XIII a. – XV a. pradžioje Žemaitija buvo svarbiausia Lietuvos valstybės politikos ašis.

Žemaičių žemė buvo svarbiausias šį laikotarpį paženklinusių kovų su kryžiuočiais objektas, o šioje žemėje susiformavusi bendruomenė tapo jėga, lėmusia esminius visos valstybės politikos posūkius. Vis dėlto, nors žemaičių leitmotyvas neišvengiamai skamba bet kuriame viduramžių Lietuvos istorijai skirtame veikale, jų pačių istorija vis dar suvokiama labai paviršutiniškai.

Žemaičiai, jų savarankiškumas ir savivalda yra tapę tokiais savaime suprantamais dalykais, kad nuodugnios šių reiškinių studijos net neatrodo reikalingos. Tačiau tai – apgaulingas įspūdis. Vykstant kovoms su kryžiuočiais (iš pradžių – Livonijos kalavijuočių, vėliau – Vokiečių ordinu), Žemaitija išgyveno ypač dinamišką raidą.

1253–1261 m. Žemaičiai de facto buvo suformavę savarankišką – ir itin efektyviai veikiantį – valstybinį darinį su atskiru „karaliumi“ (bent taip vyriausiąjį žemaičių pasipriešinimo vadą tituluoja Livonijos eiliuotoji kronika).Prielaida, kad būtent šis institutas tapo pagrindu vėlesnei Žemaičių seniūno pareigybei atsirasti, peršasi savaime, tačiau iškart iškyla klausimas, kur žemaičių „karaliai“ ar „seniūnai“ buvo dingę 1261–1409 m.? XIII a. – XV a. pr. žemaičių politinės bendruomenės pažinimą komplikuoja šaltinių duomenų fragmentiškumas: tarp paskirų aktyvios žemaičių raiškos epizodų žioji plačios spragos, trukdančios susidaryti nuoseklų šios politinės bendruomenės raiškos ir funkcionavimo vaizdą.
Duomenų fragmentiškumas iš dalies lemia ir istorinių studijų nenuoseklumą: dauguma jų skiriama žemaičių raiškai atskirose kovų su kryžiuočiais atkarpose ar epizoduose, o tai dažnai iškraipo bendrą vaizdą. Ne mažiau problemų sukelia ir istoriografijoje įsisenėjusios klaidingos ar mažų mažiausiai prieštaringos žinomų faktų interpretacijos.

Vieną jų galėtume apibrėžti kaip „žemaičių separatizmo“ arba „nepakankamos integracijos“ į Lietuvos valstybę teoriją, daug kartų argumentuotai neigtą, bet vis atgyjančią, iškilus poreikiui paaiškinti savitą žemaičių padėtį Lietuvos valstybėje.

Apskritai bendrame istoriografijos sraute galima išskirti dvi sroves: vieni autoriai akcentuoja žemaičių atskirumą ir „separatizmą“, kiti teisingai pastebi, kad žemaičiai buvo integrali Lietuvos valstybės dalis nuo XIII a., tačiau šiuo atveju akivaizdus žemaičių išskirtinumas tampa tam tikra mįsle.

Svarbiausios datos:

1219m. pasirašyta Lietuvos ir Žemaitijos sutartis su Haličio kunigaikščiu. Iš kurios matyti, kad Žemaitijoje stipriausi kunigaikščiai buvo GEDVILAS ir VYKINTAS, savo valdas turėję vakarinėje ir pietinėje Žemaitijoje.

1236m. prie Šiaulių įvyko Saulės mūšis, kuriame žemaičiai vedami Žemaitijos kunigaikščio Vykinto nugalėjo kryžiuočius. Žemaičių sėkmę Saulės mūšyje lėmė tai, kad tuo metu šiaurės ir vakarų žemaičiai palaikė glaudžius ryšius ir vieni kitiems padėjo. Taip jie kovojo ir prieš žemaičių didelį priešą Mindaugą.

1251m. įvyko Tverų mūšis, kur kunigaikščio Vykinto valdomą pilį puolė Mindaugas su savo kariuomene, bet jos nepaėmė ir buvo pats sužeistas. Kunigaikštis Vykintas šiame mūšyje žuvo.

