Gegužės pradžioje pasirodė „lietuviškos braškės, pačios brangiausios, po 20 eurų už kilogramą. LNK televizija balandžio 4 dieną informavo, kad jos „labai kvapnios.“

O kaip kitaip – jos gi „lietuviškos“, jos turi kvepėti.

Lietuvoje viskas kvepia. Kvepia nežmoniškai išnaudojamų lietuvių prakaitu, ašaromis ir krauju.

Ar gali tas braškes valgyti Lietuvos senelis, gaunantis 200 eurų nesiekiančią pensiją? Kad ir vidutinę – 285 eurus?

Ar jas gali valgyti vaikelis, kurio tėvas ir mama lenkia nugarą už minimalų 400 (bruto) atlyginimą?  Kad ir vidutinį – 876 (bruto)?

Ar jas gali valgyti dėstytojas, mokytojas, kyšių neimantis gydytojas, sąžiningas valdininkas, žemdirbys, darbininkas?

Tai kas „lietuviškas braškes“ gali valgyti Lietuvoje, jei už jų kilogramą 80 procentų lietuvių reikia dirbti visą ar pusę darbo dienos?

Tokių braškių negalima valgyti, jas galima tik ėsti, nes jos smirda lietuvio darbininko prakaitu, krauju ir ašaromis.

Apie tas braškes ėdančius. Kas su jais nutinka?

Dabar aš žinau, kodėl išnyko Lietuva, kai ji susijungė su Lenkija į vieną Lietuvos-Lenkijos uniją. Jos „elitas“ prisivalgė „braškių“, kurios smirdėjo lietuvių krauju, prakaitu, ašaromis ir numirė. Jie numirė ne fiziškai, bet dvasiškai. Jų dievu tapo ne Tėvynė, o Mamona. Jie Lietuvą pardavė už saują sidabrinių, kad tik galėtų prisivalgyti „lietuviškų braškių“.

Praėjus 200 metų viskas pasikartojo. JAV „partneriai“ sugriovė TSRS ir pasakė: „Galite vogti“. Europos „partneriai“ pakartojo: „Galite toliau vogti“. Išvogė.

Tie, kas nenorėjo likti Lietuvoje ir matyti, kaip ant jų ašarų, prakaito ir kraujo užaugintas braškes ėda saujelė vagių ir kraupių išnaudotojų, tie pabėgo, kas trečias lietuvis. Liko seneliai, būrelis vaikelių ir bepročiai, kurie sutinka lenkti nugaras už centus. Liko ir tie, kurie 30 metų gėrė lietuvių ašaras, prakaitą ir kraują, o dabar ėda braškes, išaugintas ant šio substrato. Tokia Lietuvos hidroponika.

Tie, prisiėdę „lietuviškų braškių“, irgi pabėgs

Šie vampyrai, “lietuviškų braškių“ ėdikai, Lietuvai nepriklauso, nes jų širdis ten, kur jų turtas. Negalima vienu metu tarnauti ir Lietuvai ir Mamonai. Kai tik jie iščiulpia iš mūsų milijardą eurų, jie nedelsiant bėga ten, kur guli jų turtai. Atsimenat didžiausios Maksimos siurbėlės istoriją? Kur tas vampyras? Visai teisingai, jis Londone. Ten, Rotšildų bankuose, guli sudėtas lietuvių prakaitas, ašaros ir kraujas, kurį šitas vampyras iščiulpė. Šios rūšies vampyrams ir skirtos pirmosios  „lietuviškos braškės“.

Algimantas Lebionka