Ragana, žiniuonių ir gydytojų deivė, buvo apšmeižta krikščionių, siekusių sukompromituoti lietuviškus dievus.

Ragana – gamtos jėgų valdytoja ir žmonių likimo lėmėja

Ragana (arba Ragaina) valdo žmonių ligas, nuo jos priklauso – bus žmogus sveikas ar sirgs, gyvens ligonis ar ne. Šia prasme Ragana lemia žmonių likimą ir yra visų gydytojų globėja.

Savo tikslams pasiekti Ragana gali pasitelkti gamtos stichijas. Pasak Vydūno, patsai Perkūnas visada pasiruošęs ateiti jai į pagalbą. Raganos žinioje yra ir vaistažolės, galinčios tiek padėti, tiek pakenkti.

Krikščionys bando vaizduoti Raganą blogio simboliu

Related image

Ragana nėra nei vien tik gera, nei vien tik bloga deivė. Ji gali išgydyti žmogų šiam susirgus, tačiau gali ir leisti jam numirti. (Panašiai kaip krikščionių dievas Jėzus Kristus.)

Krikščionys visada nekentė ir bijojo Raganos būtent todėl, kad jos pagalbos ieško sergantys lietuviai. Juk jei žmogus siekia Raganos palankumo, vadinasi, jis iki galo nenusižemina prieš kriškčioniškąjį dievą ir jo žynius.

Todėl atvykėliai krikščionys ir ypač jų žyniai labai stengėsi įtikinti lietuvius, kad Ragana yra blogio įsikūnijimas, pikta deivė, nešanti žmonėms vien tik skausmą ir nelaimes.

Raganos – senovės  gydytojos

Raganos krupis

  Raganos ženklas – krupis

Gydytojų deivės Raganos ženklas – krupis (žemaitiškai ir latviškai – rūpūžė).

Kadangi senovės liaudies gydytojai – žiniuoniai (žolininkai, gydę daugiausia vaistažolėmis) buvo globojami Raganos, tai ir juos pačius kartais vadindavo raganomis ir raganiais. Tada kitokių gydytojų faktiškai nebuvo, ypač kaimo vietovėse.

Įsitvirtinant Lietuvoje krikščionybei, valdžią užgrobę katalikų šventikai visaip bausdavo, kankindavo ar netgi žudydavo žmones, kurie gydė ne nusižeminimu ir maldomis Jėzui Kristui, o vadovaudamiesi per amžius sukaupta patirtimi ir žiniomis apie gydomąsias žolių savybes. Kaimyninėse Prūsijoje ir Latvijoje evangelikai liaudies gydytojus toleravo, tuo tarpu Lietuvos katalikai stengėsi juos sunaikinti.

Juodindami ir persekiodami raganas, katalikai stengėsi priversti lietuvius ir žemaičius besąlygiškai paklusti

Viduramžiais Katalikų bažnyčia tvirtino, kad geras katalikas turi pasikliauti tik Jėzumi Kristumi ir katalikiškąja dvasininkija. Susirgęs žmogus turėjo klauptis prieš katalikų šventikus, melstis, aukoti bažnyčiai dideles aukas, o jei tai nepadėdavo, tai nuolankiai mirti tikėdamasis geresnio pomirtinio gyvenimo (pageidautinai, prieš tai užrašęs katalikų žyniams visą savo turtą).

Todėl Katalikų bažnyčia stengėsi sukurti ypač neigiamą raganų ir raganių įvaizdį, visaip bandė juos demonizuoti, paversti žmonijos priešais. Katalikų žyniai teigė, kad liaudies gydytojai tik apsimeta gydantys, o iš tikrųjų – nori tik pakenkti ir greičiau numarinti.

Lietuviai buvo skatinami įskųsti žiniuonius katalikiškiesiems „teismams“, ir, laikui bėgant, išdavikų atsirasdavo vis daugiau ir daugiau. Sparčiai katalikėjantys lietuviai susirgę vis dar kreipdavosi pagalbos į žolininkus, tačiau jei gydymas jų nepatenkindavo ar nenorėdami mokėti už paslaugas, neretai skųsdavo juos Katalikų bažnyčiai.

Dažnai tokie skundikai prigalvodavo įvairiausių pasakų apie jiems neįtikusius liaudies gydytojus – kad jie nuodija gyvulius, susargdina žmones ir pan.

Katalikai sugebėjo apjuodinti gydytojų deivę

17-18 a. vienas po kito vyko raganų „teismai“, Katalikų bažnyčia šimtais degino žmones, išsaugojusius per tūkstantmečius sukauptas žinias apie gydomąsias gamtos jėgas.

Per amžius trukęs žolininkų persekiojimas vis dėlto pasiekė savo tikslą. Ragana dabar paprastai suvokiama kaip pikta deivė, siekianti pakenkti žmonėms, žiniuoniai ir liaudies gydytojai dažnai vadinami piktųjų jėgų tarnais, visaip pašiepiami ir pravardžiuojami (pavyzdžiui, „šundaktariais“).

Tautosakoje įsitvirtino pasakos apie senas (žolininkais paprastai tapdavo vyresniame amžiuje), bjaurias (žiniuoniai dažnai gyvendavo ilgiau nei kiti ir pasiekdavo gilią senatvę) raganas – tikrus blogio įsikūnijimus.

Šmeižtas nepakeičia tikrosios deivės Raganos esmės

Tačiau nepaisant visų krikščionių pastangų, Ragana nėra blogio įsikūnijimas. Tai deivė, valdanti gamtos stichijas ir lemianti žmonių sveikatą, o tuo pačiu – ir likimą, žiniuonių, žolininkų ir gydytojų globėja.

 

Giedrius Šarkanas

 

Reklama