1253m. atsinaujino Žemaičių kovos su Livonijos ordinu.

1255m. Žemaičiai jungtinių pajėgų vadu išsirinko kunigaikštį ALGMINĄ. Šioje sueigoje jis suformulavo visą politinę programą, kurioje buvo numatyti ne tik konkretūs veiksmai, bet ir tolimesni šių veiksmų tikslai.

1257m. Klaipėdos mūšis. Vadovavo kun. Algminas.

1259m. įvyko Skuodo kautynės, kuriose Žemaičiai nugalėjo Livonijos ordiną. Žemaičiai, tuo metu vykdydami atskirą politiką nuo Mindaugo (kuris 1251m. sudarė taikos sutartį su Livonijos ordinu), intensyviai puldinėjo Livoniją. Žemaičiai stengėsi, kad jų kaimynystėje neisitvirtintų Livonijos ordinas.

1260m. liepos 13d. įvyko DURBĖS MŪŠIS, kur žemaičiai vadovaujami kunigaikščio TRENIJOTOS, (VYKINTO sūnaus) padedant Kuršiams, visiškai sumušė jungtines Livonijos ir Prusų ordino pajėgas. Mindaugas su lietuviais šiame mūšyje nedalyvavo, nes buvo su ordinu sudaręs taikos sutartį. Ordinui po šio pralaimėjimo grėsė visiškas žlugimas, nes iškart prasidėjo didysis Prūsų sukilimas, trūkęs apie 15 metų. Sukilo taip pat Kuršiai ir Žemgaliai.

1261m. Mindaugas po Durbės mūšio, išsigandęs Žemaičių įsigalėjimo, kuriuos Palaikė (Prūsai, Kuršiai ir Žemgaliai) buvo priverstas atsisakyti krikšto ir grįžo prie pagoniško tikėjimo. Karo su ordino metu, labai iškilo Trenijotos autoritetas. Trenijota ir Žemaitijos vyresnieji surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių jų įtarinėjimus, kad Mindaugas vykdo išdavikišką, klastūnišką veiklą, visų Aisčių tautų atžvilgiu.

1261m. Lielvardės mūšis. Vadovavo kun.Trenijota.

1263m. Daugavgryvos kautynės.Vadovavo kun. Trenijota

1263m. Klastūnas Mindaugas atsisako pagelbėti sukilusiems prūsams. Žemaitijos kunigaikščiui Daumantui kovojant Rusijos žemėse, Mindaugas klasta pagrobia Daumanto žmoną. Grįždamas iš karo Daumantas nužudo Mindaugą. Šį įvykį dokumentais patvirtina Alfredo Rambo ,,Rusijos istorija‘‘ nors daugelis kitų istoriku be jokio paaiškinimo Mindaugo nužudymą priskiria Trenijotai, nors tai nekeičia esmės. Mindaugas buvo nužudytas už jo niekšišką, išdavikišką veiklą, tiek Žemaičių atžvilgiu tiek visų Aisčių ,,Baltų‘‘ tautų atžvilgiu. Jis dėl karūnos galėjo išžudyti savo gimines, išduoti kaimynus ir parsiduoti ordinui.

1263m -1264m. Trenijota valdovas ne tik Žemaitijoje, jis kartu tampa visų Lietuvos žemių valdovu. Toliau stiprino kovą su Vokiečių ordinu, padėjo Prūsų sukilėliams. Trenijota buvo nužudytas klasta, Mindaugo dvariškių. Trenijota buvo pavyzdys to meto kunigaikščiams, kovojant už savo žemę ir laisvę. 1270m. Karusės mūšis ant Rygos įlankos ledo.

1279m. Aizkrauklės mūšis.nukautas magistras ir 71 riteris.

1329m. kryžiuočiai ,vadovaujami Čekijos karaliaus Liuksemburgiečio, apgulė Medvėgalio pilį, kurioje buvo apie 6000 žmonių.Žemaičiai atkakliai gynėsi ,bet neatlaikė puolimo..

