys. Visas jis pavers uždaviniais, kuriuos nuosekliai, vieną po kito galima išspręsti. Vengdami spręsti problemas, mes trypčiojame vietoje, netobulėjame ir dėl to degraduojame. Visada lengviau išspręsti problemą iš karto, nes ji turi bjaurią savybę augti tarsi sniego kamuolys. Kitaip sakant, pateisindami savo neveiklumą, mes tik komplikuojame gyvenimą.

Visada atrodo, kad rytoj (kitą savaitę, kitą mėnesį, sekančiais metais) turėsime daugiau laiko ir galimybių, kad išspręstume problemą ar pradėtume kažką daryti. Tačiau tai tik atsikalbinėjimas ir išsisukinėjimas. Kas gali sutrukdyti būtent šiandien žengti nedidelį žingsnelį link problemos sprendimo, mažą žingsnelį link savęs? Juk būtent taip mes rodome meilę sau pačiam.

Meilę sau sudaro būtent tokios mažytės pergalės prieš nuosavą tingėjimą, apatiją, nepasitikėjimą, baimę, abejones. Taip, kur kas paprasčiau atidėti sprendimą ir laikinai užmiršti apie jį. Tačiau gyvenimas vis tiek primins. Mes ne šiaip gauname įvairias gyvenimo pamokas problemų pavidalu. Tokių kliūčių, o tiksliau jų įveikimo dėka mes vystomės ir tobulėjame.

Jeigu iškilo problema, reiškia turime ir jėgų jai išspręsti. Jeigu pasiduodate, nenorite problemos spręsti, tada ji atims iš jūsų jėgas. O jeigu kliūtį įveikiate – tampate stipresnis, nes tada jau kliūtis suteikia jums jėgų. Turėkite tai galvoje. Turėkite galvoje, kad esate stiprus žmogus. Ir kad visada yra išeitis.

seimairnamai.eu

Reklama