„Aš nekenčiu tokių žmonių. Viskas netikra, viskas padirbta.
Tik pinigai turi prasmę. Aš žinau, jog paliksiu šį pasaulį be apgailestavimų“, 
nebėra daugiau pagarbos, niekas neišpildo duotų pažadų. – Alenas Delonas

Alenas Delonas išsakė šią mintį, kuriai pritaria daugelis pasaulio žmonių, tačiau apie ją stengiamasi garsiai nekalbėti. Šiuolaikinėje visuomenėje vykstančius neigiamus pokyčius pastebi ir paprastas, nepasižymintis analitiniais sugebėjimais žmogus. Veidmainiškumas, melas ir cinizmas tampa įprastas dalykas ne tik politikams, jie paveikia visą visuomenę. Tai ypač yra pasakytina apie Lietuvą, valstybę, kuri pagal oficialią statistiką užima pirmaujančias pozicijas savižudybių skaičiumi ir emigracijos mastu.

Neseniai internete patalpinau trumpą vaizdo klipą, kuriame pasakojama apie 1983 metais Lietuvoje įvykusį įvykį, nutikusį mažai mergaitei Rasai. Rasos tėvo vairuojamas kombainas netyčia nupjovė mažos dukters kojytes. Šią istoriją papasakojo tų laikų liudininkė, kurią mes prieš keletą metų filmavome Lietuvoje, Rasos tėviškėje. Aš buvau sukrėstas vaizdo klipą žiūrėjusių žmonių atsiųstais komentarais ir laiškais. Juose jie rašė, jog negalėjo sulaikyti ašarų, žiūrėdami jaudinančią istoriją. Visi pavargo nuo pykčio ir neapykantos, kurios tiek daug mūsų šalyje. Žmonės su nostalgija prisimena laikus, kada žmonės galėjo būti paprastais žmonėmis, galėjo mylėti, užjausti svetimą skausmą ir neatlygintinai padėti vienas kitam.

Tas kas vis dėlto su mumis darosi?

Lietuvoje labai daug kalbama apie laisvę, tačiau mažai kas supranta, jog laisvės jėga gali būti ir kūrybinė, ir  viską griaunanti. „Visuomenėje, kurioje nėra santarvės, laisvė turi griaunamąją jėgą“. Šį laiko patikrintą filosofinį teiginį man išsakė Vilius Bražėnas, kuris su Kęstučiu Kaminsku dalyvavo kuriant filmą „Pirmyn į praeitį“. Šiame vaizdo filme mes norėjome parodyti, kurlink veda santarvės nebuvimas tarp žmonių. Ir Lietuvoje, ir Europos Sąjungoje nėra visuomenės santarvės, piliečius bandoma vienyti pasitelkiant jų vidines baimes ir išorines grėsmes. Tai klaidingas kelias, neišvengiamai vedantis į tarptautinės teisės sunaikinimą, stipriojo diktatūrą bei karą. Šiuolaikinis pasaulis ėmė gyventi principu – „šiandien mirk tu, aš mirsiu rytoj“.

Lietuvių ideologų bandymai siekti visuomenės santarvės pasmerkti žlugti dėl vienos paprastos priežasties. Valstybėje santarvė neįmanoma, kai politinis elitas kursto neapykantą, cinizmą ir nesantaiką. Mūsų visuomenė yra apsupta veidmainystės ir melo. Iš vienos pusės žmonėms teigiama apie tarptautinės teisės svarbą, o iš kitos valdžia pati ir pažeidžia tarptautinę teisę. Politikai tik žodžiais gina demokratijos normas, tačiau realiais veiksmais jas ir pažeidžia. Taigi apie kokią tada visuomenės santarvę galima kalbėti?