1382m.spalio 31d. Dubysos žiočių saloje Jogailos ir Skirgailos vardu buvo pasirašytos trys sutartys su vokiečių ordinu.Viena sutartimi Lietuvos kunigaikščiai pasižadėjo pasikrikštyti, antra- padėti ordinui prieš jo priešus, trečia sutartimi ordinui buvo atiduotas Žemaičių plotas tarp abiejų Ordino dalių iki Dubysos. Nutraukę su Jogaila santykius,kryžiuočiai labiau susidomėjo Vytautu, ir jį pakrikštiję ,vėl iš jo ėmė kaulyti Žemaitiją.

1383m. Žemaičius ordinui buvo užrašęs Jogaila, o Vytautas užrašinėjo 1384, 1398, 1400, 1409, 1398m. spalio 12d. Vytautas sudarė sutartį Nemuno saloje su kryžiuočių ordinu (Salyno taika),pagal kuria ordinui užrašė Žemaičius iki Nevėžio upės.Jeigu iki to laiko ,žinomi Žemaitijos padovanojimai ordinui buvo tik pergamentiniai pažadai, tai ši sutartis ir Vytauto pažadas padėti užvaldyti Žemaičius, kryžiuočiams kėlė pagrįstas viltis. Tačiau Žemaičius ordinas tevaldė tik iki

1401m., kol Vytautas Vilniaus ir Radomo aktais formaliai įgijo LDK titulą. LDK- Pilnas pavadinimas pagal Lietuvos statutą (XVI a.) – Didžioji Lietuvos, Rusijos ir Žemaitijos kunigaikštystė(rusėn. Великое князство Литовское, Руское, Жомойтское и иных).

1410m. įvyko Žalgirio mūšis, po kurio baigėsi žemaičių karai su kryžiuočiais.

1411m. Žemaičiai sukilo prieš kryžiuočių ordiną ir išviję juos iš Žemaitijos, savanoriškai prisijungė prie Lietuvos. Kova dėl LDK sosto leido Žemaičių Kunigaikštystės bajorams pajusti, kad jie patys gali formuoti savo politiką ir išgauti Kazimiero privilegijas.

1411m. vasario 1d. Vyslos saloje priešais Torūnę Lietuvos ir Lenkijos valstybės pasirašė sutartį su Vokiečių ordinu, pagal kurią Vytautui ir Jogailai iki gyvos galvos atiteko žemaičių žemė. 1411m. Žemaitijos kunigaikštystės seniūnu Vytautas paskyrė Kęsgailą Valimantaitį.

1411m.-1795m. Žemaitija buvo vadinama kunigaikštyste. Valdovo titule įforminta Žemaičių kunigaikštystes sąvoka, išreiškė savotišką Žemaitijos teritorinę autonomiją. Ji reiškė menką valstybingumo formą . Žemaičių savarankiškumas atsispindi valdovo titule ir atskirame herbe Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes laikotarpiu nei vienas dabartinės Lietuvos regiono etnosas – dzūkai, aukštaičiai ar suvalkiečiai – titulatūros, t.y. valdovo titulu nebuvo įvardijamas.Buvo įvardijamas tik Žemaičių regiono titulas. Tiesa Žemaičių kunigaikščiais jau buvo Lietuvos valdovai ir jiems priklausė šis titulas, tačiau seniūnu institucija išliko visą laiką kol egzistavo LDK.

1413m. Vytautas ir Jogaila savaitei nuvyko į Žemaitiją, simboliškai ją krikštijo, tuo tikėdamiesi susilpninti ordino pretenzijas į Žemaičių žemę. 1413m. Vytautas pirmasis iš Lietuvos valdovų Žemaičiams suteikė privilegiją.

