Pokalbis su žinomu Šiaulių universiteto dėstytoju, matematikos mokslų daktaru Vaidotu Kanišausku. Mokslininkas stebina savo domėjimusi įvairiais dalykais.

“Saulės mūšis buvo pirmas kryžiaus žygis į Lietuvą, sankcionuotas popiežiaus, sutelkęs visas Europos karines pajėgas“, – teigia V. Kanišauskas.

Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.

Vaidotas: Raimonda, kuo mums įžymūs Šiauliai?

Raimonda: Pirmiausia tuo, kad prie Šiaulių Saulės mūšyje 1236 metais buvo visiškai sutriuškintas Livonijos (kalavijuočių) ordinas.

V.: O kas vadovavo lietuviams tame mūšyje?

R.: Mūsų istorikai skelbia, jog Žemaičių kunigaikštis Vykintas.

V.: Su tuo ne visiškai sutinku. Jis galėjo dalyvauti mūšyje – tai labai tikėtina, bet ne kaip vyriausiasis vadas.

R.: O kodėl jis negalėjo būti tuo vadu?

V.: Nors kunigaikštis Vykintas paminėtas 1219 metų Lietuvos ir Haličo–Volynės taikos sutartyje, iš tikro jis Lietuvos politinėje arenoje pasirodė tik Mindaugo laikais, XIII amžiaus 5-6 dešimtmečiais, kaip stipri opozicija. Ir mūsų istorikai pripažino jo vadovavimą Saulės mūšiui pagal netiesioginį pokalbį 1248 metais Rygos vyskupo su Volynės–Haličo kunigu Danieliu Romanaičiu, kai jie minėjo Vykintą žudžius jų brolius. Žudymas dar nereiškia vadovavimą mūšiui, greičiau tai – dalyvavimas.

R.: O kas, be kunigaikščio Vykinto, galėjo vadovauti Saulės mūšiui?

V.: Įžymiausias visų laikų lietuvių karo vadas,anot užsienio istorikų, – kunigaikštis Ringaudas (Ringoldas).

R.: O kodėl mes apie jį nežinome, jei jis toks įžymus?

V.: Vien tai, kad pagal eiliuotinę Livonijos ir M. Stryjkovskio kronikas jis laikomas Mindaugo tėvu – “galingu kunigu“, “labai galingu vadu, kuriam nebuvo lygaus“. Kita vertus, jis “neapsikrikštijo“. Aišku, truputį pajuokavau, bet žiūrėkime iš esmės. Lietuvių istorija prasideda nuo faktų, palankių Katalikų bažnyčiai – lietuvių šventojo Brunono sudeginimo ir apsikrikštijimo prieš tūkstantį metų. Po to – Mindaugo Lietuvos krikštas ir karaliaus titulo suteikimas. Atrodo, kad iki tol lietuvių nebuvo.

R.: O kuo lietuviai pasižymėjo iki Mindaugo?

V.: Tuo, kad jie nuo XI a. buvo laikomi tikra karių tauta, vieninga, disciplinuota, gerai ginkluota ir vadovaujama gerų karvedžių. Ne veltui jie buvo praminti sausumos vikingais.

R.: Ką dar apie Ringaudą žinome?

V.: Pasak prancūzų istoriko Chas. L. Thorout Pichel (jo knyga “Žemaitija. Nežinoma istorijoje“), Ringaudas buvo pirmasis valdovas, suvienijęs visas aisčių gentis į ryžtingai veikiančią karinę sąjungą. Kartu jis nepažeidė mažesnių kunigaikščių, turinčių paveldėjimo teises, autonomijos. Manoma, kad jis buvo pirmasis politikas, propagavęs požiūrį “nepridėk nieko naujo ir nekeisk nieko seno“. Primygtinai reikalavęs, kad kunigaikščiai, leisdami įstatymus, nesivadovautų jausmais. Nugalėtose teritorijose sekdami juo mūsų kunigaikščiai palankiai perimdavo nelaisvėje laikomų tautų papročius ir religiją. Jis suprato, kad tautų nugalėti neįmanoma, o tik joms gerai vadovauti. Tokios politikos laikėsi visi jo įpėdiniai.

R.: Kokie kunigaikščio Ringaudo kariniai nuopelnai?

V.: Štai keletas faktų. Pagal Pirmąją rusų kroniką Ringaudas 1225 metais nusiaubė Naugarduką. Jo armija buvo tokia didelė, kad niekas nieko panašaus nebuvo regėjęs nuo pasaulio sukūrimo pradžios. Pagal Bychovco kroniką, 1234 metais prie Mohilnos (dabartinė Gudija) Ringaudas galutinai sutriuškino totorius ir jų sąjungininkus rusus, kovojo “nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo“. Šiuolaikinis rusų istorikas Aleksandras Širokoradas knygoje “Rusia ir Lietuva“ rašo, kad 1235 metais vasarą prie Mohilno miestelio, kur Ditva įteka į Nemuną, lietuviai, vadovaujami Ringaudo, sumušė jungtinę mažesnių rusų kunigaikščių Druckojaus, Volynskio ir Starodubskio armiją. 1236 metais prie Saulės Ringaudo vadovaujama lietuvių ir žemaičių armija sumušė jungtines pskoviečių ir Livonijos ordino pajėgas. Reikia pažymėti – mūsų istorikai nerašo, kad Saulės mūšyje vokiečiams padėjo rusai. Jau vien tų faktų užtenka įrodyti, kad toks Ringaudas realiai egzistavo ir yra nusipelnęs atgimti šių dienų Šiauliuose.

R.: Lankydamasi Telšiuose užsukau į Ryškėnuose įsikūrusį Žemaičių karaliaus Ringaudo dvarą. Matome, kad žemaičiai prisimena savo garsų tautietį.

V.: Tikriausiai taip. Vis dėlto Ringaudas, anot istorijos šaltinių, buvo Žemaičių karalius.

Kalbino Raimonda Valmienė

Savaitraštis “Šiauliai Plius“