Panaikinus privatųjį kaltinimą, Elero prokurorai gali vykdyti nusikaltimus nieko nebebijodami, kaip, pavyzdžiui, mano „persekiotojas“ Benediktas Leišys. Pradedu publikuoti savo „paskutinįjį žodį“.

Pirmoji manęs „teisimo“ instancija artėja į pabaigą.

Man prievarta teisėjų „paskirtas“ advokatas pasakė savo maždaug 5 minutes trukusią  savo „baigiamąją kalbą“. Aš taip pat jau per 2 teismo posėdžius perskaičiau lygiai į 100 puslapių sutilpusį savo „paskutinį žodį“, kurį dabar per kelis kartus čia paskelbsiu.

Rašyti buvo labai nuobodu; pasistengiau, kad „paskutinis žodis“ bent jau  linksmai skambėtų ir nebūtų labai nuobodu skaityti.

Paskutiniuosius jau beveik 4 metus trunkančio manęs persekiojimo mėnesius gerokai praskaidrino vienas labai  linksmas epizodas – mane „kaltinantis“ prokuroras Benediktas Leišys ėmė ir kelis kartus  grubiai apsimelavo savo vadinamojoje „baigiamojoje kalboje“.

Visi puikiai supranta, kad prokuratūra, kaip ir visa kita LR teisėderga, iki kaklo paskendusi mele, korupcijoje ir prastai slepiamoje niekšybėje. Prokurorai visų pirma visaip teisina ir iš paskutiniųjų gina akivaizdžius nusikaltėlius, jei tik šie turi kaip atsilyginti; iš kitos pusės, prokurorai visaip akivaizdžiai neteisėtai persekioja, šmeižia ir kitaip dusina tuos, su kuriais nusprendžia susidoroti – dažniausiai tai būna neturtingi sąžiningi žmonės, kuriems nepasiseka kaip nors nesėkmingai atsidurti suįžūlėjusių prokurorų akiratyje.

Dabar, galutinai panaikinus privatųjį kaltinimą, kad ir kaip akivaizdžiai nusikaltimą įvykdžiusį prokurorą gali apkaltinti tiktai kitas prokuroras, kitaip sakant, tiktai toks pats jo sėbras su juoda suknele ir raudonu organu ant kaklo. Taigi praktiškai prokurorai tapo visiškai nebaudžiami ir užsinorėję gali kada tik nori vykdyti nelabai sunkius nusikaltimus.

Matyt todėl paskutiniu metu LR prokurorai galutinai suįžūlėjo ir vis begėdiškiau teisina vienas kitą bei įvairiausius nusikaltėlius savo sėbrus – tuo pat metu dar įžūliau persekiodami jiems užpakalio nelaižančius lietuvius.

Vis tiktai, mane dabar persekiojantis prokuroras Benediktas Leišys kelis kartus akivaizdžiai melavo teismui, kas Baudžiamajame kodekse nedviprasmiškai įvardinta kaip nusikaltimas. Kreipiuosi į Generalinį prokurorą ir tiesioginį Leišio viršininką formaliai prašydamas kelti jam baudžiamąją bylą ir imtis visų kitų priemonių, kokios turėtų būti vykdomos paaiškėjus, kad prokuroras įvykdė nusikaltimą.

Žinoma, aš  nesitikiu, kad ponui Leišiui tektų atsakyti už savo nusikaltimus – jis juk prokuroras, o akivaizdu, kad tikroji pagrindinė LR prokuratūros funkcija – ginti sunkiausius ir labiausiai Lietuvai kenkiančius nusikaltėlius, visų pirma ministrus, seimūnus, prezidentus, valdininkus ir, žinoma, pačius prokurorus, nuo baudžiamosios atsakomybės.

„Paskutinis žodis“: ĮVADAS

Taigi dabar pradedu skelbti savo paskutinę kalbą teisme. Teksto aš visiškai netaisiau; rašiau jį taip, kad būtų patogu skaityti balsu.

ĮVADAS

Tai, ką patyriau per pastaruosius keturis metus, iš pradžių policijoje, o po to – Vilniaus miesto apylinkės teisme, – akivaizdžiai neteisėtas susidorojimas su manimi dėl mano tikėjimo, religijos, kalbos, tautybės, socialinės padėties, pažiūrų ir įsitikinimų.

Mane persekioję pareigūnai: policijos tyrėjos, prokuroras ir šio teismo teisėjai, – daugybiškai ir piktybiškai pažeidinėjo mano Konstitucijoje bei tarptautinėse konvencijose įtvirtintas teises bei pagrindines laisves, o taip pat tiesiogiai – Konstituciją, galiojančius įstatymus ir Baudžiamąjį bei Baudžiamojo proceso kodeksus.

Tai aš įrodysiu šioje kalboje, remdamasis faktiniais ir loginiais argumentais.

Kalbos tekstą logiškai sustruktūravau ir suskirsčiau į logines bendro argumentavimo dalis. Kad būtų patogiau jį sekti bei skaityti, dalis suskirsčiau į atskirus punktus arba, kitaip sakant, savo argumentavimą išskaidžiau į atskiras tezes.
Pradžiai pristatysiu savo naudojamas sąvokas, kurias vartoju vietoj Lietuvą šiuo metu valdančių nusikaltėlių paprastai vartojamų sąvokų.

1-a sąvoka: ELERAS – taip vadinu šiuo metu Lietuvą valdantį ir jau baigiantį sunaikinti mano tautą akivaizdžiai nusikalstamą politinį režimą. Kadangi akivaizdu, kad vadinamoji „Lietuvos valstybė“, dažnai dar vadinama „Europos Šiaurės Korėja“, yra totalitarinis režimas, neatitinka daugumos pagrindinių demokratijos kriterijų ir jau 28-erius metus sistemingai naikina Lietuvą, ją vadinti „Lietuvos Respublika“ akivaizdžiai nekorektiška.

Aš dabar Lietuvą valdantį režimą paprastai vadinu „išmatų krūva ant Lietuvos“ arba „kruvinu vėžiu ant tautos sprando“, tačiau čia pasirinkau iš žodžių junginio „Lietuvos Respublika“ akronimo išvestą nuosaikesnį terminą „eLeRas“.

2-a sąvoka: TEISĖDERGA – taip vadinu šiuo metu akivaizdžiai Konstituciją, žmogaus teises bei pagrindines laisves ir apskritai teisę kaip tokią labiausiai dergiančias ir teisę kaip vertybę akivaizdžiai niekinančias Elero institucijas: teismus, prokuratūrą ir policiją. Jau keleri metai liežuvis neapsiverčia pavadinti juos „teisėsauga“.

3-a sąvoka: LIETUVIEČIAI – taip vadinu tradicinį lietuviškąjį tikėjimą išpažįstančius žmones, kitaip sakant, tokius kaip aš. Noriu priminti, kad katalikų plačiai vartojamas žodis „pagonys“ yra akivaizdžiai paniekinantis ir pažeminantis mano tikėjimo žmones.

4-a sąvoka: JANKIAI – taip vadinu JAV piliečius arba dabartinius gyventojus. Sąvoką „amerikiečiai“ visada vartoju jos semantine prasme, kaip ir dauguma pasaulio tautų, – t.y. taip vadinu visus žmones, gyvenančius Amerikoje, kuri savo ruožtu susideda iš Lotynų ir Šiaurės Amerikos. Nors jankiai jau seniai bando pasivogti Amerikos žemyno vardą ir Lietuvą valdantys nusikaltėliai jiems čia, kaip ir visur kitur, begėdiškai subinlaižiauja, man tai susivemtinai nepriimtina. Kai kartais vadinu JAV „Jankistanu“, tai darau be jokių emocinių konotacijų.

5-a sąvoka: KONVENCIJA – tai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija. Akivaizdu, kad Elero teisėderga visiškai ignoruoja tiek galiojančią Lietuvos, tiek tarptautinę teisę. Vienintelis būdas ieškoti teisingumo neturtingam lietuviui – Europos Žmogaus Teisių Teismas. Nors ir jis paskutiniu metu gerokai nupušo, vis dėlto aš orientuojuosi į Konvenciją kaip į vienintelį šiuo metu Lietuvoje nors kiek realiai įgyvendinamą teisingumui ir žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugai skirtą teisės aktą.

