Prisimenu tą nuostabų laiką, kai aš buvau naujakurys Rusijoje ir rengiau save didelei misijai. Mano tėvas man pasakė prieš išvykstant į Rusiją:

— Sūnau, kad suprasti, kas tokie rusai yra, tu privalai bent 14 dienų pagyventi, kaip ir jie.

Aš visada paklusdavau tėvo valiai ir net būdamas suaugusiu visada klausiau jo patarimų. Aš pasakiau sau, kad nesvarbu, kaip aš būčiau apsaugotas nuo tokio gyvenimo šioje laukinėje, didelėje ir šaltoje šalyje, aš įveiksiu savo “Aš nenoriu“ ir laikysiuosi savo išmintingo tėvo patarimo.

Kai bendruomenė mane apgyvendino jaukiame kotedže netoli Maskvos, kur aš galėjau be kliūčių ruoštis vykdyti savo misiją ir perimti tuo metu vyriausiojo rabino Šajevičiaus patirtį, aš pribloškiau ten buvusius savo sprendimu.

— Gerbiami broliai, norėdamas suprasti šią šalį, turėčiau geriau susipažinti su vietos gyventojų buitimi, aš tiesiog turiu suprasti visą rusų gojų dvasios stiprumą ir silpnumą.

Tai buvo pasakyta dalyvaujant protingam rabinui Adolfui Solomonovičiui Šajevičiui ir keletui kitų gerbiamų rabinų, kurie su neslepiama baime veiduose išklausė apie mano ketinimą 14 dienų gyventi taip, kaip gyvena gojai.

Kai kas karštai protestavo, kažkas pradėjo mosuoti rankomis ir atkalbinėti mane bardami už perdėtą pasitikėjimą savimi ir romantizmą. Adolfas Solomonovičius pažvelgė į mane taip įdėmiai ir su tokia meile jo rudose akyse, kad aš jau buvau pasirengęs pasiduoti vyresniųjų rabinų įkalbinėjimams ir atsisakyti beprotiško sumanymo, bet išdidžiai pakėliau galvą ir toliau laikiausi savo.

Šajevičius vienu rankos judesiu privertė nutilti susijaudinusius vyrus, nutraukti emocijas ir, pasivedėjęs juos į šalį, ėmė šnabždėtis su rabinais. Aš girdėjau tiktai frazių nuotrupas: … beprotybė, jis serga“, „taip niekas nedarė išskyrus Šneersoną“, „… nori išstudijuoti priešininką“ pagaliau jų šnabždesiai pasibaigė ir vyriausias tuo metu Rusijos rabinas priėjo prie manęs, padėjęs ranką ant peties palaimino tokiam drąsiam žygdarbiui.

Buvo atšiaurus vėjuotas ruduo. Vėjas vėrė kiaurai mano kūną, įpratusį prie Kalifornijos ir Milano saulės. Man davė nedidelį butuką Piterio užkabariuose ir paskyrė padėjėju menedžerį vienos iš Vekselbergui priklausančios firmos. Paskyrimą į darbą, į kurį kiekvieną dieną vaikščiojo gojai, aš irgi išreikalavau. Anksti iš ryto aš kėliausi, pats sau ruošiau pusryčius ir vykau į kitą kultūrinės sostinės kraštą, kad atsikąsti darbo kasdienybės rusiškų šleperių (vilkikų, vagių).

Aš atsisakiau automobilio ir buvau priverstas apie 40 minučių važiuoti iki darbovietės troleibusu ir metro. Visa tai buvo man naujovė, juk net amerikiečių rabinų mokykloje jaunystėje man neteko per daug važinėti visuomeniniu transportu. Na ir Jungtinių valstijų transportas stipriai skyrėsi nuo šionykščio.

Visu pirma, kas mane pribloškė, tai visiškai gyvuliškos sąlygos visuomeniniame transporte. Ankstų rytą gojai stumdė vienas kitą, lipo ant kojų nežiūrėdami ir neatsiprašydami, keikėsi, bandydami įsiropšti į eilinį atvykstantį troleibusą. Kelis kartus ir man teko stumdytis, kad įlipti į jį, bet visa tai man buvo taip netikėta, kad aš kiekvieną kartą šypsojausi, kada man užmindavo koją ar nepatenkinti rėkė nuo apatinio troleibuso laiptelio „Lipk vikriau!”

Vieną kartą du gojų studenčiokai kokių dvidešimties metų, matydami mano patenkintą ir besišypsantį veidą tarp sutrombuotų, kaip agurkai stiklainyje, gojų ant apatinio troleibuso laiptelio, žiūrėdami man tiesiai į veidą pasakė garsiai, kad aš negalėjau jų neišgirsti:

— Žiūrėk koks kvailelis, įspraustas tarp nugarų, vos kvėpuoja, o šypsosi kaip išsigimėlis.

Man pasidarė negera nuo šių grubių žodžių, aš supratau, kad rusų gojai nesuprato nei kas aš toks, nei kodėl toks važiavimas sukelia mano šypseną, tarytum pas keliautoją besileidžiantį Amazonės slenksčiais su kanoja.

