Jei draugiškai nesusitarsime su Baltarusija dėl Astravo atominės elektrinės, Klaipėdos uostui gali tekti bankrutuoti. Daugumą lietuvių akivaizdžiai glumina Baltarusijos prezidento užsispyrimas – gali pasirodyti, kad kaimynų „tėtušiui“ pasimaišė protas.

Jei atmesime Lukašenkos pasiūlymus bendradarbiauti, PATYS PRIVERSIME jį pasielgti su mumis taip, kaip Putinas jau pasielgė su Latvija.

Jau daug metų Lietuvos vyriausybė, politikai ir žurnalistai iš paskutiniųjų „kovoja“ su naująja Astravo atomine elektrine – iš pradžių bandė visaip trukdyti jos statybai, dabar visus aplinkui ragina nepirkti joje pagamintos elektros energijos. O Lukašenka toliau bukai kartoja savo seną dainelę – ne tik vėl ir vėl bruka savo neekologišką atominę elektrą, bet dabar dar ir pasiūlė bendrai eksploatuoti mūsų taip nekenčiamą elektrinę!

Vis dėlto, įsigilinus į dabartinę ekonominę ir geopolitinę padėtį, susidaro visiškai priešingas įspūdis. Panašu, kad protas pasimaišė ne Baltarusijos, o Lietuvos vyriausybei.

Skaudi Latvijos patirtis

Nesudėtingai Lietuvos užsienio politikos doktrinai jau beveik 30 metų. Vyriausybė stengiasi bet kokia kaina įtikti JAV ir kaip įmanydama kaišo pagalius į ratus Rusijai bei Baltarusijai.

Už tai brangiai moka mūsų ūkininkai. Kaip atsakas į agresyvią Lietuvos politiką Rusijos vykdomas žemės ūkio produkcijos embargas jau kaip reikiant nusmukdė Lietuvos pienininkystę ir daugelį kitų ūkio šakų.

O broliai latviai už savo priešiškumą rytiniams kaimynams neseniai sumokėjo išties didžiulę kainą.

Kai Rusija paprašė Latvijos leisti pasinaudoti jos uostais Baltijos dugnu tiesiamam dujotekiui į Vokietiją naudojamų vamzdžių laikymui ir paruošimui, latviai kategoriškai atsisakė.

Nors norėtųsi, kad elektrinės nebūtų, bet dabar tenka gyventi su ja. Ir neužmiršti, kad Černobylio tipo nelaimė Astrave praktiškai reikštų Lietuvos pabaigą.
Todėl dabar, kad ir kaip mus tai nepatiktų, nebendradarbiauti su Baltarusija dėl Astravo jau tiesiog savižudiška. Lukašenka mus JAU išdūrė.

Rusai pasiūlė Latvijai ypač palankias sandėrio sąlygas; latviai atsisakė bendradarbiauti grynai dėl politinių motyvų – nusprendę, kad rusiško dujotekio vamzdžiai Latvijos žemėje taptų grėsme nacionaliniam saugumui.

Rusijos reakcija į tokį akivaizdžiai priešišką Latvijos poelgį buvo natūrali – akivaizdžiai vyriausybės nurodymu jos kompanijos nutraukė daugiametes sutartis dėl akmens anglies tranzito per Latvijos uostus.

Tranzitas į Rusiją daugelį metų buvo strategiškai svarbus Latvijos uostų ir geležinkelio pajamų šaltinis. Smarkiai nukentėjo daug dešimčių tūkstančių žmonių įdarbinusios ir didelę dalį biudžeto pajamų kūrusios pramonės šakos.

Trumpai tariant, tai buvo galingas smūgis Latvijos ekonomikai – pilnaverčių alternatyvų tranzitui į Rusiją jos uostai tiesiog neturi.

Už kelių politikų išsidirbinėjimą demonstruojant JAV ar NATO savo ištikimybę dabar jau brangiai moka visa latvių tauta. Panašu, kad lygiai tas pats laukia ir Lietuvos.

Klaipėdos uostas priklausomas nuo tranzito į Baltarusiją

Paskutiniu metu Klaipėdos uostas pritraukė daug investicijų, išaugo jo krovos pajėgumai. Tačiau to neužtenka – reikia turėti ką krauti.