6-a sąvoka: KODEKSAS – tai Teisėjų etikos ir drausmės kodeksas.

7-a sąvoka: TIKINTYSIS – tai bet kokį tikėjimą ar religiją išpažįstantis žmogus. Lietuvą šiuo metu valdantys nusikaltėliai ir jiems besilaižanti žiniaspauda paprastai taip vadina tiktai katalikus – tuo būdu begėdiškai įžeidinėdami visus nekatalikus Lietuvos tikinčiuosius.

8-a sąvoka: POLITINĖ PROSTITUCIJA – tai korupcijos rūšis, kai nėra konkretaus kyšio ar momentinės asmeninės naudos. Teisė pažeidžiama su tikslu įrodyti politinį, religinį ar asmeninį lojalumą.

Pavyzdžiui, Konstitucinio teismo teisėjai nusprendžia, kad akivaizdžiai Konstitucijai prieštaraujantis aktas jai „neprieštarauja“ (kabutėse) – tuo būdu įrodydami jų tolimesnę karjerą spręsiantiems seimūnams bei Prezidentei savo asmeninį lojalumą režimui ir konkrečiai tuo metu valdančioms nusikalstamoms gaujoms, dažnai vadinamoms „politinėmis partijomis“. Arba, sakykime, ekspertas, gavęs formalią užduotį iš akivaizdžiai asmeniškai suinteresuoto užsakovo, šaltakraujiškai apšmeižia trečiuosius asmenis, nes žino, kad taip nori užsakovas, ir, kad tik rašydamas būtent tokias „ekspertizes“ (kabutėse), kokių pageidauja užsakovas, jis užsitikrins ir daugiau pelningų užsakymų ateityje.

Politinė prostitucija – pagrindinis šiuo metu Lietuvą valdančio antiteisinio režimo funkcionavimo principas. Teisę politiniais ir panašiais sumetimais masiškai laužo Elero politikai, valdininkai, teisėjai, prokurorai, policininkai, advokatai, ekspertai, specialistai, liudytojai, akademiniai darbuotojai ir kiti panašūs asmenys, kurių karjera dabartiniame totalitariniame režime priklauso ne nuo jų išsilavinimo, sugebėjimų ar sąžiningo darbo, o grynai nuo asmeninės begėdystės lygio – demonstruojant besąlygišką lojalumą Lietuvą valdantiems nusikaltėliams ir jų niekšybę aukštinančiai ideologijai bei asmeniškai laižant užpakalius įvairiems viršininkams.

9-a sąvoka: POLITINIS VIEŠNAMIS – tai politinės prostitucijos principu organizuota institucija, tarnyba ar kita viešoji organizacija.
Toliau kalbėsiu apie teisėdergos įvykdytus mano teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus, aptarsiu bylos medžiagoje esančius įrodymus, prokuroro Leišio man pateiktų kaltinimų akivaizdų politiškumą, nepagrįstumą ir stulbinantį absurdiškumą.

Tačiau dėl taktinių sumetimų pradėsiu nuo pono Prokuroro vadinamosios „Baigiamosios kalbos“.

„Paskutinis žodis“: I. DALIS

I.DALIS. Prokuroro Leišio „Baigiamosios kalbos“ aptarimas

Elero prokuratūra nuo seno garsėja savo nekompetencija, žmonių diskriminavimu dėl tautybės, religijos bei socialinės padėties ir ypač – begaliniu savo prokurorų tingumu. Matyt būtent todėl prokurorai dabar yra atsidūrę tarp mažiausiai visuomenėje gerbiamų profesinių grupių.

Tačiau, mano nuomone žinoma, ši pono Leišio kalba užtikrintai laimėtų neraštingumo, begėdiško tingumo ir neprofesionalumo konkursą netgi tarp Rinktinės gatvės prokurorų. Ponas Leišys ne tik pridarė krūvas jau kokiam aštuntokui nederamų gramatinių bei skyrybos klaidų, ne tik pripaistė loginių nesąmonių, bet ir begėdiškai primelavo teismui.

Prokuroro kalba nebuvo ilga, todėl aš ją gana detaliai išanalizavau ir dabar pakomentuosiu.

1. Prokuroras iškilmingai cituoja teisės šaltinius, kuriuos pats su kolegomis begėdiškai ignoruoja

Pirmoji pono Leišio kalbos dalis – „copy“ ir „paste“ pagalba suklijuotos Konstitucijos ir Aukščiausiojo Teismo nutarčių citatos. Jomis smerkiama ir kriminalizuojama diskriminacija dėl kalbos, tautybės, socialinės padėties, religijos, įsitikinimų ir pažiūrų.

Tačiau, kaip, beje, akivaizdžiai matosi iš daugybės mano pateiktų dokumentų, būtent patys prokurorai begėdiškai atsisako imtis kokių nors veiksmų prieš tuos, kurie TIESIOGIAI, KONKREČIAI ir BEGĖDIŠKAI tyčiojasi iš MANO tikėjimo, religijos, socialinės padėties, tautybės, kalbos, įsitikinimų ir pažiūrų lietuvių.

Nepaisant to, ponas Leišys mane persekioja dėl mano svetainėje patalpintų straipsnių, kuriuose nėra NĖ VIENO tiesioginio ar konkretaus pasityčiojimo iš baudžiamajame įstatyme įvardintų grupių. Akivaizdu, kad prokuroras begėdiškai naudojasi tuo, kad neišgaliu pasisamdyti advokato, kuris mane nors kažkiek GINTŲ, ir kad mano tikėjimas, religija, kalba, įsitikinimai ir pažiūros yra šiuo metu Lietuvą valdančių nusikaltėlių labiausiai niekinami, diskriminuojami ir persekiojami – atvirai spjaunant į Konstituciją ir kitus politikų bei teisėdergos laisvai žaginamus teisės aktus.

2. Ponas prokuroras vaikiškai veidmainiauja

Dar juokingiau skamba begėdiška pono Leišio citata, kurioje smerkiami (cituoju): „specialiai, šališkai, neobjektyviai parinktos ir išdėstytos žinios, nuomonės, faktai, vertinimai, išvados ir pan.“ (citatos pabaiga)

Iš vienos pusės, tokie samprotavimai parodo pribloškiančią Aukščiausiojo Teismo teisėjų nekompetenciją primityviausiais teorinės epistemologijos ir komunikacijos klausimais. Tačiau linksmiausia tai, kad būtent toks apibūdinimas geriausiai tinka mano dabar aptariamai pono Leišio „Baigiamajai kalbai“. Ir ne tik jai – būtent atrenkant kelis nepatinkančius momentus, yra surašytas ir pono Prokuroro vadinamasis „Kaltinamasis aktas“, ir Deivido Velko „surasto“ vadinamojo „eksperto“ Laimučio Laužiko vadinamieji „tyrimai“.

Keistai skamba ir akivaizdžiai įklijuotas elektroniniu būdu pono Prokuroro papaistymas, kad (cituoju): „Nurodyta nusikalstama veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento, t. y. šios nusikalstamos veikos sudėtis formalioji, pasekmių atsiradimas nėra svarbus.“ (citatos pabaiga)

Ponas Leišys akivaizdžiai (cituoju) „specialiai, šališkai, neobjektyviai“ (citatos pabaiga) parinko savo citatas, nes neteko matyti ar girdėti nė vienos citatos, kurioje Elero teismai išteisina begėdiškus pažeminimus, paniekinimus, raginimus fiziškai susidoroti su pažeidžiamomis socialinėmis grupėmis, argumentuodami tuo, kad tokie kurstymai nekelia pavojaus visuomenei.

Teisindamas ypač šlykščius tokio pobūdžio nusikaltimus, tada dar Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Valantinas nepasibodėjo begėdiškai apsimeluoti savo neskundžiamoje nutartyje (4-as bylos medžiagos tomas – 28-as ir 29-as lapai) – ¿matomai norėdamas pademonstruoti Lietuvą valdantiems nusikaltėliams, kad jų labui begėdiškai žagins teisę ir būdamas Apeliacinio teismo pirmininku?