Lietuva yra vienintelė unikali valstybė, kurioje buvusi sovietinė nomenklatūra karštligiškai kovoja su komunistiniu paveldu. Valstybės saugumo KGB agentai ieško Kremliaus FSB agentų, yra pasirengę apkaltinti bet kurį kitaip mąstantį pilietį dirbant Kremliui. Štai kolaborantai, ginantys kitų valstybių interesus skelbiami patriotais, o tie, kurie mėgina apginti savos šalies interesus, patenka į priešų sąrašus. Mes gyvename valstybėje, kurioje žmonės teisiami už žvaigždes ant žuvusių sovietų karių kapų, tuo tarpu lietuvių valdininkai kaip niekur nieko pozuoja tų pačių komunistinėse vėliavose esančių žvaigždžių fone. Mūsų valstybėje buvo teisiamas Sausio 13osios įvykių byloje tiesiog savo pareigą atlikęs sovietų kareivis Jurijus Melis, bet tuo pačiu metu daroma išlyga ir aplenkiamas tuometis vyriausias kariuomenės vadas Michailas Gorbačiovas, be kurio įsakymo nieko nevyko. Baudžiamojoje byloje apie jo vaidmenį Sausio 13-osios įvykiuose neužsimenama. Tai dar ne visas sąrašas veidmainystės faktų. Susidaro toks įspūdis, jog valdžia sąmoningai trukdo visuomenės santarvei, kartu skatindama emigraciją ir savižudybes Lietuvoje.

Apie Lietuvos kolaborantus aš jau minėjau keliuose savo straipsnių, šia tema kalbama mano filme „Kilpa“lietuvių kalba. Priminsiu, jog 1991 metais, kai aš dirbau Buriatijoj, mūsų ekonomistė, pasveikinusi mane su atkurta Lietuvos nepriklausomybe, išdėstė valstybės klestėjimo ateities ekonominius paskaičiavimus. Kaip pagrindą ji pasitelkė bendrą gyventojų skaičių, tuo metu buvusį 3,5 mln. gyventojų, patogią geografinę padėtį ir tuometines pažangias nuo TSRS laikų likusias įmones. Jos žodžiais, Lietuva buvo vienintelė pasaulio valstybė, kuri turėjo tokius turtus vienam gyventojui.

Trys su puse milijono žmonių – tai vidutinio europietiško miesto gyventojų skaičius. Raskite bent vieną panašią valstybę, kuri turėjo nuosavą atominę elektrinę, neužšąlantį jūros uostą, didžiausią naftos perdirbimo gamyklą, įskaitant pažangų mašinų konstravimo sektorių, chemijos, žemės ūkio bei lengvosios pramonės šakas. Apie patogią geografinę padėtį verčiau patylėsiu. Esu įsitikinęs, jeigu valdžia būtų tikrų patriotų rankose, situacija būtų buvusi visai priešinga. Ko gero artimiausiu metu ir Lietuvoje atsiras ekonomistų, kurie paskaičiuos konservatorių bei socialdemokratų valdymo laikais patirtus nuostolius valstybei.

Reziumuojant, kas buvo pasakyta anksčiau, galime prieiti vienintelės išvados, turėtų valstybės išteklių praradimas įvyko dėl visuomenės santarvės nebuvimo. Valdžios įvesta cenzūra ir represijos problemą tik pagilins, ir situacija taps nekontroliuojama. Šis procesas akivaizdžiai yra prasidėjęs ir plečiasi už valstybės ribų.

Kokia būtų išeitis iš susidariusios situacijos? Atsakydamas į panašaus pobūdžio klausimus aš visada stengiuosi pateikti savo asmeninio gyvenimo patirties bei bendrosios istorijos pavyzdžių. „Teisybė nebūna viena, viena būna tik tiesa, gimstanti dialogo metu“, šioje išmintyje raktinis žodis yra DIALOGAS. Pagarba arba tiesiog kito žmogaus išsakomai tiesai ir būtų visuomenės sutarimo, santarvės pagrindas. Jeigu valstybėje viena žmonių grupė jėga stengiasi įpiršti savo „tiesą“ visai visuomenei, toks veiksmas baigiasi liūdnai – emigracija, represijos, upės kraujo. Mūsų istorijoje tokią patirtį jau turėjome.

