Lietuvos valdžia prabilo apie tai, kad po 2024 metų, pasibaigus SGD (suskystintų gamtinių dujų terminalo) nuomos terminui, ketinama išsipirkti kone auksiniu tapusį laivą. Sumokėjus per dešimt metų daugiau kaip pusę milijardo eurų nuomos mokestį, ketinama už jį pakloti dar 150-200 milijonų eurų.

Tokią kainą nurodo ekspertai. Tačiau šis jų vertinimas, žvelgiant šiek tiek kitu kampu, yra subtilus, bet akivaizdus asmenų, pridėjusių rankas prie stambiausios ir naujausios aferos Lietuvoje, kaltės įvardijimas.

Prieš tą aferą nublanksta visos buvusios – „Mažeikių naftos“ atidavimas, kitų įmonių neva pardavimai, už vieną simbolinį litą išparceliuotas „Lietuvos kuras“. Ir manipuliacijos su „Lietuvos energijos“ išskaidymu į Vakarų ir Rytų skirstomuosius tinklus, dalies jų pigiu privatizavimu ir vėlesniu brangiu išpirkimu valstybės reikmėms, naujos atominės elektrinės (ne)statybos istorija?

Ir viskas buvo daroma vardan tos… energetinės nepriklausomybės.

Terminas „energetinė nepriklausomybė“ prieš keletą metų kone kasdien skambėjo iš kai kurių Lietuvos politikų lūpų. Dabar jį girdime pakankamai retai – lyg ta nepriklausomybė būtų pasiekta ir įtvirtinta.

Gal pradėti reikėtų nuo to, kas iš tiesų apsprendžia valstybės nepriklausomybę energetikoje. Esminės dedamosios yra šios: kiek ta valstybė turi žaliavos ir kokia kaina gali pasigaminti energijos.

Šiandien Lietuva neturi savų gamtinių dujų, išgaunamas naftos kiekis yra itin mažas, elektros energijos gamyba palankia savikaina įmanoma tik pakankamai nedidele apimtimi hidroelektrinėse ir šiluminėse elektrinėse. Vėjo ir saulės elektrinių parkas taip pat yra nepakankamas pagal valstybės poreikius.

Turbūt jau niekam nebereikia aiškinti, kad uždarius Ignalinos atominės elektrinės antrąjį bloką, po 2009 metų Lietuva iš energijos eksporto valstybės tapo jos importuotoja. Valstybė, turėjusi pakankamai galimybių apsirūpinti elektros energija ir ją dar parduoti, tapo jos pirkėja iš kitų šalių.

Kaip ir kokiu būdu, atsisakius didesnės dalies elektros gamybos Lietuvoje, ji galėjo tapti labiau nepriklausoma ir saugi energetikos srityje? Prisijungdama prie kitų valstybių tinklų – mums sakoma. Pirkdama elektrą biržoje.

Kai tu esi priklausomas nuo kitų, tegu ir kažką tau įsipareigojusių, vargu ar galima kalbėti apie nepriklausomybę. Taip, šiandien Lietuva, vietoj to, kad pasigamintų pati, biržoje įsigyja maždaug du trečdalius jai reikalingos elektros energijos.

Tačiau, remiantis oficialiais duomenimis, nelygu, kokie metai, nuo ketvirtadalio iki maždaug trečdalio importuojamos elektros energijos sudaro elektra iš Rusijos gamintojų.

Tad apie kokią energetinę nepriklausomybę elektros rinkoje mes galime kalbėti, kai toks kiekis importo yra iš nuolat priešiška įvardijamos valstybės energetikos įmonių? Apie kokią energetinę nepriklausomybę Europos mastu galima kalbėti po pareiškimų, kad Rusija su Vokietija ir kitomis Europos Sąjungos šalimis pastaruoju metu suderino svarbius klausimus dėl dujotiekio „Nord Stream-2“ tiesimo?

Jeigu kažkas nusprendžia apsipirkinėti ne X prekybos centre, bet Y, tai anaiptol nereiškia, kad jis tapo nepriklausomu nuo pardavėjų. Kai Lietuva dujas perka iš SGD terminalo, bet ne iš „Gazprom“, kažkodėl mums jau bandoma įteigti, kad kartu su brangiai kainuojančiu laivu šalis įgijo ir energetinę nepriklausomybę.

Tačiau ar priklausomybė nuo kitų tiekėjų jau reiškia Lietuvos energetinę nepriklausomybę ir ar tai iš tiesų jau galima vadinti energetinės nepriklausomybės įtvirtinimu? Jeigu taip – tai kokia kaina?

Apie perkamų dujų kainą, patenkančių į SGD terminalą, apskritai diskutuoti sudėtinga – Lietuvoje tai viešai neskelbiama informacija.

Remiantis Europos Komisijos duomenimis, praėjusiais metais brangiau už Lietuvą suskystintas gamtines dujas pirko tik Graikija. Kitos SGD perkančios valstybės, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, Belgija, Italija už jas mokėjo mažiau.

Brangesnės dujos Lietuvoje vėliau pigiau parduodamos vartotojams, o skirtumas pridedamas prie vadinamosios terminalo išlaikymo dedamosios, kurią apmoka visi šalies piliečiai. Jau nekalbant apie tai, kad tie patys piliečiai apmoka ir terminalo nuomos mokestį – daugiau kaip po 4 milijonus eurų kiekvieną mėnesį.

Mums sakoma, kad tai kaina – už Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Bet kad jos iš tiesų nėra. „Netyčia“ nuskęs koks didesnis laivas ties jūros vartais Klaipėdoje ar kiek toliau – ir mūsų milijardinis turtas be dujų bus ne ką vertesnis už suskilusią geldą.

Todėl šiandien turime ne tik labai aiškiai įvardyti politikus, nuolat kalbančius apie „energetinę nepriklausomybę“, bet ir pareikalauti iš jų labai konkrečių atsakymų į svarbius klausimus.

Vienas iš jų, pavyzdžiui, galėtų būti toks: kas ir kokia intencija priėmė sprendimą tik imituoti derybas dėl tolesnio Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko darbo? Kas priėmė sprendimus ir sudarė sąlygas daugelį šalies šilumos gamybos įmonių išnuomoti privatininkams ir iš esmės nekontroliavo jų veiklos, bet sudarė sąlygas sukčiauti dešimtmečius tiekiant šilumos energiją?

Juk buvo konkretūs veikiantys asmenys, priėmę sprendimus pirkti gerokai per didelį laivą dujų terminalui, nesugebėję susiderėti jo įsigyti išperkamosios nuomos būdu. Kaip savo kalba sako teisininkai, savo veika ar nusikalstamu neveikimu galimai padarę žalą Lietuvos valstybei.

Ir dar vienas klausimas: kodėl dėl tos energetinės nepriklausomybės Lietuvos žmonės kasmet sumoka dešimtis ir šimtus milijonų eurų, bet ta nepriklausomybė vis tiek išlieka tokia priklausoma?

Rolandas Paksas

Reklama