3. Pristatydamas mano poziciją dėl kaltinimo, ponas Leišys begėdiškai melavo

Visų pirma, ponas Prokuroras bandė remtis mano duotais parodymais teisėjaujant Ingai Štuopienei. Akivaizdu, kad duoti parodymus prieš save Štuopienė mane privertė neteisėtai, akivaizdžiai nusikalstamai šantažuodama mane, kad kitaip kreipsis į psichiatrą ir iš viso neleis (cituoju) „kalbėti procese.“ (citatos pabaiga) Jei čia būtų civilizuotos Europos valstybės teismas, po tokių akivaizdžių Štuopienės nusikaltimų pagal 228-ąjį ir 169-ąjį Baudžiamojo kodekso straipsnius, šiuo metu teismas teistų ne mane, o ponią Štuopienę.

Dar kartą primenu, kad nedaviau sutikimo naudotis teisėjos Štuopienės nusikalstamu būdu iš manęs išprievartautais mano parodymais prieš save, ir gerai prisimenu, kad ponas Leišys tai gerai girdėjo.

Toliau išvardinsiu konkrečius pono Prokuroro melus:

1) Ponas Leišys kažkaip narkomaniškai teigė (cituoju): „kaltinimų tekstus jis vertina kaip SAVO viešai pateiktą nuomonę.“ (citatos pabaiga) Kaip suprantu, ponas Prokuroras čia kalbėjo apie straipsnius, kurių parašymu aš „kaltinamas“.

Tačiau aš niekada neteigiau nei ponui Prokurorui, nei teismui, kad minėtaisiais straipsniais AŠ PATS ASMENIŠKAI išreiškiau savo nuomonę. Tai, kad aš, kaip esu jau daug kartų viešai pareiškęs, pritariu straipsniuose išreikštoms nuomonėms, kaip ir šimtai juos „Veidaknygėje“ ir „Gūglėje Plius“ palaikiusių svetainės Lietuviais.lt skaitytojų, nereiškia, kad aš juos parašiau. Taigi ponas Leišys čia akivaizdžiai pamelavo – matomai norėdamas suklaidinti teismą.

2) Toliau ponas prokuroras rašė (cituoju): „Parodė turintis asmeninę svetainę „lietuviais.lt“ ir ten publikuojantis savo straipsnius. Jis teikdamas įvairius prašymus bei skundus aiškino tų straipsnių tekstus ir juose išdėstytas mintis. Tačiau kitų teismo posėdžių metu jis savo poziciją keitė, nurodė nežinantis apie šiuos straipsnius, NEIGĖ JŲ AUTORYSTĘ…“ (citatos pabaiga)

Tačiau aš neprisimenu, kad būčiau kada nors NEIGĘS man inkriminuojamų straipsnių autorystę. Mano nuomone, ponas Prokuroras čia ir vėl sumelavo, matomai siekdamas suklaidinti teismą, kad aš keičiau savo poziciją straipsnių autorystės klausimu, eilinį kartą mane apšmeižti ir apjuodinti pristatydamas kaip nesąžiningą asmenį teisėjo akyse.

3) Ponas Leišys parašė (cituoju): „pas jį atliktos kratos FAKTĄ traktavo kaip vagystę“ (citatos pabaiga) – vėlgi neprisimenu, kad taip būčiau teigęs.

Tačiau buvo įvykdyta akivaizdi vagystė – nes policija jėga paėmė kelis daiktus, kurie buvo visiškai nesusiję su jų vadinamuoju „tyrimu“ ir, beje, netgi nebuvo mano nuosavybė, nors aš jais kartais ir naudodavausi. Fotoaparato kortelę policija nepataisomai sugadino.

Be to, policija net aštuonis mėnesius negrąžino kompiuterių, tuo padarydama man ir kitiems asmenims didelę materialinę žalą, ir net iki šiol negrąžino kitų su šia byla akivaizdžiai nesusijusių daiktų (pavyzdžiui, knygų skaityklės su vertinga informacija, vieno iš kompiuterių kietojo disko ir išorinio kietojo disko), o taip pat kompiuteriuose ir kitur buvusios mano intelektualinės nuosavybės ir kitos informacijos, dėl ko aš irgi patyriau DIDELĘ materialinę ir nematerialinę žalą. Taigi nusikalstama struktūra, vadinanti save „Lietuvos valstybe,“ mane skaudžiai apvogė.

Tačiau neprisimenu, kad būčiau vadinęs „vagyste“ patį kratos FAKTĄ, taigi, jei ponas Leišys nepateiks to įrodymų (t.y. mano citatos, kuria taip būčiau bent jau semantiškai teigęs), reikės pripažinti, kad jis čia dar kartą (t.y, jau trečią kartą) pamelavo teismui.

4. Ponas Leišys arba nesusipažinęs su elementariąja logika, arba tikslingai klaidina teismą

Jei dabar gyventume civilizuotoje Europos šalyje, pagrįstai tikėtumės, kad ponas Prokuroras būtų susipažinęs na nors su pačiais pagrindiniais elementariosios logikos pradmenimis. Deja, Lietuvoje teisinio išsilavinimo diplomas tereiškia, kad jį turintis asmuo yra kelis metus prasistumdęs tarp esamų ir būsimųjų demagogų ir yra morališkai pasiruošęs įsitraukti į Elero teismų standartą – korupcinius ryšius.

Matosi, kad ponas Leišys nėra susipažinęs netgi su pačiais elementariausiais logikos dėsniais, lotyniškai vadinamais berods „modus ponens“ ir „modus tolens“. Šie dėsniai įtvirtina, kad jei yra taisyklė, jog iš teiginio A seka teiginys B, tai galime pagrįstai teigti, jog arba: jei A teisingas, tai ir B teisingas, arba: jei B klaidingas, tai ir A klaidingas.

Tačiau savo nebaudžiamumu įsitikinęs ponas Prokuroras ramiai sau klaidino teismą vartodamas neloginį, apgaulingą argumentavimo būdą. Iš taisyklės, kad iš teiginio A seka teiginys B, jis išvedinėja tvirtinimus, kad jei B teisingas, tai ir A teisingas. Pagrindinis pono Leišio samprotavimas, kuriuo jis „įrodo“ (kabutėse) straipsnių autorystę remdamasis mano elgesiu, skamba taip:

(cituoju) „Mano nuomone, toks kaltinamojo pozicijos išreiškimas rodo, kad jis sutinka ir pritaria jo asmeninėje interneto svetainėje patalpintų straipsnių tekstams, motyvuotai diskutuoja apie jų turinį ir argumentuotai gina juose išdėstytas mintis. (citatos pabaiga) [aš, beje, esu ne kartą tai viešai pareiškęs] (toliau cituoju) Iš to, manau yra visiškai akivaizdu, kad jis yra šių straipsnių autorius ir patalpino juos interneto tinkle.“ (citatos pabaiga)

Taigi ponas Leišys iš akivaizdžios taisyklės, kad kiekvieno straipsnio autorius paprastai sutinka su savo mintimis ir gali diskutuoti apie straipsnio turinį bei ginti jame išdėstytas mintis, daro akivaizdžiai nelogišką išvadą, kad kiekvienas taip besielgiantis žmogus yra to straipsnio autorius.

Tačiau žmonės sutinka ir pritaria ne tik savo straipsnių tekstams. Milijardai žmonių perima kitų žmonių mintis, diskutuoja apie jas ir argumentuotai gina. Milijonai jau yra PAAUKOJĘ GYVYBES dėl kitų žmonių minčių. Svetimas mintis naudojo ir ponas Prokuroras – cituodamas Konstituciją ir Aukščiausiąjį Teismą – tačiau iš to juk neseka, kad jis yra savo nukopijuotų ir įklijuotų minčių autorius.