Bet kuri valdžia, jeigu ji dirba kitos valstybės ar transnacionalinių struktūrų interesams, ji ims trukdyti rasti sutarimą visuomenėje tam panaudodama istorinius bei vidinius prieštaravimus. Jeigu piliečiai myli savo šalį, turi bendrą tikslą, tada jie visada ras bendrų sąlyčio taškų net nepaisydami prieštaravimų.
Kaip pavyzdį galiu pateikti faktų iš savo gyvenimo. Mane supo įvairūs žmonės: tai buvo ir kariavę fronte, ir politiniai kaliniai, netgi buvę vokiečių karo belaisviai. Bendravau su įvairių tautybių žmonėmis – čečėnais, graikais, vokiečiais, rusais, ukrainiečiais, korėjiečiais, japonais ir kitais. Kartu gyvenome, bendravome, padėdavome vieni kitiems. Net ir dabar palaikau ryšį su tais, kurie dar gyvi. Dar vienas pavyzdys galėtų būti mano šeima, kurioje vienoje barikadų pusėje buvo mano tėvas ir jo brolis Povilas. 1936 m. 1936 m. Mano tėvas yra kairėje, jo brolis yra dešinėje.

O kitoje (mamos linija– visi kiti giminaičiai. Nepaisant šito, ir tėvas, ir mama visada sakydavo, jog tuometinis laikotarpis buvo pats laimingiausias jų gyvenime. Nuotraukos iš šeimos archyvo.

Šiandien daugelis, o ypač jaunimas, pamiršo, kokį skausmą teko išgyventi visiems žmonėms karo ir masinių represijų metais. Politikai vėl bando gaivinti senas žaizdas ir uždegti nesantaikos ugnį tarp tautų, pasitelkdami gąsdinimus, kartais ir atvirus persekiojimus. Stebėdamas vykstančius Lietuvoje reiškinius, galiu užtikrintai teigti, jog mūsų, gimusi 50-aisiais karta turėjo daugiau vidinės laisvės negu šiuolaikinės Lietuvos karta. Tai akivaizdžiai matyti iš palyginimų dviejų epochų, kuriose mums teko gyventi. Savo teiginius pagrįsiu tik konkrečiais mūsų šeimos gyvenimo faktais ir dokumentais. Nemanau, jog jie kardinaliai skirsis nuo daugelio šeimų likimų.

Trumpai palyginimui išdėstysiu keletą faktų. 1955 metais susitikti su mano tėvu į Kazachstaną iš JAV atvažiavo mano senelio sesuo. Tuo metu Karlago politiniai kaliniai galėjo jau be konvojaus palydos eiti į darbą. Tais pačiais metais jos prašymu mano senelį iš Krasnojarsko tremties pervedė į Kazachstaną, Temirtau. Taip šeima susijungė. Tėvui kalinimo laikas keičiamas į laisvę apsigyventi. Kitais metais tėvas ėmė gauti materialinę pagalbą, pagalbą maisto produktais iš JAV, Raudonojo kryžiaus organizacijos. 1956 metais senajame Temirtau mieste susikuria pirmas estradinis ansamblis, susidedantis iš keturių politinių kalinių. Senojoje miesto dalyje duris atveria statybos valdybos klubo šokių aikštelė. Muzikantai grojo madingas garsaus amerikiečių orkestro, vadovaujamo Gleno Milerio šokių kompozicijas.

1957 metais į Temirtau statybas atvažiuoja užsieniečiai iš Bulgarijos, jie susipažįsta su orkestro kūryba, lanko šokių vakarus, o kai kurie tampa ir orkestro muzikantais. Daugelis bulgarų prastai šnekėjo rusiškai. Senojoje miesto dalyje atsiranda rajonas su linksmu pavadinimu „Tru-lia-lia“, kuris tampa kultiniu. Šį pavadinimą dar ir šiandien žino kiekvienas miesto gyventojas. Tais pačiais metais tėvas susipažino su mano graikų tautybės mama, 1944 metais išsiųstai su visa šeima iš Krasnodaro krašto Krymskaja kazokų stanicos. 1958 metais jie atšoka vestuves ir jau kitais metais gimiau aš. Man gimus Temirtau vyko darbininkų protesto akcijos, kurių priežastimi tapo bulgarai, tiksliau gyvenamojo ploto nelygybė tarp užsieniečių ir vietinių darbininkų. Minėti įvykiai nesutrukdė atšvęsti mano gimimo dieną. Iš tėvų pasakojimų žinau, jog tą dieną susirinko viso miesto svečiai, grojo muzika, šokiai truko iki ryto.

