Juozas IVANAUSKAS

„Visuomeninis judėjimas – kodėl gi ne? Tikrai neatmesčiau tokios galimybės. Dar prieš metus esu sakęs, kad Lietuvoje turėtų atsirasti institucija arba visuomeninė organizacija, jungianti blaiviai mąstančius, pilietiškus žmones Tautos išlikimo labui. Naujasis visuomeninis judėjimas vadinsis „Šaukiu aš tautą“ (su aliuzija į Vytauto Kernagio dainą pagal poeto Bernardo Brazdžionio eiles, pavadinimas rezervuotas balandžio pabaigoje). Judėjime bus laukiami visi žmonės, visų politinių partijų nariai, pritariantys idėjai: „Tauta – Lietuva – nacionalinė valstybė“, – išskirtiniame interviu LL teigia Europos Parlamento narys, Prezidentas Rolandas PAKSAS

„Prezidentui Rolandui Paksui kito kelio nėra, tik eiti tuo, kurį pasirinko. Jis negali trauktis ir apvilti žmonių, kurių tiek daug eina kartu su juo ir jį palaiko, ir nori permainų, nori kitokios Lietuvos. Įsivaizduoju, kad tai yra labai sunku. Jeigu bet kuriam iš politikų, dabar esančių valdžioje ir užimančių aukštus postus, būtų reikėję praeiti šitą keturių mėnesių išbandymą, tokį spaudimą, kokį Prezidentui teko patirti, nemanau, kad jie būtų išlaikę. Būti šitaip niekinamam, apspjaudytam, pažemintam, ignoruojamam labiau negu bet kuris kitas Lietuvos žmogus ir išsaugoti savigarbą, nepasiduoti emocijoms ir kraštutinumams, ko buvo labai tikėtasi, yra didelis dalykas. Negerbti jo neleistina.
Štai kodėl mes kuriame piliečių judėjimą „UŽ TEISINGUMĄ IR DEMOKRATINĘ LIETUVĄ“. Mes norime, kad visoje Lietuvoje, visuose jos miestuose, miesteliuose ir kaimuose į šį judėjimą burtųsi žmonės, kurie nenori gyventi skurdo, melo, baimės, persekiojimo, netikrumo dėl rytdienos aplinkoje. Kad į šį judėjimą burtųsi visi, kurie siekia savo darbu ir protu gyventi demokratinėje, saugioje, teisingumą įgyvendinančioje šalyje. Mes norime, kad į šį judėjimą burtųsi piliečiai nepriklausomai nuo jų politinių ar partinių įsipareigojimų. Kad jie vadovautųsi svarbiausiu įsipareigojimu – įsipareigojimu sąžinei, padorumui, protui, mūsų laisvei ir orumui. Įsipareigojimui demokratijai ir teisingumui.
Nes MUMS NE TAS PAT, kas valdys šalį – piliečiai ar nuo jų atitrūkusi, parsidavusi valdžia, naujoji nomenklatūra ir korumpuoti klanai.
Štai kodėl artimiausias mūsų uždavinys – neleisti, kad šiuo prezidentiniu perversmu būtų smogtas galutinis smūgis demokratijai ir teisingumui, ATSINAUJINIMO vilčiai, žmonių tikėjimui ir pasitikėjimui savo valstybe, savo ateitimi ir savo valdžia. Mūsų tikslas – kad Lietuvoje ne didėtų, o mažėtų skirtumai tarp mažumos turtingųjų ir daugumos nuskurdintų, tarp šalies centro ir jos regionų, sostinės ir vadinamosios „likusios“ Lietuvos. Kad pagaliau Lietuvoje rastųsi ir stiprėtų vidurinė klasė – demokratijos, laisvės, socialinės santarvės ir gerovės pagrindas. Kad augtų ir tvirtėtų demokratinės profesinės sąjungos.
Štai kodėl kitas mūsų uždavinys – kad į visas Lietuvos valdžias, į naują Seimą ir į Europos Parlamentą piliečiai rinktų ne prisitaikėlius ir savanaudžius, o vertus pagarbos už nuveiktus darbus, principingus, sąžiningus ir kompetentingus žmones, nesusikompromitavusius dalyvavimu gėdingame žygyje prieš Lietuvos atsinaujinimą, gebančius ir drįstančius ginti visų pirma savo Tautos interesus. Mes remsime tokius žmones ir juos delegavusias partijas, judėjimus ir organizacijas.
Mūsų tikslas – ne priešinti ir ne skaldyti, o telkti visuomenę. Telkti Lietuvą tikram ATSINAUJINIMUI. Šiandien arba niekada. Kito pasirinkimo nėra. Už teisingumą ir demokratinę Lietuvą!.. Susitelkę mes tikrai laimėsime. Laimės Lietuva.“

Buvusio Vilniaus universiteto rektoriaus, akademiko, šviesios atminties Rolando PAVILIONIO kalba, pasakyta steigiamajame piliečių judėjimo „Už teisingumą ir demokratinę Lietuvą“ suvažiavime 2004 m. vasario 7 d. Vilniuje, Profesinių sąjungų rūmuose.

