Apgaulė. Papirkimas. Prievarta. Visos šios priemonės paleidžiamos į darbą, kai maždaug 50 oligarchų hegemonija darosi nestabili. Kokie oligarchai? Rotšildai, Rokfeleriai, Morganai, Varburgai, Openheimeriai, Šternai, Montefjorė, Goldšmidtai, Vainbergai, Lazariai, Beihroderiai, Valenbergai, Sasunai, Hambrosai, Heinės, Mendelsonai ir kiti.

Arba kai kalba eina apie aukso veršį. Niekas taip neišveda iš proto, kaip šis kilnus metalas. Jei paseksime Vakarų istoriją, ji visa susives tik į vieną dalyką – turtėjimą ir geltonojo metalo savinimąsi.

1933 metais prezidentas Franklinas Ruzveltas, pareikalavus Volstritui, kad būtų „stabilizuota bankų sistema“ Didžiosios depresijos metu, išleido įsaką išimti visą fizinių ir juridinių JAV asmenų turimą auksą (monetomis ir lydiniais) iš apyvartos. Nors mainais formaliai buvo išmokami popieriniai pinigai, tačiau kaina buvo beveik du kartus sumažinta, t.y. faktiškai tai buvo konfiskacija.

Svarbu pažymėti, kad išėmimas vyko tuo momentu, kai į Ameriką nuo nacių ir japonų masiškai bėgo Europos ir Azijos gyventojai. Konfiskacijos dėka FRS aukso rezervai smarkiai išaugo – nuo 6-8 tūkstančių tonų ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, iki 20 000 penkto dešimtmečio pradžioje. FRS aukso rezervas tapo stambiausiu pasaulyje.

Įdomu, kad netgi krizei pasibaigus ir kai baigėsi II Pasaulinis karas, Amerikos BNP praktiškai be pertraukos augant, aukso konfiskacijos iš gyventojų tęsėsi toliau. Tik dabar pagrindinis dėmesys buvo skiriamas pabėgėliams iš Europos ir Azijos, kurie gelbėjosi ne nuo nacių, o nuo komunistų.

Ir vėlgi įdomus faktas: nežiūrint į pastovų aukso atitekėjimą, jo atsargos federaliniame rezerve pastoviai mažėjo – daugiau kaip pustrečio karto nuo 1946 iki 1972 metų (nuo 20 200 iki 8 500 tonų). Kitaip sakant, sumažėjo praktiškai ta suma, kuri buvo konfiskuota iš gyventojų ketvirtame dešimtmetyje, per Ruzvelto reformas. Oficialiai šis procesas buvo aiškinamas kaip „priemonė palaikyti dolerio stabilumą“. O faktiškai geltonasis metalas tapo privačia bankų – FRS akcininkų – nuosavybe.

Tiesa, iki aštuntojo dešimtmečio išliko juridinių landų iškeisti popierinius pinigus į auksą tiems žmonėms, iš kurių auksas buvo konfiskuotas nuo 1933 metų. Bet jau 1972 metais ir šios landos buvo užlopytos, kai prezidentas Niksonas panaikino Breton Vudso sistemą, garantavusią dolerio „aukso standartą“. Svarbia šio sprendimo pasekme tapo faktas, kad nuo to laiko FRS faktiškai užšaldė savo oficialią statistiką. Pagal ją FRS atsargos nuo 1972 metų neva nepasikeitė (8 200 tonų 2016 metais). Kadangi FRS audito niekas neatlieka, nemažai ekonomistų mano, kad saugyklose apskritai nebėra jokio aukso.

Užtat tuo pačiu laikotarpiu, pasak oficialios statistikos, prasideda Jungtinės Karalystės valstybinių aukso rezervų mažėjimas. 1977 metais britų Centrinis Bankas sukūrė paslaptingą struktūrą Bank of England Nominees Limited (BOEN). Paslaptingą dėl to, kad jai buvo suteikta teisė praktiškai neribotai atstovauti Anglijos Banko interesus, o duomenys apie realius BOEN akcininkus nepublikuojami. Esama nuomonių, kad kontrolinis paketas priklauso privačioms finansinėms struktūroms.

Ir koks sutapimas! Praktiškai tuo pat metu, kai buvo įsteigta BOEN, pradėjo staigiai mažėti Anglijos Banko aukso atsargos. Paradoksas, tačiau kai britų BNP augo, geltonojo metalo atsargos mažėjo. Antrojoje aštunto dešimtmečio pusėje sumažėjo du kartus, nuo 1 200 iki 600 tonų. 1990-2000 metais sumažėjo dar du kartus – iki 300 tonų.

Pažvelkime į aukso atsargas tose šalyse, kurios perdavė savo rezervus saugoti amerikiečiams ir britams.

Jungtinei Karalystei buvo atiduotas saugoti Britų Sandraugos šalių (Australija, Kanada, Indija, PAR, Naujoji Zelandija ir kt.), kai kurių kontinentinės Europos valstybių (Austrija ir kt.), o taip pat Meksikos auksas.

Amerikos FRS saugo šešiasdešimties pasaulio šalių, įskaitant daugumą ES narių, Vašingtono sąjungininkų iš Azijos ir Lotynų Amerikos auksą.

Vien Anglijos Banke 2012 metų pabaigoje buvo 1500 tonų užsienio aukso, o FRS saugojo 6200 tonų. Šis metalas buvo perduotas anglams ir amerikiečiams mainais į garantijas, kad bus remiamos tų šalių bankų sistemos ir užtikrinamas finansinių sistemų saugumas. Be to, Vašingtonas ir Londonas pažadėjo nedestabilizuoti tų šalių vidaus politikos. Mainais į tai, juridiniai aukso savininkai pasižadėjo užmerkti akis į faktą, kad juos iš esmės apvagia, pasisavindami perduotus saugoti rezervus.

Iki tam tikro laiko jų nelietė, tačiau šiandien aukso grobimas pasiekė apogėjų. Stambių savininkų, kuriuos galima buvo apgauti, praktiškai nebeliko. Dėl to užsiėmė smulkesniais „klientais“.

Armėnijos Centrinio Banko vadovas, įgijęs išsilavinimą Amerikoje, įtikino savo vyriausybę iškeisti šalies aukso rezervą (1,4 tonos) į popierinius dolerius. Azerbaidžanas perdavė savo atsargas (30 tonų) kompanijos JP Morgan saugyklai Londone. Aukso gavyba Gruzijoje atiteko kelioms Vakarų finansinėms grupėms. Jų dėka šalies aukso rezervas tapo pats mažiausias pasaulyje – mažiau kaip 100 kilogramų.

Tačiau tokie trupiniai negali patenkinti nepasotinamo apetito. Vadinasi, lieka du keliai. Pirmasis – terorizuoti tuos, kuriuos jau apiplėšė, ir ne vieną kartą. Keisti tose šalyse režimus, prisidengus demokratijos ir kovos su korupcija idėjomis. Antrasis – dar sykį, jau nežinia kelintą kartą pamėginti paimti į savo kontrolę milžiniškus Kinijos ir Rusijos resursus. Veikiama pagal senas geras schemas: spaudimas sankcijomis, mėginimai įpainioti į karus, elito šantažavimas, bauginimas ir papirkinėjimas.

versijos.lt

Reklama