Nereikia būti geopolitikos ekspertu – užtenka paviršutiniško žvilgsnio į Europos žemėlapį, kad suprastum, jog vienintelė perspektyvi eksporto per Klaipėdą kryptis – į (per) Baltarusiją.

Jei JAV ar jų specialiųjų tarnybų vadovai nuspręs, kad Rusiją ir Baltarusiją reikia spausti į kampą bet kokia kaina, tiek Klaipėdos uosto, tiek Lietuvos valstybės, tiek mūsų visų laukia labai liūdnas likimas.

Taigi Klaipėdos uostas visiškai priklauso nuo mūsų gerų santykių su Lukašenka – jei šis nuspręs pyktis, mūsų laukia Latvijos likimas: drastiškas užsakymų iš Rytų sumažėjimas, uosto degradavimas, nesugebėjimas grąžinti paskolų. Sunkūs laikai ateitų ir Lietuvos geležinkeliams bei visam transporto sektoriui, taip pat logistikos, infrastruktūros įmonėms.

Klaipėdos uosto bankrotas sąlygotų ženklų valstybės biudžeto pajamų kritimą; ypač skaudėtų, jei tai sutaptų su neišvengiamai artėjančiu išmokų iš ES struktūrinių fondų sumažėjimu.

Patinka tai mums ar ne – esame priklausomi nuo geros Baltarusijos prezidento valios.

Lukašenka neturi didelio pasirinkimo

Atominės elektrinės statyba prie Lietuvos sienos – gana rizikingas baltarusių žingsnis. Jei Lietuvos vyriausybės pastangomis ES vis dėlto boikotuos baltarusišką elektrą, Baltarusija taps visiškai priklausoma nuo geros Putino valios.

Pačiai Baltarusijai visos Astravo energijos nereikia, ji taip pat neturi saugyklų panaudotam atominiam kurui saugoti – Lukašenkai teks beatodariškai priimti Rusijos sąlygas.

O Putinas pareikalaus atlygio už su atomine elektrine susijusių problemų sprendimą. Neabejotinai – ir tranzitą per Klaipėdą pakeisti tranzitu per Rusijos uostus.

Taigi jei atmesime Lukašenkos pasiūlymus bendradarbiauti, PATYS PRIVERSIME jį pasielgti su mumis taip, kaip Putinas jau pasielgė su Latvija.

Panašu, kad Lietuvos laukia išties sunkūs laikai

Patinka mums ar ne – Astravo elektrinė jau beveik pastatyta. Tai branduolinis objektas vos 50 km nuo Vilniaus, be kita ko, savotiška Baltarusijos apsauga nuo galimo NATO puolimo.

Nors norėtųsi, kad elektrinės nebūtų, bet dabar tenka gyventi su ja. Ir neužmiršti, kad Černobylio tipo nelaimė Astrave praktiškai reikštų Lietuvos pabaigą.

Todėl dabar, kad ir kaip mus tai nepatiktų, nebendradarbiauti su Baltarusija dėl Astravo jau tiesiog savižudiška. Lukašenka mus JAU išdūrė.

Jei mūsų šalį valdytų nors kiek mums neabejingi žmonės, jie tiesiog sukąstų dantis ir priimtų tegul ir nemalonius, bet Lietuvai išsaugoti būtinus sprendimus.

Deja, Lietuvos valstybę valdo didžiausi mūsų tautos padugnės, jau universitetuose išmokę niekinti Lietuvą ir lietuvius. Primityvų Landsbergio antirusiškumą jau kuris laikas pakeitė fanatiškas Grybauskaitės, Linkevičiaus, Pavilionio, Kasčiūno ir pan. veikėjų beatodairiškos ištikimybės JAV ir pasiryžimo amerikonų labui paaukoti Lietuvą demonstravimas.

Jei JAV ar jų specialiųjų tarnybų vadovai nuspręs, kad Rusiją ir Baltarusiją reikia spausti į kampą bet kokia kaina, tiek Klaipėdos uosto, tiek Lietuvos valstybės, tiek mūsų visų laukia labai liūdnas likimas.

Giedrius Šarkanas