¿Tačiau gal ponui Leišiui atrodo, kad straipsniuose išdėstytos mintys tokios sudėtingos, kad jas suprasti ir argumentuoti apie straipsnių turinį gali tik neeilinis žmogus? Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad ponas Prokuroras yra arba neeilinis riboto proto beraštis, arba sąmoningai klaidina teismą – vartodamas pačius primityviausius demagogijos metodus. Jei jis elgtųsi sąžiningai ir nuosekliai, turėtų apkaltinti nusikaltimo įvykdymu kiekvieną savo ginamąjį sąžiningai ginantį advokatą.

5. Ponas Leišys matomai meluoja ir apie įrodymus

Kiek prisimenu, policijos „specialistas“ Marekas Pozniakas nepateikė ĮRODYMŲ, kad, kaip teigė ponas Prokuroras, (cituoju): „rasti […] duomenys, kad šie tekstai iš minėtų kompiuterių buvo patalpinti interneto tinklalapyje «lietuviais.lt».“ (citatos pabaiga) Norėtųsi sužinoti apie kokius „duomenis“ čia paistė ponas Leišys, ¿galbūt jis turi kokių nors slaptų duomenų, apie kuriuos dar nepranešė teismui? ¿Ar vis dėlto čia – eilinis prokuroro melas?

Kalbėdamas apie įrodymus, ponas Leišys ir toliau klaidino teismą savo matomai vieninteliai žinomo, mano aukščiau pademonstruoto loginio sukčiavimo pagalba. O juk bent aštuonias klases baigusiam žmogui turėtų būti akivaizdu, kad visi pono Prokuroro argumentai logiškai įrodo tiktai tai, kad aš GALĖJAU parašyti ir patalpinti tuos straipsnius.

Neteko matyti ar girdėti apie įrodymus, kad prie svetainės buvo jungiamasi TIK iš vieno adreso ar kad straipsniai buvo patalpinti BŪTENT iš mano namuose buvusių kompiuterių, ar kad tie kompiuteriai yra mano nuosavybė ar kad būtent aš vienas jais naudojausi. Pagaliau neteko netgi matyti įrodymų, rezultatų kažkokių tyrimų, kuriais būtų nustatyta, kad kompiuteriuose rasti ir man inkriminuojamų straipsnių TEKSTAI sutampa.

Tuo pačiu pavadinimu galima pavadinti kad ir panašius, bet skirtingus straipsnius, todėl pono Prokuroro paistalai apie „įrodymus“ (kabutėse) įrodo vienintelį dalyką: stulbinančią pono Leišio nekompetenciją, tingumą ir norą mane pažeminti begėdiško teismo klaidinimo būdu.

6. Ponas Prokuroras pripaistė apie tai, ko visiškai nesupranta

Iš to, kaip ponas Leišys paistė apie specialisto Mareko Pozniako parodymus, matosi, kad jis visiškai nesusipažinęs su kompiuterijos pagrindais ir netgi su interneto svetainės Lietuviais.lt struktūra. Ir nepaisant to, ponas Prokuroras blevyzgojo tarsi būtų pakankamai kvalifikuotas vertinti pono Pozniako vadinamosios „ekspertizės“ rezultatus.

Kalbant pono Laimučio Laužiko terminais, kai kuriuos prokuroro teiginius reikia vertinti tiesos-netiesos prasme. Konkrečiai prokuroro sakinys (cituoju): „Minėtas bylas turi tik tinklapį administruojantis asmuo,“ (citatos pabaiga) yra akivaizdus begėdiškas teismo klaidinimas (paaiškinsiu: čia kalbama apie specialias bylas ir duomenų bazę).

7. Bylos pradėjimo aplinkybes ponas Prokuroras aiškina visiškai vaikiškų apgaulingų argumentų pagalba

Visiškai neaišku, apie ką kalbėjo ponas Leišys pristatydamas akivaizdų savo suinteresuotumą mane persekioti dėl religinių motyvų teisme demonstravusio Deivido Velko parodymus. Akivaizdu, kad nei Zamžickienė, nei Velkas nepateikė VISIŠKAI JOKIŲ argumentų, galinčių sukompromituoti mano teiginį, kad Žurnalistų etikos inspekcijos darbuotojai politiškai privertė Elero teisėdergą „susiūti“ man bylą siekdami savo asmeninių, visų pirma religinių, tikslų.

Ponas Velkas nepristatė kitų jo tarnybos metu gautų skundų, užtai pademonstravo savo religinį fanatizmą, taip užtemdžiusį jo protą, kad Velkas iš pradžių netgi negalėjo suvokti savo kruvinojo dievo-nusikaltėlio Jėzaus nusikaltimų, o vėliau, kitame posėdyje, pareiškė, kad jis vis tiek tiki, jog Jėzus buvo nekaltas. Kažkodėl ponas prokuroras apie tai nė neužsiminė.

Dar absurdiškiau skamba pono Leišio teiginys, kad jo panaikintas policijos sprendimas netenkinti skundo dėl mano svetainėje patalpintų straipsnių (cituoju): „paneigia kaltinamojo keliamą versiją, kad šį ikiteisminį tyrimą iniciavę ir vėliau pateiktos informacijos lingvistinį vertinimą atlikę Žurnalistų etikos tarnybos darbuotojai vienareikšmiškai siekė su juos susidoroti.“ (citatos pabaiga)

Visų pirma, ponas Prokuroras nepateikė informacijos, kad minėtąjį skundą parašė tikrai privatūs asmenys. Kiek žinau, paprastai policija gauna anoniminius skundus. Jei skundas buvo anoniminis, tai labai tikėtina, jog jį parašė suinteresuoti asmenys: ko gero ponas Velkas, ponas Leišys ar galbūt lengvo uždarbio išsiilgęs ponas Laužikas.

Tačiau kas bebūtų parašęs minėtąjį skundą, tai, kad policijos tyrėjai jį atmetė, būtent PATVIRTINA teiginį, kad šio proceso iniciatoriai persekioja mane dėl savo asmeninių tikslų. Remiantis ponų Leišio ir Velko komentarais, galima kelti hipotezę, kad jie, matomai kartu su ponu Laužiku, jau galimai yra valstybės lėšomis susidoroję ar bent jau bandę susidoroti su daugiau, kaip vienu asmeniu dėl jo ar jos tikėjimo, pažiūrų ar įsitikinimų.

8. Absurdiškai teisino ponas Prokuroras ir Laimučio Laužiko veikas

Sunku įžvelgti kokią nors logiką teiginyje, kad akivaizdų pono Laužiko piktnaudžiavimą ekspertizės apimtimi siekiant pasipelnyti paneigia Silvijos Ladygienės parodymai.

Ponas Prokuroras teigė (cituoju): „Tiek apklaustas ekspertas Laimutis Laužikas, tiek apklausta liudytoja Silvija Ladygienė, kuri minėtoje tarnyboje atlieka minėto pobūdžio skaičiavimus, tiek išreikalauti ir pateikti teisės aktai, nurodantys apskaičiavimo metodiką, paneigia šią kaltinamojo versiją, kadangi skaičiavimai buvo atlikti teisės aktų pagrindu, o ekspertas lingvistas išsamiai ir nuosekliai paaiškino savo pateiktų išvadų struktūrą ir jų esmę.“ (citatos pabaiga)

Tai, kad išmokų ponui Laužikui skaičiavimai buvo atlikti pagal įstatymus (t.y. atitiko nurodytą puslapių skaičių), nereiškia, kad ponas Laužikas daug kartų nepriklijavo su „copy“ ir „paste“ pagalba tų pačių beprasmių frazių ir neprirašė nieko bendro su jo užduotimi neturinčių skyrių ar absurdiškų blevyzgų.

Dar absurdiškiau skamba pono Leišio teiginys, kad Lietuvos istorijos instituto bei Lietuvių kalbos instituto (cituoju): „pateikta informacija neprieštarauja Žurnalistų etikos tarnybos pateiktoms išvadoms.“ (citatos pabaiga)

Lietuvių kalbos institutas atsisakė vykdyti jam pavestą užduotį, o Istorijos institutas ne tik pateikė išvadą, kad jam pateiktuose straipsniuose nepažeisti baudžiamieji įstatymai, bet ir davė suprasti, kad dabartinį manęs persekiojimą laiko asmeniniu susidorojimu, todėl toks pono Prokuroro teiginys yra eilinis begėdiškas melas ir teismo klaidinimas.

