Inkilai paukščiams jau seniai tapo kiekvieno pavasario  būtinybe: daug kas juos kala ir iškelia žiemą, kiti sukala ir saugo iki pavasario. Nors paukščiams nėra svarbu, kada keliamas inkilas, svarbiau, kad inkilai iš viso būtų keliami.

Inkilas

Rašytinių žinių apie tai, kas išrado inkilą nėra. Spėjama, kad daugiau kaip prieš tūkstantį metų inkilai pradėti gaminti Indijoje iš tinkamos formos ir dydžio ilgmoliūgių (lot.Lagenaria). Apie pirmuosius inkilus Europoje liudija XVI a. flamandų paveiksluose nutapyti inkilai ir prie jų tupintys paukščiai. Sprendžiant iš XVI–XVIII a. publikacijų, Europoje inkilai pirmiausia buvo pradėti gaminti varnėnams. Vienais atvejais inkilus keldavo siekiant estetinių tinklų: žmonėms buvo malonu matyti šalia apsigyvenusius paukščius, kitais atvejais kėlimo tikslai buvo praktiniai. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje varnėnų kiaušiniai buvo laikomi delikatesu. Taip pat inkilus keldavo norėdami paukščius privilioti į miškus, kuriuose jie lestų vabzdžius kenkėjus.

Kokį inkilą pasirinkti?

Geras inkilas yra tas, kuriame paukščiai išperi sveiką ir gausią jauniklių vadą. Jis turi būti saugus, apsaugoti nuo plėšrūnų ir išlikti toks, nepriklausomai nuo oro sąlygų. Taip pat turi būti nebrangus, paprastas pagaminti ir išlaikyti, nesudėtingas prižiūrėti ir ilgaamžis.

Yra daug įvairiausių inkilų formų ir jų pagaminimo būdų. Bene populiariausi yra uoksiniai ir lentiniai inkilai. Juos ir siūlytume gaminti.

Uoksiniai inkilai natūraliai atrodo ir puikiai dera prie kraštovaizdžio. Juose mielai įsikuria visi uoksuose perintys paukščiai. Šių inkilų storos ir vientisos sienelės gerai sulaiko šilumą, kas labai svarbu anksti perinčioms pelėdoms, klykuolėms, zylėms. Uoksiniai inkilai ypač mėgstami baikštesnių ir retesnių mūsų sparnuočių: pelėdų, žalvarnių, kukučių, meletų, dančiasnapių ir kt.

Šiuo metu Lietuvoje plačiausiai naudojami lentiniai inkilai. Jų gamyba nesudėtinga, be to, gali būti naudojamos medienos atliekos. Šiuose inkiluose mielai apsigyvena zylės, musinukės, raudonuodegės, varnėnai. Nenustebkite jei paukščiams skirtuose inkiluose sulauksite ir kitų gyventojų – žinduolių ar vabzdžių.

Kaip pasigaminti lentinį inkilą?

Lentinių inkilų gamybai geriausia tinka 1,5-2,5 cm storio sausos nedaug ar visiškai neobliuotos lentos. Stogeliui parenkama truputį storesnė lenta, nes jis greičiausiai pūva. Jo kraštai iškišami 2-3 cm į šonus ir 4-6 cm į priekį. Specialiai pakreipto ar dvišlaičio stogelio daryti neverta. Dugnas kalamas ne iš apačios, kaip dažnai daroma, bet įleidžiamas į inkilo vidų, kad greitai nesupūtų ir neiškristų.

Visi mažesnieji – zyliniai inkilai turi būti atidaromi, kad rudenį juos būtų galima išvalyti. Paprasčiausias būdas tai pasiekti – inkilo stogelį pritvirtinus tik priešinguose stogelio kampuose kalamais dviem vinimis, iš kurių vienas įkalamas iki galo, kitas – tik ne iki galo. Taip pritvirtinto stogelio vieną kampą pakėlus ir pasukus į šoną, patogu inkilą išvalyti. Norint stebėti paukščius – stogelį ar inkilo sienelę galima tvirtinti lankstais bei kabliuku. Tačiau nereikia pamiršti, kad sparnuočiai veisimosi metu jautriai reaguoja į bet kokį trikdymą.

Kokios detalės pagerina inkilo kokybę?