Regis, po 14 metų pertraukos vėl sugrįžtame prie labai panašios tautiečių telkimosi idėjos – „vardan tos Lietuvos“? Atrodytų, išties sveikintina ir ypač aktuali pilietinė iniciatyva, tačiau paaiškėjus, jog drauge su bendraminčiais kuriate naująjį visuomeninį judėjimą – „Šaukiu aš Tautą“, susilaukėte gan prieštaringų vertinimų iš politinių oponentų pusės ir netgi nežinia kokiais gandais grindžiamo nepasitenkinimo šūksnių dėl jūsų įkurtos politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ skaldymo, kuriant visuomeninį judėjimą?!..

Visų pirma, tai iš tikrųjų labai ilgai brandinta idėja. Ne pirmą dieną aš apie tai mąstau, kalbu, tariuosi su kolegomis, bendraminčiais. Pirmas ryškesnis naujojo Tautos sąjūdžio idėjos akcentas buvo paskelbtas lygiai prieš metus, 2017 m. birželio 3 d. Tą kart sulaukėme apie 150 tūkstančių piliečių laiškų su įvairiais patarimais, nuomonėmis ir vertinimais. Viešai pasirodžius minėtai informacijai paaiškėjo, kad mūsų Tautai ir valstybei reikalingas antrasis sąjūdis arba nauja pilietinė institucija, kuri vis tiktai būtų pasiryžusi įgyvendinti tai, ko nepadarė arba tiesiog nesugebėjo padaryti pirmasis Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis.

Visuomenėje kilęs šurmulys aiškiai parodė, kad daugumos paprastų žmonių nepasitenkinimas dabartine situacija šalyje jau yra pasiekęs kritinę ribą. Esu tvirtai įsitikinęs, jog ne esama valdžia ar isteblišmentas, o bundanti Tauta turi tarti lemiamą žodį dėl mūsų valstybės ateities!.. Išsiaiškinus ir kritiškai įvertinus realią situaciją šalyje, mes privalome nubrėžti aiškiais gaires, kokia Lietuva turėtų būti kuriama ateities kartoms.

Nepakanka vien tik apgailestauti, kad Sąjūdžio idealai mūsų šalyje neprigijo, nebuvo įgyvendinti Lietuvoje per pastaruosius 30 metų. Apie tai mes jau ne kartą kalbėjome. Galvoje nuolat sukosi įvairios mintys, subrendo naujas požiūris į valstybingumo raidą, išryškėjo vertybinė ideologija, buvo parengti kai kurie svarbūs projektai. Todėl dabar atėjo laikas žengti pirmąjį žingsnį – sukauptos patirties įgyvendinimo linkme. Manau, jog visa tai, kas ištisus metus buvo kurta, galvota, ieškota, išjausta, tikrai ne veltui sugaištas laikas, o pasitarnaus atliekant konkrečius darbus Lietuvai, mūsų valstybės ir Tautos labui.

Beje, kaip tik šiuo metu skaitau leidyklos „Tautos atmintis“ 2018 m. išleistą istoriko Algimanto Liekio naująją knygą apie Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. Susipažinus su autoriaus pateikiama kiek ankstesnio istorinio laikotarpio apžvalga, kuomet čia gyveno ir kūrė tokie lietuvių Tautos šviesuliai, kaip Juozas Tumas Vaižgantas, Vincas Kudirka, daktaras Jonas Basanavičius, man susidarė įspūdis, jog vertybine prasme, net ir prabėgus 100 metų, mūsų valstybėje absoliučiai niekas iš esmės nepasikeitė. Ir nors šiek tiek pakito istorinio laikmečio spalvos, o pastaruoju metu taikoma nauja terminologija geopolitikoje, tačiau realybėje aš matau labai panašų socialinio neteisingumo modelį. Juk ir tada Lietuvoje buvo lenkiškai kalbantys bajorai, kurie gindavo savo interesus, nuolankiai tarnavo Rusijos carams ir Lenkijos vadovams, kai tuo pat metu visiškai užguiti, skurstantys tautiečiai mažai kam terūpėjo, buvo varžoma lietuvių kalba, papročiai, tradicijos, užmiršta šlovinga Lietuvos istorija, didžiųjų kunigaikščių Vytauto, Mindaugo, Jogailos žygdarbiai. Jau ir tada pirmiausia būdavo atsižvelgiama ne į paprastos liaudies, o į valdančiųjų elito, isteblišmento poreikius, taikomos privilegijos, tenkinamos ponų užgaidos.