9. Ponas Leišys vėl pakartojo savo iš piršto laužtus kaltinimus, nors įrodymų tyrimo metu nebuvo pateikta nė vieno jų įrodymo

Dėl straipsnio „Ir vėl Vilniuje triumfuoja lenkai,“ – faktinius teiginius ir matomai savikritišką autoriaus poziciją savo tautos atžvilgiu Prokuroras traktavo kaip panieką lietuvių tautai.

Dėl straipsnio „Feministės prieš Lietuvos vyrus ir moteris,“ – Sinjoras Prokuroras ir toliau demonstravo stulbinantį neraštingumą Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos atžvilgiu.

Dėl straipsnio „Sausio 13 mitas mirė,“ – ponas Leišys toliau teigė, kad straipsnyje buvo neigiama Tarybų Sąjungos agresija, nors ten apie tai netgi NEUŽSIMENAMA.

Dėl straipsnio „Lietuvos laisvės kovos – dar vieno mito pabaiga,“ – ponas Prokuroras lygiai taip pat paistė apie Tarybų Sąjungos agresijos neigimą, nors straipsnyje apie tai irgi nė neužsiminta.

Dėl straipsnio „Vytautas Didysis Išgama,“ – ponas Prokuroras pripaistė iš viso sunkiai suprantamų kaltinimų, nuo kokių, mano nuomone, iš biudžeto išlaikomi pareigūnai turėtų susilaikyti.

10. Ponas Leišys dar kartą bandė pasitelkti vaikiškus emocinius argumentus

(Cituoju:) „Atkreipčiau dėmesį į tai, kad ekspertas parodė, jog visų kaltinime esančių „lietuviais.lt“ publikuotų straipsnių kaip visumos tikslas yra suniekinti dabartinę Lietuvos Respubliką kaip valstybę, vaizduojant ją pasirinkti negatyvūs aspektai.“ (citatos pabaiga) Nors tai – akivaizdus melas, tačiau iš kitos pusės, mano žiniomis, niekinti Lietuvos Respublikos kaip valstybės nedraudžia jokie šiuo metu galiojantys įstatymai.

(Cituoju:) „Ypatingai niekinamas patriotiškumas.“ (citatos pabaiga) Vėlgi – akivaizdus melas; akivaizdu, kad straipsnio „Ir vėl Vilniuje triumfuoja lenkai“, o geriau įsigilinus – ir visų kitų straipsnių pagrindinis motyvas – būtent patriotiškumo skatinimas, apeliavimas į patriotinius jausmus, kuriuos akivaizdžiai niekina būtent Elero prokuratūra ir policija.

11. Ponas Leišys begėdiškai melavo ir apie Lietuvių kalbos instituto išvadą

Ponas Prokuroras teigė (cituoju): „Lietuvių kalbos instituto specialistei D.Murmulaitytei vertinimui buvo pateikti tinklapyje „lietuviais.lt“ publikuoti straipsniai „Lietuvos laisvės kovos-dar vieno mito pabaiga“ ir „Sausio 13 mitas mirė“. Teisme paaiškindama savo atliktą tyrimą ji nurodė kokiais kriterijais ir požymiais remdamasis ji priėjo prie tokių išvadų. Apklausta teismo posėdžiuose specialistė detalizavo kokiomis konkrečiomis tekstų atkarpomis yra menkinamai apibūdinami kovotojai dėl Lietuvos laisvės, NEIGIAMA IR ŠIURKŠČIAI MENKINAMA SSRS ĮVYKDYTA AGRESIJA PRIEŠ LIETUVOS RESPUBLIKĄ.“ (citatos pabaiga)

Tuo tarpu ponios Murmulaitytės atsakymas į jai duotą užduotį skambėjo taip (cituoju): „Vienareikšmiškai atsakyti į platesnio pobūdžio klausimą – ar straipsniuose viešai pritariame genocidui ir kitiems, pateikiant klausimus išvardintiems, nusikaltimams – nėra lingvistinės analizės dalykas.“ (citatos pabaiga) Nors ir pripaisčiusi jos lojalumą (ir, beje, bendrą neraštingumą) demonstruojančių nesąmonių, ponia Murmulaitytė vis dėlto neišdrįso teigti, kad policijos jai pateiktuose straipsniuose neigiamas genocidas ar Tarybų Sąjungos agresija.

Taigi pono Leišio teiginys, kad Murmulaitytė minėtuose straipsniuose (cituoju): „detalizavo kokiomis konkrečiomis tekstų atkarpomis […] neigiama ir šiurkščiai menkinama SSRS įvykdyta agresija prieš Lietuvos Respubliką,“ (citatos pabaiga) – yra akivaizdus begėdiškas melas, kaip ir teiginys (cituoju): „Teisme paaiškindama savo atliktą tyrimą ji nurodė kokiais kriterijais ir požymiais remdamasis ji priėjo prie tokių išvadų.“ (citatos pabaiga) Taip pat būtu įdomu sužinoti, kokiais Murmulaitytės teiginiais ponas Prokuroras remiasi pagrįsti savo absurdiškam paistalui (cituoju): „Naudojama menkinamoji ir niekinamoji leksika, Sausio 13 ir rezistencinių kovų neigiamas vertinimas, jų vadinimas mitu, prasimanymu, prilygsta jų nepripažinimui, neigimui ir menkinimui.“ (citatos pabaiga)

12. Ponas Prokuroras iki pat pabaigos melavo bei paistė akivaizdžias nesąmones

Apibendrindamas savo melą ir absurdiškus paistalus, ponas Leišys toliau melavo savo baigiamojoje kalboje (cituoju): «Akivaizdu, kad jis, sukūrė bei kaltinime nurodytomis datomis ir LAIKU, tinklapyje „lietuviais.lt“ publikavo savo sukurtus tekstus, pavadintus „Ir vėl Vilniuje triumfuoja lenkai“, „Feministės prieš Lietuvos vyrus ir moteris“, „Sausio 13 mitas mirė“, „Lietuvos laisvės kovos-dar vieno mito pabaiga“,Vytautas Didysis Išgama“, kurių tekstais…»(citatos pabaiga)

Tačiau vadinamajame „Kaltinamajame akte“ nė prie vieno straipsnio nėra nurodytas jo publikavimo laikas! Akivaizdu, jog ponas Prokuroras eilinį kartą pamelavo – bandydamas suklaidinti teismą, įteigti, kad jo kaltinimas yra teisėtas ir yra surinkti visi reikalingi įrodymai.

Baigdamas savo apibendrinimus, ponas Prokuroras paistė toliau, pabrėždamas interneto publikacijų pavojingumą, tarsi Lietuviais.lt būtų kažkokia komercinė informacijos priemonė, o ne privatus interneto dienoraštis, ir cituodamas Aukščiausiojo Teismo nutartį dėl Sausio 13-osios, nors jis visiškai nežino kokiam tikslui aš noriu apklausti jos organizatorius.

13. Suniekindamas mano darbą, ponas Prokuroras mane asmeniškai įžeidė

Pagaliau ponas Leišys pasiūlė priversti mane (cituoju): „pradėti dirbti ar registruotis darbo biržoje“ ir per 1 metus neatlyginamai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar nevyriausybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.“ (citatos pabaiga)

Noriu pastebėti, kad aš jau beveik 14 metų neatlygintinai dirbu visuomenei naudingą darbą informuodamas lietuvius apie šiuo metu Lietuvą valdančio akivaizdžiai nusikalstamo totalitarinio režimo vykdomus niekšybes ir nusikaltimus, teismuose, prokuratūroje, policijoje ir kitose Elero institucijose klestinčias korupciją ir šiurpinančią nekompetenciją, atvirą niekšybę ir begėdišką panieką lietuviams, ypač nekatalikams.