Darbas nebuvo per daug varginantis, bet nuobodus ir monotoniškas, žinodami kas aš toks mane globojo ir viskuo padėjo. Šį periodą aš negaliu pavadinti produktyviu pažįstant gojų gyvenimą. Aš norėjau surasti darbą paprastesnį ir artimesnį rusų gojų buičiai, tačiau geras darbas buvo vienu iš Šajevičiaus sąlygų ir aš paklusau jo valiai.

Tada po darbo aš pavargęs grįždavau kiekvieną dieną 6:45 vakaro, aš kėliau sau tikslą sužinoti kaip rusai gyvena ir kuo laisvalaikiu užsiima.

Iš pradžių aš ėmiau vaikščioti į tas vietas, kurias man buvo įdomu lankyti Amerikoje ir Europoje, vietas atitinkančias mano supratimą apie kultūringą laisvalaikį. Tačiau, lankydamas įvairias kultūros įstaigas aš supratau, kad čia aš mažiausiai ką sužinosiu, kas yra tikra rusų liaudis.

Vieną, ką aš įsisavinau ir pastebėjau, tai tam tikra pasipūtėliška laikysena, impozantiška pompa pozoje, kada atstovai rusiškos elitos lankė operą ir teatrą. Jie tarytum visa savo povyza, apranga ir kiekvienu žodžiu norėjo pasakyti: „žiūrėkite aš ne šiaip turtingas, aš dar kultūringas žmogus, o ne koks nors nemąstantis pinigų maišas!”

Būtent tame aš pastebėjau silpnumą taip vadinamos Rusijos elitos — svarbiausia rodytis kitų akyse aukštesniu kultūrinėje plotmėje tarp sau lygių pagal statusą, atrodyti kas bebūtų net jeigu kultūringas laiko praleidimas iššaukdavo mieguistumą ir nuobodulį, ką ne taip retai aš pastebėdavau apžiūrėdamas esančių gojų veidus parteryje. Kažkas nereginčiomis akimis žiūrėjo į sceną, o pas absoliučią daugumą buvo parašyta veide mieguista kančia nuo to kas vyksta.

Žemesnio statuso rusiškų gojų įstaigos buvo kiek kitokios, vietoj nosies rietimo kiekvienas užeinantis į barą ar vidutinės klasės restoraną bevelijo vietoj teatre užriestos nosies išpūsti krūtinę ir atrodyti kaip galima grėsmingiau aplinkiniams.

Aš klausiau gojų pokalbių už gretimų staliukų ir jų esmė nei kiek nesiskyrė nuo pokalbių šleperių teatre, tik kalba buvo paprastesnė, manieros grubesnės, kiekvienas bandė būti kaip galima atviresnis, žinoma ypač tai ryškiai pasireiškė nesąmoningoje būklėje, kai rusų gojai kaip reikiant „įmetę“, taip jie kalbėjo kiekvieną kartą išmesdami po šimtgramį, elgėsi kur kas laisviau.

Kiekvieną kartą, kada aš tyliai sėdėjau kampe ir stebėjau aplinką ir stebėjausi kaip jie dar prieš minutę iš visos jėgos talžo vienas kitą, o po to susėda už vieno stalo ir apsikabinę sudainuoja rusiškas dainas. „Pas juos išsijungia racionalus mastymas. Pilnas nebuvimas veiksmų nuoseklumo“ galvojau aš apie alkoholio poveikį gojams.

Taip aš praleidau dar 7 dienas lankydamas kino teatrus, futbolo stadioną, picerijas, įvairios rūšies užeigas, gėrimo vietas ir kitokias žemos prabės plebso užeigas.

Man tapo aišku kame viena iš pagrindinių silpnybių rusų tautos, sukaustytos šios slegiančios pilkumos ir kapeikinio atlyginimo, jie kiekvieną vakarą ieškojo preteksto, kad užsimiršti, preteksto nors trumpam laikui užgesinti balsą kalantį tarytum genys į medį dvi prieštaraujančias, bet papildančias krikščionišką dvasią mintis, kaip „Aš noriu“ ir „Reikia“.

Savo paskutinį vakarą Piteryje aš nusprendžiau užeiti pasėdėti bare, kuriame anksčiau buvau du kartus. Iš visų užeigų jis patiko man tuo, kad ten visada vyko linksmos muštynės. Aš tarytum ant pirštų galų užėjau į savo knaipę, norėdamas būti kuo mažiau matomas, užsakiau dėl vaizdo stiklą alaus, prie kurio visą tą laiką neprisiliečiau, ir atsisėdau pačiame tolimiausiame kampe, kad paskutinį vakarą stebėti rusus ir klausyti jų kalbas, tikėdamas, kad gal man atsivers kažkas naujo šioje paslaptingoje rusiškoje sieloje, kaip ją vaizduoja didieji rusų rašytojai.

Mano tylaus ir nepastebimo gojų stebėjimo planui nebuvo lemta išsipildyti. Sėdintys kitame salės gale du didžiuliai mužikai pilkomis striukėmis ėmė rodyti į mane pirštu ir kažką kalbėtis tarpusavyje, aš patyriau jaudulį, bet pasukau galvą į priešingą pusę.