Lygiai taip ir dabar, prabėgus šimtui – dviem šimtams metų, mes aiškiai matome: „elito“ užvaldytai Lietuvai būtinas tautinis atgimimas, naujoji banga, gaivus deguonies gurkšnis šitame Pabaltijo krašte gyvenantiems žmonėms. Svarbu, kad Tauta pagaliau pajustų galinti atsitiesti ir supurtyti visą degradavusios valdžios SISTEMĄ. Nes būtent Tauta ir turėtų nuspręsti, kaip mes gyvensime toliau.

O ką mes matome šiandien, kaip elgiasi politinis „elitas“, vadinamasis isteblišmentas? Utopiškus valstybės „gelbėjimo“ planus visuomenei pristatantys konservatoriai ir liberalai nedviprasmiškai pasisako už globalaus liberalizmo įsigalėjimą Lietuvoje. Akivaizdu, jog landsgrybinis isteblišmentas, nepaisydamas nacionalinių interesų, faktiškai veikia prieš tautinę valstybę. Ar dar ilgai tylės sukandę dantis nuskurdinti pavieniai tautiečiai, o išskaidyta pilietinė visuomenė leisis mulkinama politinio „elito“ bei apsišaukėlių „patriotų“, kurių bene vienintelis svarbiausias tikslas – kuo ilgiau išlikti valdžioje?!..

Pasiklausius konservatorių partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio suvažiavime gegužės 12 d. pasakytos kalbos, tampa akivaizdu, jog sisteminė politinė jėga, pasivadinusi „Tėvynės sąjunga“, savo veikloje nebenumato vietos nei mūsų Tautai, nei kultūrai, nei papročiams ir tradicijoms, nei istorijai. Regis, konservatoriai labiausiai norėtų visą Lietuvos teritorija paversti NATO kariniu poligonu. Tačiau ką jie tada begintų, jeigu lietuvių čia nebūtų?!.. Kažkada sovietmečiu ne kartą teko girdėti posakį: „Graži ta mūsų Lietuva, tiktai lietuvių čia yra per daug“. Argi ne to paties dabar siekia Lietuvos politinis „elitas“, nuolankiai vykdantis Briuselio federalistų ir Vašingtono globalaus liberalizmo politiką?!..

Grįžtant prie visuomeninio judėjimo steigimo idėjos, mes ieškojome pavadinimo, kuris smigtų žmonėms tiesiai į širdį, ir pagaliau atradome – „Šaukiu aš Tautą“. Kiekvienam sąmoningam tautiečiui, sąžiningam, doram Tėvynės patriotui, būtina keltis ir jungtis prie bendros iniciatyvos patiems kurti savo valstybę. Bėgant metams, tikiuosi, tapome pilietiškai brandesni, aiškiau suvokiantys Tautos ir valstybės pamatines vertybes bei tikslus. Pasitelkiant tautišką ideologiją, aš kviečiu neabejingus piliečius jungtis. Labai norėtųsi apjungti visus tuos, kurie palaiko Tautą, nacionalinę, stiprią valstybę, pasisako už gerus, draugiškus kontaktus su kaimynais. Mes sieksime, kad Lietuvos deleguoti atstovai Europoje už derybų stalo sėdėtų ne kaip paberniai ar balso neturintys statistai, o kad galėtų tarti savo žodį, kuris Briuselyje būtų išgirstas.

Kuriant naują, modernią, tautišką Lietuvą mums būtina prisiminti savo krašto istoriją, turtingą lietuvių kalbą, kultūrą, papročius ir tradicijas. Mano nuomone, žinomoms politinėms partijoms paprasti Lietuvos žmonės mažai terūpi, jos tiktai verda savo sultyse, kaip ir anais laikais susikūrusios savo šlėktinius dvarelius. Atseit, viskas čia yra mano, turiu man dirbančius samdinius, kasmet gaunu „pyliavas“, dotacijas iš valstybės biudžeto, ir elgiuosi kaip tiktai noriu, kurdamas isteblišmentui ar verslo grupėms „patogius“ įstatymus.

Todėl aš ir sakau, šiandien Lietuvai reikia tokio visuomeninio – pilietinio judėjimo, kuris būtų virš visų politinių partijų ir telktų įvairių sričių bei profesijų žmones, mokslininkus, kūrėjus, kultūros darbuotojus, o taip pat ir politikus, vienam bendram TIKSLUI: Tauta – valstybės ateitis – Lietuva – lietuvių kalba, tradicijos ir papročiai, šlovinga istorija, geri, ekonomiškai naudingi santykiai su kitomis valstybėmis, taika, plačiąja šio žodžio prasme.