Neturintys asmeninių patirčių Lietuvos gyventojai mano straipsnių dėka gali suprasti, kodėl visuomenėje taip šlykštimasi Elero Seimu, Vyriausybe, Prezidentūra, teismais, prokuratūra, partijomis, teisėjais, prokurorais, biurokratais ir t.t.

Korupcija – pagrindinis Elero funkcionavimo principas. Tame tarpe – ir žiniaspaudos. Net ir tie reti straipsniai apie įžūliausius korupcijos atvejus tarp aukščiausiojo lygio politikų ir turtingiausiųjų verslininkų, kurie pasiekia viešumą, paprastai labai greitai ištrinami iš viešojo interneto – tačiau mano straipsniai išlieka Lietuviais.lt. Mano žiniomis, Elero prokuratūros nusikaltėlių stropiai dangstomus ypatingai didelio masto nusikaltimus tiriančios specialiosios tarnybos ne kartą buvo priverstos naudotis būtent mano straipsniais Lietuviais.lt.

Sprendžiant iš mano patirties bendraujant su Elero prokuratūra ir teismais, mano veikla turėtų duoti visuomenei kur kas daugiau naudos, nei veikla tipiško Elero prokuroro, didžiąją dalį savo gerai apmokamo darbo laiko skiriančio pasiaiškinimams, kodėl jis arba ji begėdiškai atsisako tirti akivaizdžius nusikaltimus ar kitaip ginti viešąjį interesą, arba akivaizdžiai neteisiniams ar netgi akivaizdžiai nusikalstamiems susidorojimams su savo konstitucinėmis teisėmis bandančiais pasinaudoti lietuviais.

Jei režimui trūksta neapmokamo darbo vergų, siūlau komandiruoti į slaugos namus Rinktinės gatvės juodasuknelių gaują in corpore – su ponu Pašiliu priešaky, sakykim per Smetonos, Hitlerio arba Landsbergio gimtadienį. Bus sutaupyta biudžeto lėšų – ir ponai bei ponios prokurorai mažiau suspės prikenkti Lietuvai, turės mažiau laiko savo kasdieniniams nusikaltimams – melams ir klastotėms, teismų klaidinimui bei kitokiam dergimui ant mūsų šalies ir tautos.

14. Mano tikėjimas draudžia man dirbti priverstinį darbą

Nuo to laiko, kai išgamos pusbroliai Jogaila ir Vytautas pavertė mano protėvius beteisiais katalikų vergais, mano tikėjimo lietuviai buvo šimtmečiais begėdiškai žeminami ir išnaudojami katalikiškųjų padugnių. Atsisakę vergauti lietuviečiai buvo katalikų išžudyti.

Dabar vėl valdžią Lietuvoje užgrobę katalikai toliau tyčiojasi iš mano tikėjimo, mano dievų ir mano tikėjimo lietuvių, visaip mus žemina ir niekina.

Tačiau noriu iš karto informuoti teismą, kad mano tikėjimas DRAUDŽIA LEISTIS ŽEMINAMAM DIRBANT PRIVERSTINĮ DARBĄ, taigi aš jo NEDIRBSIU jokia forma ir jokiose organizacijose, o taip pat NESIREGISTRUOSIU DARBO BIRŽOJE nepriklausomai nuo teismo sprendimo. Labai abejoju, kad šiuo metu Lietuvą valdantys padugnės imtųsi tokių drastiškų priemonių, kokios iš tikrųjų galėtų mane privesti dirbti priverstinį darbą.

15. Išvados

Apibendrinant, reikia konstatuoti, kad savo baigiamojoje kalboje ponas Leišys nepateikė jokios papildomos informacijos, įrodymų ar paaiškinimų, kurie nors kiek pagrįstų jo paties sukurtas ar pono Laužiko paskatintas fantazijas, kurių jis pripaistė vadinamajame „Kaltinamajame akte.“

Nors ponas Prokuroras ir įžūliai primelavo, tačiau neteko girdėti ar matyti, kad jis būtų nustatęs nors vieno iš minėtųjų straipsnių parašymo LAIKĄ. Taip pat neteko matyti nė vieno TIESIOGINIO ĮRODYMO apie pono Leišio teigiamą straipsnių parašymo autorystę, datą ar publikavimo vietą .

Visi pono Prokuroro pateikti tariami „įrodymai“ praktiškai visiškai nieko neįrodo, nebent tai, kad aš GALĖJAU parašyti minėtuosius straipsnius.

Nors labai laukiau, tačiau ponas Prokuroras taip ir neužsiminė apie man inkriminuojamų nusikaltimų MOTYVUS. Susidaro įspūdis, kad ponas Leišys mane pristato kaip pusprotį maniaką, kuris patiria pasitenkinimą iš paties neapykantos kurstymo, netgi neapykantos savo tautai!

Taip pat Prokuroras nepagrindė savo samprotavimų apie mano KALTĘ. Jis taip ir nepateikė nė vieno pavyzdžio, kur neapykanta būtų tiesiogiai kurstoma akivaizdžiai uždraustu būdu ir prieš uždraustus objektus.

Mano nuomone, jei tokią baigiamąją kalbą būtų parašęs teisės studijų pirmojo kurso studentas, jis garantuotai gautų nepatenkinamą pažymį. Ir ne tik už gausias gramatines, skyrybos ir primityviosios logikos klaidas. Ponas Prokuroras tiek kartų klaidino teismą jam tiesiog meluodamas apie faktines proceso aplinkybes, kad netirti jo akivaizdžiai nusikalstamų veikų pagal 235-ąjį Baudžiamojo kodekso straipsnį būtų tiesiog nusikalstama.

16. Prašymas teismui atnaujinti įrodymų tyrimą ir ištirti galimo akivaizdaus daugkartinio pono Prokuroro melo teismui aplinkybes

Giedrius Šarkanas

Vilniaus miesto apylinkės teismui
teisėjui Ovidijui Ramanauskui

PRAŠYMAS
2018-03-21
Vilnius

Kaip ką tik įrodžiau, prokuroras Benediktas Leišys savo baigiamojoje kalboje daugelį kartų klaidino teismą.

Elero (LR-o) prokurorai nuo seno garsėja savo neraštingumu, panieka teisei ir įžūliu apgaulingumu. Paprastai jie spjauna į teisingumą ir elgiasi taip, kaip jiems asmeniškai naudingiau: bando visais būdais arba teisinti kad ir akivaizdžiausius nusikaltėlius, arba apkaltinti kad ir akivaizdžiausiai nekaltus žmones.

Elero prokurorai faktiškai nebaudžiami; praktiškai neįmanoma jų formaliai apkaltinti dėl nusikaltimų dangstymo, melagingo argumentavimo ar įrodymų klastojimo.

Tačiau ponas Leišys savo baigiamojoje kalboje ne tik apgaulingai argumentavo, bet ir daugelį kartų MELAVO APIE FAKTINES APLINKYBES. Toliau išvardinti akivaizdžiai melagingi prokuroro Benedikto Leišio teiginiai.

1) „Kaltinimų tekstus jis vertina kaip SAVO viešai pateiktą nuomonę.“ Prokuroras teigė, kad tekstus aš pripažinau savo parašytais – kas, mano nuomone, yra melas.

2) „Parodė turintis asmeninę svetainę „lietuviais.lt“ ir ten publikuojantis savo straipsnius. Jis teikdamas įvairius prašymus bei skundus aiškino tų straipsnių tekstus ir juose išdėstytas mintis. Tačiau kitų teismo posėdžių metu jis savo poziciją keitė, nurodė nežinantis apie šiuos straipsnius, NEIGĖ JŲ AUTORYSTĘ…“ Ponas Leišys teigė, kad aš neigiau straipsnių autorystę ir keičiau savo poziciją – vėlgi tai yra faktiniai melai.

3) „Pas jį atliktos kratos FAKTĄ traktavo kaip vagystę“ Neprisimenu, kad būčiau traktavęs kaip vagystę būtent kratos faktą.

