Prieina prie manęs toks žmogėnas, akys plačios, plaukai statūs. Sako man į ausį: „Žinokis, aš turiu du kirminus. Kai skaniai ko užėdu, aniedu gražiai man kažkur po pažastim įsirango ir murkti pradeda. O jei jau nieko neėdu, papasninkauti sugalvoju, tada anie ima zlastytis ir pradeda duotis po blauzdas, nugarą, dar į smegenis sugalvoja nurailioti. Tada nebėr man gyvenimo, turiu daug ir skaniai ėsti“.

Sakau – o ką daktarai sako? „Tie durni daktarai sako, kad esu durns. O Lietuvos politikai dar durnesni“. Ir kon tokiam gali atsakyti? Sakau, kad pelynų, bitkrėslių pagertų, juk parazitus naikina. „Je, – sako, – aš jau viedrą tų pelynų išgėriau, nieks nemačija, tiedu toliau sau murkia, pelynų atsigėrę“. Galvoju, jei jau būtum kibirą pelyno išgėręs, tai jau ne tik tavo kirminai, bet ir tu pats anoj pusėj būtum besėdintis. Kita vertus, ir kibiras vandens yra mirtina dozė. Tai suprask čia, žmogus, kame šunys pakasti – ar televizoriaus jisai per daug prisižiūrėjo, ar pelyno per daug prisigėrė, tada juk spalvotos haliucinacijos prasideda – ką ten spalvotos, jutiminės jau.

O jei šalpusnių šį pavasarį į kokį karjerą išvažiuosit rinkti, ten būna irgi tokių gyvatukų, žalčiais vadinamų, jie būna tokie gražūs, kad jei nori į kelnes kaip kokį diržą įsiverk. Tik bėda va – jie murkti nemėgsta, o šnypščia ir dar bezda.

This slideshow requires JavaScript.

Jei jau smarkiai pavasarišką kosulį įsitaisėm, imkimės ne tik šalpusnio, bet ir gysločio, siauralapio (lot. Plantago lanceolata L.) ar plačialapio (lot. Plantago major L.). Tie mėgsta augti ten, kur yra dažnai vaikščiojama. Todėl indėnai ir vadino gyslotį baltojo žmogaus pėda – mat ispanai Amerikos atradėjai Ameriką atrasdami ant savo batų padų tų gysločių sėklų Amerikon parplukdė. Kur koją blyškiaveidis dėjo, ten šitų pridygdavo, šitaip atrastieji indėnai žinojo, kur jų atradėjas koją dėjo. Gysločiai daug vietos augalų tuomet išstūmė, baisiai jie atkaklūs, juolab kad baltieji visur išpėdavo. Bet nėr ko labai bėdoti – susitrynei pūslę bepėdodamas, nusiskink lapą, sumaigyk ir prie žaizdos dėk. Kaimiečiai nuo seno gysločiais gydydavosi nuobrozdas, votis, nudegimus. Puikiai gysločiai tinka įvairiems uždegimams, skrandžio, dvylikapirštės opoms, bronchitams, astmoms, visiems kosuliams – ką ten kosuliai, dar ir vidurius laisvina. O indėnai juk nedurni, tuos gysločius ėmė maistui tuosyk vartoti, jaunus, šviežius lapelius ir gysločių sėklas kiaušininėn dėjo, sriubas kliukino.

Po kiek laiko grįžta tas pats žmogelis, katras du kirminus turi, sako vėl į ausį: „Buvau pas daktarą. Echoskopiją padarė. Pats savo akimis mačiau – vienas kirminas turi didelę burną, o kits labai gražias akis“. Klausiu – ir ką tada daktarai darė? „Sakė, kad nėra ten jokių kirminų, atseit ten dvi šizofrenijos railioja. Juk sakiau, kad tie daktarai durni“.
Teko paantrinti, kitaip būčiau baisiai durna palikusi. Nu, sakau, nieka tie daktarai apie kirminus neišmano.

Giedrė Bružienė

Giedrės ir Lino Bružų žolelių ūkis „Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės“, Gerduvėnai, tel. 8 614 16 798.

Reklama