1415m. Konstancoje (Šveicarija) įvyko bažnytinis susirinkimas, kur buvo sprendžiamas ir Žemaičių likimas. Pirmieji ginčai tarp Vytauto ir ordino prasidėjo dėl Žemaičių sienų.Tada 1414m.Vytautas ir Jogaila paskelbė ordinui karą. Karui užsitesus popiežius Jonas 23, atsiuntė savo legatą, Lozanos vyskupą Vilhelmą,kuris popiežiaus vardu pakvietė ginčą spręsti bažnytiniame susirinkime. Į Konstancą atvyko 60 pakrikštytų Žemaičių bajorų.Jie susirinkimui pateikė garsujį Žemaičių skundą, kuriame daugiausia buvo kalbama apie blogybes, kurias iš ordino patyrė Žemaičiai.Tačiau ordinas Konstancoje turėjo daug šalininkų ir atsakymai į Žemaičių skundus buvo gana kieti ir agresyvūs.

1417m. vasarą, į Žemaitiją atvykus Vytautui bei Lvovo vyskupams, buvo pakrikštyta tūkstančiai Žemaičių. Buvo įkurta Žemaičių (Medininkų) vyskupija. 1418m. kelių sričių gyventojai pasipriešino naujovėms ,įvestoms po krikšto, sukilo, išvarė kunigus ir vėl perėjo prie pagoniško tikėjimo.

1422m. rugsėjo 22d. Lietuva (Vytautas) ir Lenkija (Jogaila) sudarė sutartį su vokiečių ordinu (Melno taiką), kuria buvo išspręsta Žemaitijos problema. Jogaila su Vytautu paskelbė ordinui karą ir sujungę savo kariuomenes, iš Lenkijos įsiveržė į jo žemes. Ordinas buvo nepasiruošęs kariauti ir gynėsi tik pilyse. Lietuvių ir Lenkų kariuomenės nusiaubė visą kraštą. Ordino magistras buvo priverstas prašyti taikos. Lietuvai atiteko beveik visa Žemaitija. Vokiečių ordinui nežiūrint Vytauto pastangų, buvo užleistos Nemuno žiotys ir patogus priėjimas prie jūros su Klaipėda. Nustatytos sienos išsilaikė beveik penkis amžius ( iki -1919metų).

1440m. Trakų pilyje buvo nužudytas LDK Žygimantas Kęstutaitis. Lietuvos ponų delegacija nuvykusi į Varšuvą, paprašė Lietuvos sostą užimti Jogailos sūnų Kazimierą, tačiau Žemaičiai vieningai rėmė Žygimanto sūnų Mykolą. Laukdami palankių Mykolo žygių, Žemaičiai sukilo ir išvarė seniūną Kęsgailą. Žemaičių priekyje stojo pagonis Daumantas, kuris nuėjo Vytauto bandytu keliu – ieškojo pagalbos pas kryžiuočius. Kazimierą rėmė Vilniaus ir Trakų aukštieji pareigūnai jau buvo į Kauną sutraukę kariuomenę ir norėjo jėga palaužti Žemaičių užsispirimą. Žemaičiai sutiko dėrėtis. Jie reikalavo patvirtinti savivaldą. Kazimieras tada priėmė jų sąlygas ir patvirtino Žemaičiams privilegiją. 1441m.Lietuvos Didysis Kunigaikštis Kazimieras suteikė Žemaičiams privilegiją. Šia privilegija Žemaitijai buvo suteiktas suverenitetas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje .Kazimiero privilegija buvo surasta
1661m. Penktoje Žemaičių žemės pilies teismo knygoje. Kzimieras pasižadėjo už Nevėžio upės nesiuntinėti savo pareigūnų ir teismų vykdytojų.Patiems Žemaičiams buvo suteikta teisė rinktis sau valdininkus ir seniūnus.Nuo seno gyvendama iš dalies atskirą politinį gyvenimą ,Žemaitija su LDK bendradarbiavo pagal reikalą ir rodydama savarankišką nusistatymą. Ordino kovose Žemaičiams buvo tekęs ypatingas vaidmuo. Jogaila, Vytautas ir Švitrigaila juos buvo kryžiuočiams iš viso padovanoję šešis kartus. 1440-1492m.Žemaitijoje pastatytos 5 bažnyčios; Alsėdžiuose, Krakėse, Pašvintinyje, Šiauliuose, Šiluvoje. Nors Vytautui ir priklauso’ nuopelnas’ ,kad jis sukūrė didžiulę imperiją tačiau kartu jis yra kaltas ,kad praktiškai savo valdymo metais sunaikino Lietuvoje visas aistiškas tradicijas ir papročius.Savo pagoniškosios religijos naikinimas, bajorų titulų pardavinėjimas turtingiems pirkliams, kurie nedaug, arba visiškai nenutuokė apie karo meną, silpnino glaudžius ryšius su valstiečiais.Praeityje tituluotieji buvo atsakingi už vadovavimą kautynėms ir mirtį sutikdavo kaip pareigą savo tautai. Dalyvavimas mūšiuose suteikdavo jiems garbę ir karių bei gyventojų pagarbą.