Inkilų specialiai dažyti ir impregnuoti medžio apsauginėmis medžiagomis nereikėtų. Jų paskirties laiką prailgina drenažas ir ventiliacija. Nepamirškite pragręžti kelių 3-5 mm skylučių inkilo dugne, per kur galėtų išbėgti lietaus vanduo. Inkilo šonuose, prie viršaus, palikite nedidelį nesandarumą arba išgręžkite kelias ventiliacines skylutes. Jei inkilas pagamintas iš obliuotų lentų, vidinėje priekinės dalies pusėje galima padaryti įrantus, kurie palengvins jauniklių kelią link landos. Kad per inkilo stogą į inkilo vidų nepatektų vandens, jį gaminkite iš vientisos lentos, o stogo kraštai turėtų būti išsikišę. Užsandarinkite inkilo šonines siūles pakulomis ar panašia izoliacine (nesintetine) medžiaga, kad pro sudūrimus nešvilptų vėjai ir nesiskverbtų drėgmė. Atsidarantis stogas ar priekis, jei tokį įrengsite, neturi labai lengvai atsidaryti, nes juos gali išradingai atidaryti šarkos, varnos, katės ar voverės.

Kaip, kur ir kada iškelti inkilus?

Inkilo sukalimas yra tik viena darbo dalis, antras nemažiau svarbus uždavinys – teisingai jį iškelti. Inkilus galima kelti visur – miškuose, parkuose, soduose, tačiau pati inkilo iškėlimo vieta parenkama priklausomai nuo to, kam jie skiriami. Smulkiems uoksiniams paukščiams inkilus galima kelti visuose miškuose. Bukučiai užims tik pribręstančiuose ir brandžiuose mišriuose medynuose iškeltus inkilus. Varnėnams labiausiai tinka pamiškės, sodai, parkai.

Inkilus medyje reikia tvirtinti taip, kad prie jų paukščiai galėtų laisvai priskristi. Stambesni sparnuočiai – pelėdos, žalvarniai, klykuolės, dančiasnapiai – lajų tankmėje iškeltų inkilų visiškai neužima. Miško tankmių taip pat reikia vengti. Dauguma paukščių nemėgsta tos pačios rūšies sparnuočių kaimynystės. Todėl to paties tipo inkilai greta nekeliami. Išimtis – varnėnai. Jie gali apsigyventi net tame pačiame medyje iškeltuose inkiluose. Smulkiems paukščiams inkilai keliami kas 30-50 metrų. Stambiems paukščiams (pelėdoms) inkilus keliame pavieniui, kadangi jiems reikalinga didelė maitinimosi teritorija. Paukščiams svarbu, kaip inkilas yra pakreiptas. Jei inkilas yra “atsilošęs“, į jį privilioti paukštį yra sunku – iš tokio inkilo paukščiams nepatogu išlipti. Todėl paukščiai mieliau renkasi inkilus, kurie yra šiek tiek pasvirę į priekį. Inkilo pasvirimas į kairę ar dešinę didelės įtakos jo patrauklumui neturi.

Kabinant inkilus svarbu, kad jo priekinės sienelės neliestų šakos – per jas į inkilą lengviau įsibrauti paukščių priešams. Prie medžio inkilai tvirtinami įvairiais būdais. Labiausiai paplitęs inkilo prikalimas prie medžio kamieno. Miškuose šis būdas nėra blogas, bet soduose ir parkuose jis netinka – galite pažeisti vaismedžius ir tuos medžius, kurie pavasarį pagamina daug syvų. Venkite kalti inkilus prie medžių pavasarį.

Lengvų nedidelių inkilų kėlimui naudojama dvišakė kartelė. Sunkūs dideli inkilai keliami dažniausiai virve. Svarbu, kad iškeltas inkilas laikytųsi stabiliai ir esant stipresniam vėjui nesiūbuotų. Prie medžių inkilus patogiausia pritvirtinti prikabinant juos kabliu ant medžio šakos. Manoma, kad mažiau žalos medžiui padaroma inkilą prie jo prikalant nei rišant tvirta virve ar viela.

Geriausias metas inkilams kelti – ruduo. Per žiemą šviesios lentelės patamsėja, įgauna natūralią spalvą. Be to, inkiluose žiemą nakvoja paukščiai ir kai kurie smulkieji miško žinduoliai – pelės ir miegapelės o vasarą gali įsikurti ir šikšnosparniai.