4) „Rasti […] duomenys, kad šie tekstai iš minėtų kompiuterių buvo patalpinti interneto tinklalapyje «lietuviais.lt».“ Įrodymų tyrimo metu nebuvo pristatyta duomenų, kurie leistų vienareikšmiškai daryti tokią išvadą.

5) „Minėtas bylas turi TIK tinklapį administruojantis asmuo.“ Vėlgi, tai – įžūlus melas.

6) „Teisme paaiškindama savo atliktą tyrimą ji nurodė kokiais kriterijais ir požymiais remdamasis ji priėjo prie tokių išvadų. Apklausta teismo posėdžiuose specialistė detalizavo kokiomis konkrečiomis tekstų atkarpomis yra menkinamai apibūdinami kovotojai dėl Lietuvos laisvės, neigiama ir šiurkščiai menkinama SSRS įvykdyta agresija prieš Lietuvos Respubliką.“ Eilinis pono Leišio melas. Lietuvių kalbos instituto pažymą parengusi Daiva Murmulaitytė atsisakė spręsti, ar yra menkinama Tarybų Sąjungos agresija ir tuo labiau negalėjo nurodyti to kriterijų.

7) «Akivaizdu, kad jis, sukūrė bei kaltinime nurodytomis datomis ir LAIKU, tinklapyje „lietuviais.lt“ publikavo savo sukurtus tekstus, pavadintus „Ir vėl Vilniuje triumfuoja lenkai“, „Feministės prieš Lietuvos vyrus ir moteris“, „Sausio13 mitas mirė“, „Lietuvos laisvės kovos-dar vieno mito pabaiga“,Vytautas Didysis Išgama“, kurių tekstais…» Vėlgi ponas Prokuroras begėdiškai sumelavo. Niekada niekur nebuvo nurodytas nė vieno iš šių straipsnių publikavimo LAIKAS.

Be to, norėčiau priminti, kad ponas Leišys jau anksčiau yra ne kartą įžūliai melavęs teismui. Jo surašytame „Kaltinamajame akte“ buvo ne viena begėdiškai suklastota straipsnių citata, ką reikėtų traktuoti kaip melą ir teismo klaidinimą.

Taip pat norėčiau priminti, kad, pristatydamas savo „kaltinimų“ pakeitimus, į pono Teisėjo klausimą: „kas pasikeitė?“ – ponas Prokuroras sumelavo, kad pasikeitė tik kaltinimo pobūdis. Tačiau iš tikrųjų ponas Leišys išėmė dalį citatų, dėl kurių mane „kaltino“, ir pridėjo daug naujų. Mano nuomone, taip pasikeitus kaltinimams, buvo privalu tenkinti mano prašymą iš naujo apklausti specialistus, ir galbūt mano procesines teises akivaizdžiai pažeidęs neigiamas pono Teisėjo sprendimas buvo sąlygotas pono Leišio melo apie kaltinimų pasikeitimų esmę.

Kiek žinau, bylomis užkrauti Elero teisėjai paprastai laiko prokurorus kompetetingais bei sąžiningais ir jų faktinių teiginių nekvestionuoja. Matomai ponas Leišys, o greičiausiai – ir kiti Elero prokurorai, tuo piktnaudžiauja apšmeiždami teisinėje semantikoje ir apgailėtinai prieštaringuose Elero įstatymuose paprastai nesigaudančias savo aukas. Elero prokurorai akivaizdžiai laiko demagogiją ir melagingus samprotavimus savo teisėtomis priemonėmis susidorojant su socialiai silpnesniais lietuviais.

Vis dėlto, aukščiau minėti pono Prokuroro teiginiai iš principo yra FAKTINIAI ir todėl kvalifikuotini kaip faktinis melas, šmeižtas ir nusikalstamas teismo klaidinimas. Man nežinomas joks Elero teisės aktas, kuris įgaliotų prokurorus meluoti teisme apie faktus ir klaidinti teismą siekiant bet kokia kaina apkaltinti prokurorų persekiojamus asmenis.

Todėl, mano nuomone, akivaizdu, kad, meluodamas teismui, ponas Benediktas Leišys įvykdė 235-ame Baudžiamojo Kodekso straipsnyje įvardintą nusikaltimą, sulaužė savo priesaiką ir pažeidė daugelį Elero teisės aktų.

Vis dėlto, gali būti, kad ponas Leišys pristatys kokius nors minėtųjų savo teiginių įrodymus, kurie man nėra žinomi, ir tokiu būdu įtikins teismą ir mane, kad jis nemelavo ir yra kažkokių slaptų duomenų, kuriais jis rėmėsi. Manau, kad privalu išklausyti pono Prokuroro paaiškinimų.

Galimai akivaizdžiai pono Leišio įvykdytų nusikalstamų veikų netyrimas padarytų šį teismo procesą dar labiau neteisėtu ir dar labiau pažeistų mano teisę į teisingą teismą daugeliu aspektų.

Todėl, remdamasis 295-uoju Baudžiamojo proceso kodekso straipsniu, prašau teismo atnaujinti įrodymų tyrimą ir ištirti visus čia mano išvardintus pono Leišio melo teismui, labai tikėtinų nusikalstamų veikų pagal 235-ąjį ir galbūt kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius, atvejus.

Giedrius Šarkanas

Kreipimasis į Generalinę prokuratūrą ir pono Leišio viršininką

Taigi kreipiuosi į apsimelavusio prokuroro viršininkus, kad šie imtųsi tirti prokuroro Benedikto Leišio akivaizdžiai įvykdytus nusikaltimus.

Nors, žinoma, suprantu, kad tokioje išmatų krūvoje, kuri šiuo metu iškilmingai vadinasi „Lietuvos valstybe“, neturtingo lietuvio prašymas tirti valdžios nusikaltimus skamba naiviai iki kvailumo.

Dauguma mano tautiečių jau taip priprato prie mus valdančių padugnių nusikaltimų, kad visus mano bandymus siekti teisės viršenybės bei teisingumo Lietuvoje tiesiai šviesiai vadina „kova su vėjo malūnais“.

Giedrius Šarkanas

LR Generaliniam Prokurorui

SKUNDAS
2018-03-26
Vilnius

Šiuo metu prokuroras Benediktas Leišys mane jau ketvirtus metus persekioja už jam nepatikusius mano interneto svetainėje patalpintus LR vyriausybę ir jos politiką kritikuojančius straipsnius. Manęs persekiojimo metu ponas Leišys daug kartų grubiai melavo teismui: surašydamas vadinamąjį „Kaltinamąjį aktą“, atsakydamas į teisėjo klausimą ir savo vadinamojoje „Baigiamojoje kalboje“.

Kadangi berods 235-asis šiuo metu galiojančio Baudžiamojo kodekso straipsnis įvardina teismo klaidinimą kaip nusikalstamą veiką, prašau pradėti ponui Benediktui Leišiui baudžiamąją bylą ir pradėti tarnybinį patikrinimą, drausmės bylą ar/ir kitas procedūras, kurias privalu atlikti paaiškėjus, kad prokuroras įvykdė nusikaltimą.

Iš karto noriu perspėti, kad man šiuo metu pateikti „kaltinimai“ yra, švelniai tariant, juokingi, ir manęs visai nedomina pono Leišio nušalinimas, manęs „teisimo“ stabdymas ar kiti panašūs su manęs „teisimu“ susiję dalykai. Aš viso labo norėčiau, kad su akivaizdžiai nusikaltimą įvykdžiusiu prokuroru būtų pasielgta taip, kaip numato LR galiojantys įstatymai.

Toliau – mano nuomone akivaizdaus begėdiško pono Leišio melo ir teismo klaidinimo FAKTAI. Iš pradžių – 7 akivaizdūs prokuroro melai jo „Baigiamojoje kalboje“.

1) „Kaltinimų tekstus jis vertina kaip SAVO viešai pateiktą nuomonę,“ – prokuroras suklaidino teismą teigdamas, kad tekstus, kurių parašymu ir paskelbimu šiuo metu esu kaltinamas, aš pripažinau savo parašytais – kas, mano nuomone, yra akivaizdus melas. Aš atsisakiau duoti parodymus, o kai vienu metu teisėja Inga Štuopienė nusikalstamu būdu mane privertė duoti parodymus prieš savo valią – grasindama psichiatrine ekspertize ir kad kitaip neleis man iš viso kalbėti procese – teigiau, kad (tik) parašiau tik vieną iš man inkriminuojamų straipsnių.