1492m.Aleksandro privilegija Žemaitijai.
1. Niekas negali prikišti Žemaičiams, kad jie kalaviju ir karu esą nugalėti, prijungti ir priversti paklusti.
2. Kiekvienam leidžiama medžioti, kur anksčiau medžiojo,išskyrus tas vietas, kur medžiodavo Vytautas ir Kazimieras.
3.Negalima imti žemaičiuose nei įkaitų ,nei teisminės(mokesčio).
4.Kurie Vytauto ir Kazimiero laikais nebuvo įpareigoti eiti šieno pjauti į valstybės dvarus, tie ir toliau negali buti tokia prievole apsunkinami.
5.Taip pat negalima varyti į darbus prie pilių.
6.Didysis kunigaikštis negali tekūną siūsti toliau kaip ligi Nevėžio.
7.Didžiajam kunigaikščiui sutinkant Žemaičių seniunas bus skiriamas toks, kokio jie patys norės.
8.Našlės paliekamos savo vyrų dvaruose, iki jos sėdės našlės kėdėje; jei antrą kartą jos tekėtų, jos privalo pasitenkinti tik tais dvarais, kuriuos užrašė buvęs vyras, kaip atpildą už atsineštą kraitį, o kitus buvusio vyro dvarus jos turi perleisti jo artimiesiems giminaičiams.
9.Kas Jogailos ir Vytauto laikais buvo bajoras,tas ir toliau turi būti laikomas bajoru;o kas iš liaudies tuo metu atlikinėjo prievoles, tas ir toliau turi jas atlikinėti.
10.Jei bajoras užmuš bajorą,už jo galvą turi būti atlyginta 60 rublių.
11.Jokių įskundimų didysis kunigaikštis neklausys, o jeigu bus kas įskūstas, tai negali būti baudžiamas,neįrodžius jo kaltės teisme.
12.Jokių naujanybių didysis kunigaikštis neįvedinės.
13.Jokių tijūnų nei vaivadų didysis kunigaikštis neskirs žemaičiams,tik tuos, kuriuos jie patys išsirinks ir pristatys.
14.Bajorai negali būti kviečiami į darbus prie pilių.
15.Jokių naujų savo dvarų didysis kunigaikštis Žemaitijoje nekurs. Jam leidžiama tik taisyti ir atnaujinti tuos savo dvarus, kurie jau Vytauto laikais buvo.
16.Žemaičiai laukinius žvėris gali medžioti miškuose ir paūpiuose.
17.Žemaičiai neprivalo ganyti didžiojo kunigaikščio arklių.
18.Kurie jau Vytauto laikais davė bebrų duoklę, tie ir toliau privalo ją duoti.
19.Jei didysis kunigaikštis kam nors duos žemių, tijūnai už šiuos skyrimus negali reikalauti jokių dovanų.

1507m. Žygimanto senojo privilegija.
1545m. Žygimanto Augusto privilegija.
1569m. Henriko Valua privilegija.
1588m. Žygimanto Vazos privilegija.

1566m. Labai svarbią įtaką Žemaitijos politiniame gyvenime turėjo ir bajorijos seimeliai, pirmą kartą susirinkę.Į Didį seimą Žemaičių kunigaikštystė pradžioje siuntė 2, nuo 1766m. -3, o nuo 1776m. – net 6 atstovus.

