Ar realu, kad vienas iš rusofobijos šauklių Lietuvoje jaunystėje buvo ir dabar tebėra slaptas satanistas? Turimas omenyje žinomas mizantropas, prisistatantis “žurnalistu“ Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Kas galėtų tai paneigti? Tada visiems mums būtų ramiau, ir šią informaciją galėtume nurašyti.

Tačiau kol kas mums labai neramu, ir štai kodėl. Pirma, redakcija turi žinių apie galimą satanistinę Sadausko-Kvietkevičiaus jaunystę. Antra, šis rašeiva savo opusuose dabar skleidžia politinio satanizmo, blogio idėjas. Prieš kelias dienas viename portale jis rašė taip apie Rusijos prezidento rinkimus: “Rusai žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie jų šalies vykdomus nusikaltimus ir karštai remia V. Putiną nepaisydami tų nusikaltimų ir džiaugiasi (!) tokiais jo veikimo metodais.“

O toliau sušvinta minties kulminacija: “Vokietija iš nacizmo išsivadavo tik todėl, kad pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, miestai buvo sugriauti, teritorija padalinta į nugalėtojų kontroliuojamas okupacines zonas, o vokiečiai vedžiojami į koncentracijos stovyklas pasižiūrėti, ką pridirbo. Pasirinkusios konfrontacijos su Vakarais kelią Rusijos irgi laukia neišvengiama katastrofa. O pirmieji laisvi rinkimai ten bus įmanomi tik tada, kai tankai “Abrams“ stovės Raudonojoje aikštėje“.

Ar tai ne grynas satanizmas su politiniu atspalviu? Ar tai ne atviras karo prieš Rusiją kurstymas, karo ir tautinės neapykantos propaganda? Ar šios citatatos nesustiprina įtarimų, jog Sadauskas-Kvietkevičius jaunystėje galimai buvo patekęs į satanistų spąstus?

Save solidžiais laikantys didieji portalai ir Druskininkų rajono laikraščiai bei radijas  periodiškai suteikia šiam mizantropui (žmonių nekentėjui) eterio. Jame jis toliau skleidžia politinio satanizmo ir specifinės jo formos — urvinės, atviros rusofobijos — nuodus.

Pakėlus Sadausko-Kvietkevičiaus biografiją, kyla dar daugiau klausimų. Jį, pasirodo, 2007 metais teismas nuteisė “už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą“. Nuteisė pagal baudžiamąjį kodeksą, nes mūsų “didysis patriotas“, pasirodo, nesėkmingai bandė nusukti nuo valstybės… kelis litus. Pigus pasirodė esąs “patriotas“.

Savo kriminalinę praeitį šis žmogus bando pridengti “patriotine“ širma ir vaizduoja didį visuomenininką. Tokiu greičiau jau buvo (ir yra) jo tėvas, garbingas tarybų Lietuvos ir naujosios Lietuvos rašytojas, parašęs dešimtis vertingų apsakymų ir publicistinių knygų.

Tačiau kaip ir kito “žurnalisto“, Andriaus Tapino, “patriotiniai“ papsichavimai sukuria problemų jo tėvui, kadaise neblogai įsipaišiusiam į sovietinę sistemą, taip ir šiam rašytojui problemas nejučia sudaro jo “aktyvioji“ atžala.

Mat jeigu sūnelis rėkauja apie sovietinę okupaciją, tai tada jis pirmiausia turėtų atlikti liustraciją… savo šeimoje. Juk tėvas 1972 metais savanoriškai įstojo į “totalitarinę“ Sovietų Sąjungos Komunistų Partiją, o prieš tai dirbo “okupacinės valdžios“ propagandos įstaigose, o būtent LTSR Radijuje ir televizijoje, vadovavo jaunimui smegenis plovusiam “Jaunimo Gretų“ žurnalui, kitiems leidiniams.

1979 metais tėvas gavo komunistinę Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premiją už publicistiką. Žodžiu, pagal iškreiptą sūnaus pasaulėžiūrą išeitų, kad jo tėvas buvo  grynas sovietinis kolaborantas. Normalus žmogus tik pasidžiaugtų gausia tėvo kūrybine veikla, dešimtimis puikių, dvasingų knygų. Bet tik ne sūnus.

Nes sūnus yra fanatikas. Ir su lengvu religiniu atspalviu. “Išsigelbėjimas įmanomas tik per katalikų bažnyčią“, — vienoje savo rašliavoje teigė Sadauskas-Kvietkevičius. Suprask, visi kiti (milijonai ateistų, liuteronų ar daugiau nei milijardas musulmonų) yra puolę žmonės.

Ar tik nėra šis religinis užsispyrimas antroji medalio pusė, kuomet pirmoji galbūt buvo satanizmas autoriaus jaunystės metais? Ar ne nuo satanistinės sektos pančių jis gelbėjosi, kai, anot wikipedijos, 1991 metais studijavo Kauno kunigų seminarijoje?

Ko jau ko, o krikščioniškai mylėti žmones autorius ten neišmoko ir liko mizantropu. Neseniai, rašydamas apie sovietinį laikotarpį, Sadauskas-Kvietkevičius aiškino, esą tuomet Lietuvos patriotai buvo naikinami, o “liko tik stribai ir prisitaikėliai“. Štai taip, negailestingai, inkvizitoriškai, į teisuolius ir į apsėstuosius, į patriotus ir į priešus autorius suskirstė visus Lietuvos žmones.

Savęs, žinoma, nepamiršdamas priskirti prie teisuolių. Kas neapsaugojo jo nuo pralaimėjimo vienmandatėje Druskininkų apygardoje per 2016 metų Seimo rinkimus, kuriuose šis skaidruolis atstovavo kopurcijos skandale skęstantį Liberalų Sąjųdį.

Žodžiu, logikos šio rusofobo veiksmuose nebeiеškokime. Ir jis pats mums nėra toks įdomus, nebent tik vienu aspektu, kurį ir pabandėme išryškinti: dauguma etatinių rusofobų turi rimtų psichinių problemų.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone

sputniknews.lt

Reklama