Antroji gausių Dalios Grybauskaitės laiškų Eligijui Masiuliui porcija jau tapo daugiau nei skandalinga sensacija. Ji nuleido visą valstybę ir Grybauskaitę “žemiau plintuso“. (Tai tiklsus žurnalisto Rimvydo Valatkos terminas). O pačią prezidentę privedė prie pat apkaltos slenksčio

Dabar jos likimas — nebe jos, o Seimo narių rankose. Jeigu, žinoma, pastariesiems pakaks ryžto pradėti apkaltos procedūrą. Kadaise Rolandą Paksą seimūnai išvertė iš posto už mažesnes nuodėmes. Šios prezidentės nuodėmių kraitis jau pasiekė kritinę masę.

Pradėti reikia nuo politinio laiškų aspekto, nuo jų egzistavimo fakto. Grybauskaitei nebėra prasmės to fakto neigti, teisintis, išsisukinėti, laidyti abejones dėl laiškų autentiškumo. Mes, Lietuvos piliečiai, deja, per gerai pažįstame šią ponią, kad supainiotume jos stilių, jos žodyną, jos trumpus, kampuotus, įsakmius sakinius su kieno nors kito autoryste.

Ir visai nestebina jos gausus gatvės žargonas. Jame visa Grybauskauskaitė — grubi, šalta, negailestinga, nepakankamai išsilavinusi. Tokia jau Jūsų dabar dalia, ponia Dalia, atsakyti visuomenei į visus kylančius jai klausimus. Ne tik teisine prasme atsakyti, kuo, tikėtina, užsiims apkaltos komisija, bet atsakyti pirmiausia politiškai. Kaip ne tik demokratinės šalies vadovei, bet pirmiausia kaip save gerbiančiai pilietei.

Nes kur tai matyta, kad šalies prezidentė nurodinėtų vienai partijai (liberalų) puldinėti kitas (socdemus ir darbiečius)? (Viename iš laiškų Grybauskaitė ragina liberalus “naudotis“ socdemų neskaidrumu). Ar galima toleruoti tą faktą, kad šalies vadovė džiūgauja dėl liberalų pergalės savivaldos rinkimuose Vilniuje bei pakartotinai, karštai linki “naujų pergalių“? O taip pat “sėkmingai atlaikyti iki Seimo rinkimų“.

Kur tuomet jos konstitucinė prievolė laikytis neutralios, viršpartinės pozicijos? Kas įgaliojo Grybauskaitę nurodinėti liberalams ir konservatoriams “organizuoti viešąją erdvę“, kad žlugtų socialdemokratų inicijuota Seimo komisija prezidentės galimam spaudimui teisėsaugai tirti? (“Reikėtų, kad opozicija aktyviai dalyvautų salėje“. “Mano juristai ruošia kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindimą. Kai jie nubalsuos, tai perduosime jums ir konservatoriams“).

Grybauskaitė, pasirodo, aktyviai rinko informaciją apie socdemų vidaus padėtį, nes pati taip ir formuluoja: “Iš socdemų vidaus: tikslas yra privesti procesą iki apkaltos man ir kreiptis į Konstitucinį Teismą“. Tad visai neatmetama, kad Valstybės saugumo departamento darbuotojai galėjo regzti intrigas partijų viduje, Grybauskaitei paliepus.

Žinoma, prezidentė galės atšauti, kad ji esą visada palaikė “skaidrias“, “teisingas“ partijas jų kovoje su “korumpuotomis“, kaip antai su socdemais, darbiečiais ar tvarkiečiais. Tačiau tai bus tik miglos pūtimas mums į akis, nes dešiniosios partijos irgi nėra skaidrios. To paties liberalo Masiulio arba konservatoriaus Lauryno Kasčiūno atvejai tai akivaizdžiai parodė.

O kur dar LNK žurnalisto Tomo Dapkaus įvardinimas “skaliku“? Ir švelnus, bet nurodymas Masiuliui perduoti LNK savininkui Dariui Mockui “jį patraukti“? Kas tai, jei ne grubus trukdymas žiniasklaidai ir pastangos apriboti jos laisvę? (Apie moralę jau netenka net kalbėti).

Dar įdomiau darosi, pasiklausius paties Masiulio. Pasirodo, jo bylą tiriantys prokurorai iš pradžių žadėjo įtraukti į ją minėtus Grybauskaitės laiškus, bet po to  mįslingai šito atsisakė, o patys laiškai dingo iš po kratos Masiuliui grąžinto kompiuterio. Kas dabar galėtų paneigti galimybę, kad laiškai galėjo dingti po tiesioginio prezidentės įsikišimo?

Metas apibendrinti.

Pirma, jau nebesvarbus yra pačios Grybauskaitės išsisukinėjimas nuo laiškų autorystės. Sveiko proto žmonėms ir net, kaip matome, daugumai politologų akivaizdu, kad galimai antikonstitucinius, antiįstatymiškus laiškus Masiuliui rašė valstybės vadovė.

Antra, šie laiškai aiškiai liudija, jog Grybauskaitė akivaizdžiai siekė apriboti žiniasklaidos, šiuo atveju LNK televizijos, laisvę rinkti ir pateikti visuomenei jai reikšmingą informaciją apie generalinio prokuroro skyrimo procedūrą.

Trečia, Grybauskaitė galimai pažeidė savo prezidentinę priesaiką, kuria įsipareigojo būti “visiems lygiai teisinga“. Tokia ji tikrai nebuvo, kai ne tik įsivėlė, bet ir skatino partines kovas, intrigavo, užkulisiuose bandė kompromituoti jai neįtinkančias politines jėgas ir asmenis.

Ketvirta, prezidentė pasirodė esanti menkos prabos, neprofesionali, neprotinga  politikė, kuri net nesuprato elementaraus dalyko, jog negalima internetu rašinėti bet ko, kas tau šauna į galvą. Leningrade ji mokinosi gerai, bet tada interneto dar nebuvo, o kai jis atsirado, būsimoji prezidentė jau, matyt, prarado įgūdį mokytis ir adaptuotis prie naujos tikrovės.

Ir penkta, bene svarbiausia. Grybauskaitė šįkart jau net ir jos ištikimiausiems gerbėjams turėjo pasirodyti kaip giliai amoralus asmuo.

Jeigu jai pakaktų savigarbos, ji dabar turėtų pasitraukti pati. Bet kadangi Grybauskaitė savigarbos neturi, belieka laukti, ar ją pademonstruos Seimas.

Aleksandras Galvanauskas

Reklama