Tai buvo tie patys du stuobriai, kurie praėjusio mano apsilankymo metu surengė muštynes, o po to, išgėrę kartu degtinės, ėmė dainuoti rusiškas dainas. Aš akies kampeliu pamačiau, kad mužikai kyla iš užstalės ir eina pas mane. Nejučia mano kūną apėmė baimė.

— Sveikas — pasakė didžiulis ūsuotas mužikas gojus, sėsdamas ant tuščios kėdės prie mano staliuko.

Aš pasveikinau gojų. Antras, su juoda mėlyne po kairia akim, žiūrėdamas į mane atsisėdo ant antros laisvos kėdės.

— Mes pastebėjome, kaip tu čia vaikštai… ir kiekvieną kartą štai čia sėdėdamas žiūri į mus ir aplinkinius — pasakė ūsorius truputi užsikirsdamas dėl savo girtumo.

Aš ėmiau teisintis ir tikinti, kad mužikui pasirodė, o aš tik žvalgiausi savo draugo, kuris turi ateiti po minutės. Tuo momentu man norėjosi galvotrūkščiais pabėgti iš baro, bet kažkoks vidinis žydiškas tvirtumas vertė pabaigti reikalą iki galo, nežiūrint į atsiradusias kliūtis, priverčiančias pasilikti ir tęsti tyrimą veidas į veidą su šiais dviem girtutėliais rusais.

— О, taip tu žydas! — sušuko antras mužikas, visą šį laiką įdėmiai žiūrintis man į akis.

Per mano kūną perbėgo virpulys. Ūsorius atgijo, gerai mane apžiūrėjęs ir nelauktai prapliupo juoktis. Toliau vyko kažkokie girti dviejų gojų kliedesiai. Jie man tiesė rankas, tikino, kad rusai ir žydai broliai amžiams, po to užsakė dar degtinės ir ėmė postringauti vis labiau ir labiau nuo spirito įtakos besipinančiais liežuviais.

Į jų pasiūlymą išgerti aš mandagiai atsisakiau, kad geriu alų, į ką rūškanas rusiško gojaus veidas su mėlyne linksmai atsakė: “Mums daugiau pasiliks“. Pagaliau jie ėmė svarstyti apie Rusijos galybę, vienas iš jų, kaip paaiškėjo, buvo išeivis ir Riazanės, o ūsorius buvo statybininkas, atvykėlis iš Riazanės, Ivanas Kostrovas.

— Štai žiūrėk žyde… — vos judindamas liežuviu ir siūbuodamas ant kėdės kreipėsi į mane Ivanas Kostrovas — jei tik rusai panorės, jis jus žydus išėsdins iš Kremliaus štai taip!

Ir Ivanas parodė savo didelį baltą rusišką kumštį su mostu trinkteldamas juo į stalą.

— Tai mes jus nugalėsim, jei išdykausite… prieš rusų liaudį. Supratai, žyde? — aš pritariamai linktelėjau šypsodamasis į girtus gojo kliedesius.

Rūškana mėlynė pamatė savo draugo kumštį irgi neįprastai atgijo.

— O jeigu mes— lesdamas nosimi stalą ėmė staugti Riazanės mužikas, tarytum kviesdamas visus savo gentainius į kovą — jeigu mus… mus daugiau netenkins jūsų reikaliukai, žydai…mes jus… štai taip pastatysim į vietą.

Ir gojus išsitraukė iš striukės nedidelį sulenkiamą peiliuką, atlenkė jį ir įsmeigė su žvėries staugimu į stalą.

— Supratai kuo mes jus nugalėsime? Žiūrėk tu mums, žyde! Ir saviškiams perduok, kad laikytųsi rėmuose!

Paskutiniai mužiko su pamušta akimi, kurį vadino Sergėjus Pilkasis, žodžiai buvo pasakyti taip, tarytum ant jo liežuvio kabojo pūdo svorio giria. Jo sugėrovas žiūrėjo nereginčiu žvilgsniu į peilį įbestą į stalą ir atrodė buvo patenkintas išgirstu sumanymu.
Matydamas jų neadekvatumą aš atsistojau iš už stalo ir priėjau prie baro, nupirkau dar vieną butelį degtinės. Tuo momentu mano galva buvo tokia šviesi, o mintys aiškios, kad aš jau neabejojau, kad žinau rusiškos sielos paslaptį, man tapo visiškai aišku kai palaužti rusų gojus.

Aš paėmiau butelį degtinės ir priėjau prie dviejų girtų draugų stalo.

— O žinote kaip mes jus nugalėsime, gojai? — paklausiau aš pas savo naujuosius pažįstamus. Vaikinas iš Rezanės snaudė, o ūsuotas atgijo ir sušuko žviegiančiai: „Kas tokio? Kaip, žydai?!”

Aš su mostu pastačiau ant stalo tarp jų butelį degtinės ir netaręs nei žodžio išėjau iš baro. Mano įdomi kelionė į gojų pasaulį pasibaigė.

Algimantas Lebionka