Ar reikia valyti inkilus?

Dauguma paukščių, išskyrus varnėnus, inkilų nevalo. Jie kasmet krauna naują lizdą ant senojo. Nevalomame inkile susikaupia daug lizdo medžiagos ir paukščiams būna ne tik ankšta perėti, bet ir apninka parazitai, nes susidaro palankios sąlygos jiems veistis. Parazitų kiekis inkiluose gali būti labai didelis. Tokiuose inkiluose jaunikliai auga lėtai ir dažniau žūva. Su parazitais kovojama, kasmet, rugsėjo – spalio mėnesiais, dezinfekuojant inkilus. Išvalomi seni lizdų likučiai ir inkilų vidus apliejamas verdančiu vandeniu. Galima inkilus valyti ir ant medžių, bet paprasčiau juos valyti nuleidus ant žemės. Kiti dezinfekavimo būdai, be verdančio vandens, yra sudėtingi, brangūs ir pavojingi – tiek žmonėms, tiek ir paukščiams, todėl jų nesiūlome. Nekokybiškai atlikta dezinfekcija padarys daugiau žalos, nei atneš naudos. Jei inkilas labai užterštas ir be stiprių priemonių jo išvalyti neišeis, geriau tokį lizdą nuimti ir sudeginti, kad jis netaptų parazitų šaltiniu.

Kaip apsaugoti inkilus?

Kad įvairūs plėšrūnai netrikdytų perinčių paukščių ir inkilai ilgiau tarnautų, reikalinga jų apsauga. Pagrindiniai plėšrūnai, kenkiantys inkilų gyventojams yra katės, kiaunės, audinės, didieji geniai ir varniniai paukščiai.

Kiaunės lengvai išplėšia inkilus, kurių anga didesnė nei 6 cm. Todėl keliant inkilus didesniems paukščiams būtinai reikia įrengti specialią apsaugą ant medžio kamieno. Lizdaviečių apsaugai patartina medžio kamieną ne žemiau kaip 1,5 m aukštyje apjuosti 90 cm pločio skardos juosta. Be to, reikia atminti, kad didelius inkilus reikėtų kelti į pavienius (atokiau viena nuo kito augančius) medžius, nes kiaunės gali peršokti į gretimus medžius ir taip pasiekti inkilą. Atstumas tarp medžio su inkilu ir gretimų medžių lajų neturėtų būti mažesnis kaip 5-6 metrai.

Aptikęs paukščių užimtą inkilą ir jį išplėšęs, plėšrūnas pradeda tikrinti visus jo aptiktus inkilus. Tokiu būdu, neapsaugoti inkilai tampa spąstais visiems juose perintiems paukščiams.

Miškuose inkilai su maža landa dažnai nukenčia nuo didžiųjų margųjų genių, kurie prasiplatinę angą, gali sunaikinti ten perinčio paukščio lizdą. Todėl mažas inkilų landas patartina apkalti skarda. Galima aplink landą prikalti eilę trumpų vinių su didelėmis galvutėmis. Dar vienas būdas – nedidelėje poros centimetrų storio lentelėje pragręžiama landos dydžio kiaurymė. Tokia lentelė prikalama prie priekinės inkilo sienelės taip, kad angos sutaptų. Toks priedas apsaugos inkile perinčius paukščius ne tik nuo genių bet ir nuo plėšrūnų, nes pailgėjusi landa trukdo pasiekti giliau inkile esantį lizdą. Tokiu būdu galima susiaurinti ir genių praplatintas inkilų landas.

Dar vienas gana paprastas apsaugos nuo plėšrūnų būdas – padaryti maždaug 6 cm į priekį išsikišantį stogelį, o po landa prikalti tokio paties pločio į priekį atsikišančią lentelę per visą inkilo plotį. Taip padaromas savotiškas inkilo “prieangis”, kuris nė kiek netrukdo smulkiems paukščiams patekti į vidų, o plėšrūnams (katėms, kiaunėms) inkilo vidus tampa nebepasiekiamas nei iš apačios, nei nuo stogelio.

Inkilų matmenys

Inkilų matmenys

 

Reklama