1581m. padėtas pagrindas Varnių kunigų seminarijai. Mokyklų skaičius Žemaitijoje labai išaugo iki septyniolikto amžiaus vidurio oficialiuose dokumentuose randama žinių apie 20 tuo metu Žemaitijoje veikusių parapinių mokyklų.

1595m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje išleista pirmoji kryžiuočių knyga. Tai buvo Ledesmos Katekizmas. Knygą išvertė Varnių kanauninkas Mikalojus Daukša. Katekizmas buvo skirtas Žemaičių vyskupystei.

1595m. Žymaus Europos kartografo G.Merkatoriaus parašyti žodžiai: ŽEMAITIJA tai šiaurėje esanti šalis, gana plati, artimiausia Lietuvai, turinti daug miškų ir upių. Jos šiaurėje yra LIVONIJA, vakaruose – Baltijos jūra, kaimynė yra taip pat Prūsija.

1602m. Žemaitijoje įkurtas pirmasis vienuolynas- Kretingoje Jonas Karolis Chodkevičius įkurdino pranciškonus.

1616m. Kražiuose įkurta kolegija- svarbiausias tuo metu Žemaitijoje veikęs kryžiuočių religijos ir kultūros centras, kuriam vadovavo jezuitai. Tai buvo populiariausia ir garsiausia aukštesnės pakopos mokykla Žemaitijoje.

1622m. Kryžiuotis Kiška, iš pradžių siuntęs savo klierikus į Vilnių, juos perkėlė į Varnius. Čia, prie katedros buvo pastatyti seminarijos namai. Seminaristus mokė ir auklėjo jėzuitai. Tačiau greitai Žemaičių kunigų seminarija buvo perkelta į Kražius (1626m.-1630m.), nes jėzuitams buvo patogiau klierikus mokyti prie savosios kolegijos. Naujus gražius medinius seminarijos rūmus Varniuose apie 1744m. pastatė vyskupas A. Tiškevičius. Čia iš Kražių perkelti aštuoni studentai.

1864m. Žemaičių kunigų seminarija, rusų valdžiai reikalaujant, buvo perkelta į Kauną. 1636m.įvyko Žemaičių vyskupystes sinodas, kuris ypač atkreipė dėmesį į Žemaitijos gyventojų švietimo reikalus. Šio sinodo nurodymu prie visų vyskupystėje veikusių bažnyčių turėjo būti įsteigtos mokyklos ir išlaikomi mokytojai. 1654m.metais, prasidėjus karui su Švedais, prasidėjo ir didžiosios Žemaitijos nelaimės, kurios šio krašto neapleido iki baisiojo 1710-1711 metų maro.

1655m. rugpjūčio 17d. J.Radvilos įkalbėti 436 Žemaitijos bajorai pasirašė sutartį su Švedais.

1656m. balandžio pabaigoje Žemaitijos kunigaikštystėje, Breslaujos, Ukmergės ir Upytės pavietuose prasidėjo sukilimas prieš čia dislokuotas Švedų įgulas. 1678m.-1679m. žemaičiai vėl dalyvavo susirėmimuose su Švedais, kai Švedai, norėdami užpulti Prūsiją, turėjo iš Kuršo pereiti Žemaitiją.

1702m. sausio 27d. Karolis 12a. su pagrindinėmis Švedų kariuomenės pajėgomis perėjo LDK sieną ir įžengė į Žemaitiją. Vasario 17d. jis jau buvo pasiekęs Raseinius.

1710-1711m. baisiojo maro Žemaitijoje ištisi kaimai liko tušti. Žemaitijos kunigaikštystėje sukuriami du administraciniai-teisiniai padaliniai . Į vieną įėjo 13 Raseinių, o į kitą 15 buvusių Telšių pavietų. Po 11 metų teismas iš Telšių buvo perkeltas į Šiaulius. 1790m. Telšių, kaip teisinio-administracinio vieneto, reikšmė buvo atstatyta, paliekant minėtas institucijas ir Šiauliuose.

1769m. įvyko Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas.