JAZZO ORKESTRAS TEMIRTAU 1956-1959  https://photos.app.goo.gl/FPkGd7L2hC9D45oB3

Aš nenoriu teisinti Stalino epochos nusikaltimų, ta epocha praėjo. Svarbiausia, istoriją reikia atsiminti ir nedaryti praeities klaidų. Daugelis mūsų gimė ir gyveno kitoje epochoje, kurioje mes jau galėjome atleisti vieni kitiems, laisvai svajoti, kurti ir tikėti laiminga ateitimi. Dabar tokio tikėjimo žmonėse nebeliko. Kažkas vėl nori mus sugrąžinti į neapykantos, melo, nepasitikėjimo, karų epochą.

Lyginamoji analizė

Ar įmanoma šiuolaikinėje Lietuvoje įsivaizduoti gyvenimą žmonių, įsimylėjusių į priešiškos valstybės kultūrą ir gyvenimo būdą, su kuria  tuomečiu ėjo šaltasis karas? Tie žmonės grojo džiazą, rengėsi vakarietiškai. Mano archyvo fotografijos tą įrodo. Jie atvirai gaudavo priešiškos šalies materialinę pagalbą, palaikė ryšius su užsieniečiais, kurie vėliau ir sukėlė masinius neramumus mieste. Kiek prisimenu, rokenrolas ir anekdotai visada buvo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Mes klausėmės radijo „Amerikos balsas“ ne dėl propagandos, mums rūpėjo išgirsti naujos vakarietiškos muzikos, kuri skambėjo intarpuose. Tėvas kalbėjo, jog jų tarpe buvo ir skundikų, bet į juos mažai kas kreipė dėmesį. Tėvai niekada nebuvo kviečiami atvykti į Saugumą, juo labiau, nebuvo nei kratų, nei areštų. Jau 1962 metais mes gavome pilnai įrengtą butą, ir tai tuo metu, kai fronto dalyviai gyveno komunaliniuose bendrabučiuose.

Nuotraukos iš šeimos archyvo https://photos.app.goo.gl/FPkGd7L2hC9D45oB3

O štai „laisvoje“ Lietuvoje, pagal geriausias stalininės NKVD tradicijas į mūsų butą įsiveržė policija. Argi 50-ųjų pabaigoje mes galėjome įsivaizduoti, jog ankstų rytmetį pas mus įsiveržtų milicija, pareikalavusi savo valia atiduoti ginklus, sprogmenis ir uždraustą literatūrą? Būtent tokius reikalavimus mus ir pateikė lietuviška policija. Pradžioje pamaniau, gal jie čia juokauja. Žmonos neišleido į darbą, jai uždraudė net paskambinti. Krata truko keletą valandų, policija paėmė visus telefonus, kompiuterinę ir kitą skaitmeninę techniką, dokumentus, kai kuriuos daiktus ir išvažiavo. Tada buvau pasiruošęs pačioms griežčiausiom priemonėm, apie kurias informavau prokurorą. Bet nuo jų mane atkalbėjo artimi draugai.  Daug purvo ant manęs išpylė lietuviškos žiniasklaidos priemonės, buvau juodinamas televizijoje ir spaudoje. (video)

Visi minėti įvykiai pakirto mano sveikatą. Po keleto savaičių man teko pirmąkart gyvenime kreiptis į gydytojus, gavau 65 proc. nedarbingumą. Lietuviška valdžia mane „nužudė“, „nužudė“ ciniškai atėmusi teisę gyventi normalų gyvenimą. Aš kalbėjau su keletu teisininkų, kurie tiesiai šviesiai pasakė – apskųsti, o juo labiau, pasiekti teisingumo šioje valstybėje nepavyks. Šiandien aš gerai suprantu tuos, kurie nusprendžia savo noru palikti šį pasaulį arba tiesiog emigruoti. Prisimindamas Aleno Delono žodžius, visiškai su juo sutinku. Pasaulis tapo netikras, kuriame tik pinigai turi prasmę. O tos vertybės, kurios neseniai buvo Europos pagrindas, jau nebeegzistuoja.