2) „Parodė turintis asmeninę svetainę „lietuviais.lt“ ir ten publikuojantis savo straipsnius. Jis teikdamas įvairius prašymus bei skundus aiškino tų straipsnių tekstus ir juose išdėstytas mintis. Tačiau kitų teismo posėdžių metu jis savo poziciją keitė, nurodė nežinantis apie šiuos straipsnius, NEIGĖ JŲ AUTORYSTĘ…“ Ponas Leišys suklaidino teismą melagingai teigdamas, kad aš neigiau straipsnių autorystę ir keičiau savo poziciją – kas yra akivaizdūs faktiniai melai.

3) „Pas jį atliktos kratos FAKTĄ traktavo kaip vagystę.“ Neprisimenu, kad būčiau traktavęs kaip vagystę būtent kratos faktą, o ne kai kurių nieko bendro su kaltinimais man neturinčių daiktų pagrobimą ar sugadinimą. Man atrodo, kad tai – irgi teismo klaidinimas.

4) „Rasti […] duomenys, kad šie tekstai iš minėtų kompiuterių buvo patalpinti interneto tinklalapyje «lietuviais.lt».“ Įrodymų tyrimo metu nebuvo pristatyta duomenų, kurie leistų vienareikšmiškai daryti tokią išvadą – buvo rasta įrodymų, kad aš viso labo GALĖJAU patalpinti minėtuosius straipsnus.

5)„Minėtas bylas turi TIK tinklapį administruojantis asmuo.“ Vėlgi, tai – eilinis įžūlus teismo klaidinimas, nes rezervines interneto svetainės bylų kopijas, kurios buvo rastos mano namuose rastuose kompiuteriuose, turi kur kas daugiau, nei vienas asmuo.

6) „Teisme paaiškindama savo atliktą tyrimą ji nurodė kokiais kriterijais ir požymiais remdamasis ji priėjo prie tokių išvadų. Apklausta teismo posėdžiuose specialistė detalizavo kokiomis konkrečiomis tekstų atkarpomis yra menkinamai apibūdinami kovotojai dėl Lietuvos laisvės, neigiama ir šiurkščiai menkinama SSRS įvykdyta agresija prieš Lietuvos Respubliką.“ Eilinis pono Leišio melas ir begėdiškas teismo klaidinimas. Lietuvių kalbos instituto pažymą policijai parengusi Daiva Murmulaitytė oficialiai atsisakė vykdyti jai pavestą policijos užduotį nuspręsti, ar tekstuose yra neigiama ar menkinama Tarybų Sąjungos agresija, ir tuo labiau negalėjo nurodyti to kriterijų.

7) «Akivaizdu, kad jis, sukūrė bei kaltinime nurodytomis datomis ir LAIKU, tinklapyje „lietuviais.lt“ publikavo savo sukurtus tekstus, pavadintus „Ir vėl Vilniuje triumfuoja lenkai“, „Feministės prieš Lietuvos vyrus ir moteris“, „Sausio13 mitas mirė“, „Lietuvos laisvės kovos-dar vieno mito pabaiga“,Vytautas Didysis Išgama“, kurių tekstais…» Vėlgi ponas Prokuroras begėdiškai sumelavo teismui. Ne tik „kaltinime“, kaip teismą įžūliai suklaidino ponas Leišys, bet ir niekur kitur, bent jau mano žiniomis, nebuvo nurodytas nė vieno iš šių straipsnių publikavimo LAIKAS.

Be to ponas Leišys ir anksčiau ne kartą įžūliai melavo teismui. Jo surašytame „Kaltinamajame akte“ yra ne viena begėdiškai suklastota straipsnių citata, kas irgi yra akivaizdus melas ir teismo klaidinimas.

Taip pat, pristatydamas savo „kaltinimų“ pakeitimus teisme, į teisėjo Ovidijaus Ramanausko klausimą: „kas pasikeitė?“ – ponas Prokuroras įžūliai sumelavo, kad pasikeitė tik kaltinimo pobūdis. Tačiau iš tikrųjų ponas Leišys išėmė dalį citatų, dėl kurių mane „kaltino“, ir pridėjo daug naujų. Akivaizdu, kad taip pasikeitus kaltinimams, buvo privalu tenkinti mano prašymą iš naujo apklausti kaltinimo liudininkus ir specialistus, ir panašu, kad mano procesines teises akivaizdžiai pažeidęs neigiamas teisėjo sprendimas buvo sąlygotas pono Leišio melo apie kaltinimo pakeitimo esmę.

Kiek žinau, bylomis užkrauti LR teisėjai paprastai laiko prokurorus kompetetingais bei sąžiningais ir jų faktinių teiginių nekvestionuoja. Matomai ponas Leišys, o greičiausiai – ir kiti LR prokurorai, tuo piktnaudžiauja apšmeiždami teisinėje semantikoje ir apgailėtinai prieštaringuose LR įstatymuose paprastai nesigaudančias savo aukas. Jau daug metų bendraujant su LR prokuratūra, vis stiprėja įspūdis, kad LR prokurorai laiko begėdišką melą ir įžūlų teismo klaidinimą savo teisėtomis priemonėmis susidorojant su neturtingais, socialiai pažeidžiamiausiais lietuviais – t. y. tokiais, kaip aš.

Bet kokiu atveju, aukščiau minėti melagingi pono Prokuroro teiginiai nėra nelogiškas argumentavimas ar apgaulingi samprotavimai. Mano nurodyti teiginiai yra FAKTINIAI ir todėl kvalifikuotini kaip faktinis melas, šmeižtas ir nusikalstamas teismo klaidinimas. Man nežinomas joks LR teisės aktas, kuris įgaliotų prokurorus meluoti teisme apie faktus ir klaidinti teismą siekiant bet kokia kaina apkaltinti prokurorų persekiojamus asmenis.

Todėl, mano nuomone, akivaizdu, kad, daug kartų begėdiškai meluodamas teismui ir jį įžūliai klaidindamas, ponas Benediktas Leišys įvykdė 235-ame Baudžiamojo Kodekso straipsnyje įvardintus nusikaltimus, sulaužė savo priesaiką ir pažeidė prokurorų etikos kodeksą bei daugelį kitų LR teisės aktų. Norėčiau, kad jis būtų už tai patrauktas teisinėn atsakomybėn pagal galiojančius LR įstatymus, LR prokuratūros statutą ir kitus galiojančius LR teisės aktus.
Todėl prašau pradėti ponui Benediktui Leišiui baudžiamąją bylą, tarnybinį patikrinimą, drausmės bylą ir kitas procedūras, kurias privalu vykdyti paaiškėjus, kad LR prokuroras įvykdė nusikaltimą ir pažeidė prokurorų etikos kodeksą bei savo priesaiką, ir ištirti bei teisiškai įvertinti čia mano išvardintus labai tikėtino / akivaizdaus pono Leišio melo teismui, labai tikėtinų nusikalstamų veikų pagal 235-ąjį ir galbūt kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius, atvejus.
Noriu pastebėti, kad paskutiniu metu visuomenė susidarė tvirtą įspūdį, kad, praktiškai tapę visiškai nebebaudžiami panaikinus privatųjį kaltinimą, LR prokurorai ne tik dar įžūliau persekioja LR vyriausybės politiką kritikuojančius ir bandančius ginti žmogaus teises lietuvius, bet ir dar begėdiškiau dangsto pačius įžūliausius ir akivaizdžiausius vienas kito nusikaltimus. Tikiuosi, kad Jūsų atsakymas nebus dar vienu to įrodymu. ☺

Giedrius Šarkanas

P.S. Norėčiau dar Jus informuoti, kad analogišką prašymą pasiunčiau tiesioginiam pono Leišio viršininkui, o nuorašus – Grybauskaitei ir žiniaspaudai.

 

lietuviais.lt