1775m. spalio 9d. Sedoje (Mažeikių raj.), gimė istorikas, publicistas, poetas Vladimiras Gadonas. Mokėsi Kražiuose ir Vilniuje. Išleido knygą ,,Žemaičių Kunigaikštystės statistika“. Mirė 1842m. Nansyje (Pran.).

1791m. atsirado trys Žemaitijos pavietai (žemes), oficialiai vadintos apskritimis. Jų valdymą iš esmės parėmė rusų valdžia. 1795m.po trečiojo Respublikos padalinimo Žemaitija atiteko Rusijai.

1830-1831m. sukilimo metu žemaičių bajorai savo reikalavimais neišsiskyrė iš bendrų politinių unijinių reikalavimų, birželio 3-20d. veikė Žemaitijos centrinė vyriausybė. Ji buvo sudaryta Tytuvėnuose iš Raseinių, Šiaulių, Telšių apskričių sukilėlių keturių valdžios atstovų.

1843m. pertvarkant visą šiaurės krašto administraciją ,iš Vilniaus gubernijos buvo atkirstos 7 vakarinės apskritys ir tuo būdu sudaroma iki pirmojo pasaulinio karo išsilaikiusi Kauno gubernija, į kurią įėjo didžioji Žemaitijos dalis .

1844m. uždaryta Kražių gimnazija.

1863m. sukilime aktyviai dalyvavo žemaičiai. Po šio sukilimo buvo nutraukta Žemaitijos bajoriškų seimelių veikla.

1864m. Žemaičių vyskupijos centras iš Varnių (kur dar LDK Vytauto laikais buvo įkurta pirmoji Žemaičių katedra) buvo perkeltas į Kauną.

1869-1870m. vyko garsioji knygnešių byla, per kurią daugiausiai nukentėjo Žemaitijos kunigai, kurie platino Tilžės klebono Zabermano vardu išspauzdintas M. Valančiaus knygeles.

1905-1907m. įvykiai Rusijoje paskatino Žemaitiją kovoti už savo politinę ir ekonominę nepriklausomybę su trimis savo regionais. Žemaitijos Kunigaikštyste, vidurio Lietuva ir Vilniaus žeme.

1918m. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. 1918 m. kovo 23 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino Vokietija, tačiau gruodžio 11 d. akto pagrindu. 1918 m. Lietuvos Taryba pasivadina Lietuvos Valstybės Taryba. Pilną nepriklausomybę Lietuva išsikovojo tik po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare (1918 m. lapkritį). Tada realiai Žemaitija patapo Lietuva ir Žemaičiai tapo Lietuviais.

1925m. gegužės 14d.Vytauto Didžiojo universitete įregistruota žemaičių studentų Simono Daukanto draugija. Deja ir kultūrininkai žemaitiškumui jokio rimtesnio dėmesio neskyrė.

1926m. buvo panaikinta Žemaičių vyskupystė-paskutinė, istorinį Žemaitijos tęstinumą 509m.išlaikiusi institucija.

1932m. vasario 16d. Telšiuose įkurtas Žemaičių “Alkos“ muziejus.

1938m. išleista pirmoji žemaičių poezijos ir prozos antologija, “Žemaičiai“.

1940 m. Žemaitija jau kaip Lietuva tapo SSRS dalimi.

1975m. Išleista Charles’o l. T. Pichel’io knyga “Žemaitija nežinoma istorijoje“. Ji yra tarytum koncentruotas istorijos vadovėlis, pasakojantis Žemaičių tautos ir apskritai rytų Europos kelią laiku nuo seniausiųjų laikų iki mūsų dienų.

1987 m. įvyko pirmoji Varnių konferencija, skirta Biržulio ežero baseino tyrinėjimo dešimtmečiui. Joje konferencijoje pirmą kartą viešai buvo išsakyta mintis, kad reikėtų burtis į Žemaičių kultūros draugiją. Šią idėją konferencijoje kėlė Vaclovas Vaivada ir istorikas Antanas Kulakauskas. 1988 m. lapkričio 27 dieną Telšiuose, „Alkos“ muziejuje, susirinko 46 Žemaitijos krašto kultūriniu palikimu, jos dabartimi ir ateitimi susirūpinę žemaičiai. Buvo įkurta “Žemaičių kultūros draugija“. Jos pirmininku išrinktas Stasys Kasparavičius.