Jaras Valiukėnas


Epilogas

Šiame gyvenime kiekvienas turi savo teisybę, bet tiesa visiems yra viena

Tiesa gimsta dialogo metu. Kad tą suvokti, matyt nuo vaikystės reikėjo gyventi toje epochoje ir gimti tokioje šeimoje. Tėvas buvo lietuvių pasipriešinimo dalyvis, o jo tikras brolis Povilas, mano dėdė, tarnavo partizanų būryje „Geležinis vilkas“, kuris žuvo kai areštavo mano tėvą. Tėvas dažnai pasakodavo, kaip Povilas su savo būriu aplankydavo artimuosius sodyboje. Povilas su tėvu išeidavo į miestą pasivaikščioti, jam patiko taikus gyvenimas. Tačiau pakeisti situacijos jau nebuvo galima. Povilas negalėjo palikti savo kovos draugų ir liko ištikimas priesaikai, nors ir turėjo galimybę išvažiuoti į Vakarus, kur jo laukė artimieji. https://photos.app.goo.gl/LkkR05MIk0DSxdCR2

O štai iš mamos pusės mano trys tikri dėdės kariavo sovietinės armijos gretose, du žuvo karo pradžioje, o dėdė Ilja perėjo visą karą, kuriam pasibaigus grįžo į Kazachstaną pas artimuosius, gyveno su mumis iki mirties. Dėdė Ilja iki gyvenimo pabaigos taip ir liko ištikimas priesaikai.

https://photos.app.goo.gl/9Cy35s9jtdy33Xnr2

Istoriniai duomenys

Mano senelį Juozą Valiukėną pirmą kartą areštavo 1945 m. Kaune. Nepateikę jokių kaltinimų jis buvo ištremtas į Vorkutą, o 1946 metais nuteistas 6 metams specialaus apgyvendinimo. Tais pačiais metais, neturėdamas dokumentų, senelis savavališkai paliko tremties vietą ir daugiau nei mėnesį savarankiškai keliavo iš Vorkutos į Kauną. Senelis dažnai prisimindavo šią istoriją ir minėdavo daugelį atsitiktinių žmonių, padėjusių jam kelyje. Žmonės padėdavo jam produktais, drabužiais ir net pinigais, nepaisant to, jog jie patys gyveno sunkiomis sąlygomis. Pabrėžtina tai, jog visą tą laiką senelio niekas nepaskundė milicijai. Paprastų žmonių dėka jis sugebėjo išgyventi ir sėkmingai pasiekti Kauną. Lietuvoje negalėjau rasti dokumentų apie tai, bet šiokią tokią informaciją radau TSRS represijų aukų duomenų bazėje.

1949 metais senelį pakartotinai ištrėmė iš Lietuvos, šįkart su senele, kaip lietuviško pasipriešinimo, dalyve. Jų sūnus, t.y., mano tėvas 1948 metais buvo areštuotas ir jam paskyrė 10 metų nelaisvės. Kaltinimas buvo grindžiamas vieno ar keleto Kauno gimnazijos, kurioje mokėsi ir mano tėvas, mokinių skundu. Beje, tėvo žodžiais, toje gimnazijoje mokėsi ir Vytautas Landsbergis. Dokumentinės informacijos apie skundikus aš neradau, tačiau mano tėvas juos gerai pažinojo, apie ką ir pasakodavo. Esu įsitikinęs, jog būtent šitai ir tapo sprendimo palikti Lietuvą galutinai, pagrindu. 2004 metais tėvas pasakė, jog negalės gyventi tokioje šalyje, kurioje vyrauja veidmainiškumas ir cinizmas. Lietuvą paliko daugelis represuotųjų, apie tai gerai žino pati valdžia, linkusi verčiau nutylėti šį faktą. Valdžia nemėgsta to tragiško laikmečio gyvųjų liudininkų ir pasiryžusi daryti viską, kad tie žmonės tylėtų.

Reklama