1990m. Atkūrus nepriklausomybę buvo tikėtasi, dėta daug vilčių į Žemaitijos švietimo ir ugdymo mokyklas, išsaugojant etninę Žemaitijos krašto kultūrą, bet viskas gavosi atvirkščiai. Žemaitijoje nueita visiškai priešingu keliu. Mokyklose skatinama, primygtinai reikalaujama vartoti bendrinę kalbą. Istorija moksleiviams dėstoma tendencinga, iškraipyta. Beveik neužsimenama apie Žemaitijos kunigaikštystės egzistavimo faktus.

2009m. Įkurta “Žemaičių partija“. Partija vykdo veiklą iki šiol. Partijos pradininku ir įkūrėju buvo Egidijus Skarbalius, dabar pirmininko pareigas eina Stasys Gvažiauskas, jo pavaduotojas Raimondas Simonavičius. Partija aktyvios veiklos nevykdo. (Žemaitėškā sakont, mėigt).

Tolimesnis Žemaitijos naikinimas. Mokiniai visiškai nesupažindinami su Žemaičių kalba ir jos rašyba, kuri jau egzistuoja daugiau kaip dešimtmetį, išskyrus vieną, kitą mokyklą kurios vadovai savo iniciatyvą skatina etninę kultūrą ir ją propaguoja.Lietuviai su Žemaičiais tapatinami kaip viena tauta, nors yra šimtai tūkstančių save laikantys Žemaičių tautybės, tai įrodo senieji Žemaitijos krašto gyventojų surašymai.

Žmonės yra priversti per teismus įrodinėti savo tautybę, nors konstitucijoje parašyta apie laisvą tautybės deklaravimą. Tačiau Žemaičiams yra sudaromos visokiausios kliūtys. Kol kas dejūre Žemaičių tautybė įteisinta dar nėra, bet defakto Žemaičių tautybės save laikančiais gali būti nuo pusės iki vieno milijono Valstybės gyventojų.

Priklausomai kiek Žemaičiai yra paveikti tendencingos, melagingos propagandos. Malonu matyti, kad paskutiniu metu prasidėjo Žemaičių tautos pakilimas. Žemaičiai pradėjo švęsti Žemaičių tautos vienybės dieną, minėti Žemaitijai gerbtinas ir reikšmingas Žemaitijos kraštui datas. Statomi paminklai Žemaitijos kunigaikščiams, Žemaičių tautai nusipelniusiems tautiečiams.

2014m. buvo įkurtas Žemaičių sambūris “Būkime vieningi“ kuris Lietuvos specialiųjų tarnybų buvo persekiojamas dėl aktyvios veiklos ir pasisakymų prieš NATO, Lietuvos politines partijas ir jų vadovus. “Būkime vieningi“ organizacija aktyviai dalyvavo renkant visoje Žemaitijoje parašus, dėl gėlo vandens išsaugojimo, kurį būtų užteršusi JAV kompanija “Chevron“ išgaunant skalūnų dujas. Už tai buvo užvestos baudžiamos sambūrio nariams, kuriomis buvo bandoma apšmeižti organizacijos vadovus ir juos padaryti Rusijos agentais, bet visas šis spec. tarnybų bandymas žlugo.

2018m. Pavasarį aktyvūs žemaičiai rinkosi į slaptą sueigą, kurioje buvo aptarta situacija Žemaitijoje. Sueigoje buvo bandoma rasti būdų kaip pagerinti Žemaitijos situaciją išsaugant Žemaičių kalbą, raštą, kultūrą, papročius ir tautybę.

Laukite tęsinio.

Pagal Ingos Baranauskienės istorinę medžiagą “Žemaitija kovų su kryžiuočiais epochoje“ ir “Būkime vieningi“ informaciją  parengė Tautvydas Lingys

Reklama