Na, o kalbant apie pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodžiusias kai kurių „tvarkiečių“ kontraversiškas nuomones bei išgąsčio šūksnius, vaizduojant situaciją norimą už galimą arba atvirkščiai, norėčiau pabrėžti: kuriamas naujas visuomeninis judėjimas „Šaukiu aš Tautą“ – tai nėra partijos skaldymas. Visų pirma, aš esu partijos „Tvarka ir teisingumas“ įkūrėjas, o ne skaldytojas, ir man ta partija yra kaip didelė šeima, kaip gimtieji namai.

Pavyzdžiui, aš nežinau nė vieno tėvo, kuris norėtų skaldyti, skriausti savo vaikus. „Tvarkiečiai“ man yra tarsi vaikai, vieni kartu su manimi pradėję kurti šią partiją, kiti jau užaugę ir išėję, pasitraukę, treti dar visai jauni, neseniai atėję. Niekada nebuvau tas, kuris skaldo partiją, o ir nesiruošiu tokiu būti. Tai viena.

Antras dalykas, matant, kad naujai kuriamas pilietinis judėjimas yra virš partinis, aš manau, kad partija „Tvarka ir teisingumas“ turėtų būti vienas iš stulpų, palaikančių pažangią visuomeninę iniciatyvą. Mes privalome ne atstūminėti, bet atvirkščiai – skatinti, kad kuo daugiau žmonių įsijungtų į šį judėjimą, ne tik patys „tvarkiečiai“, bet ir kiti žmonės, partiniai ir nepartiniai!.. Čia aš matau stiprinantį ir to paties stulpo vaidmenį. Tautos telkimas – išties gan atsakingas ir prasmingas darbas, pasitarnausiantis Lietuvai, partijos TT augimui bei stiprėjimui, o ir pačiam visuomeniniam judėjimui, manau, tai gali būti naudinga.

Trečias svarbus dalykas – tampa nebeaiški partijos „Tvarka ir teisingumas“ ideologinė kryptis. Pastaruoju metu aš matau, kad partijos TT ideologija kažkiek yra susvyravusi, užsiimama vienadienėmis kalbomis, pamąstymais, pasitrankymais, tačiau nebematau, deja, aiškios krypties, aiškaus kelio, nebematau vertybinių pamatų, ant kurių ir buvo pastatyta partija „Tvarka ir teisingumas“.

Ir kai dabar pasigirsta kalbos, neva naujasis visuomeninis judėjimas bus naudingas „valstiečiams“, tai galbūt pastaruoju metu žiniasklaidoje sukeltas nepasitenkinimo burbulas ir desperatiškas šauksmas parodo, kad tai yra nenaudinga pirmiausiai konservatoriams. Mano įsivaizduojamai tautiškai Lietuvai naujasis pilietinis judėjimas, be abejo, yra naudingas, ir visiškai nenaudingas tokiai Lietuvai, kokią ją įsivaizduoja konservatoriai. Tai gal būtent čia ir slypi tikroji kilusio nepasitenkinimo priežastis?!.. Todėl su švelnia šypsena ir ironija aš tegaliu vertinti pastaruoju metu viešai išpūstą nepasitenkinimo burbulą.

Kaip pavyzdį, galėčiau priminti situaciją, kai šviesios atminties akademikas Rolandas Pavilionis kūrė visuomeninį judėjimą „Už teisingumą ir demokratinę Lietuvą“ pirmininkas, o aš buvau politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas. Tada mums apskritai nekilo ir negalėjo kilti mintis, kad kažkas kažką norėtų skaldyti, priešinti, kiršinti, intriguoti, nes tai buvo du tarpusavyje susisiekiantys indai. Manau, toji pilietinė iniciatyva pasitarnavo pažangai ir judėjimui pirmyn. Deja, sušlubavus akademiko R. Pavilionio sveikatai, 2004 metais įsteigto pilietinio judėjimo „Už teisingumą ir demokratinę Lietuvą“ veiklą kuriam laikui teko pristabdyti. Tikiu, jog pilietinės kovos už teisingumą ir demokratiją misija sėkmingai bus tęsiama įkūrus Lietuvoje visuomeninį judėjimą – „Šaukiu aš Tautą“.

Paminėjote, kad partija „Tvarka ir teisingumas“ galėtų būti vienas iš stulpų naujai kuriamo visuomeninio judėjimo „Šaukiu aš Tautą“. Ar tikitės, kad tautinio atgimimo bei telkimosi idėją parems ir kitos Lietuvoje veikiančios politinės partijos?

Visų pirma, aš labai tikiuosi Tautos paramos. Tikiuosi sveikai mąstančių žmonių palaikymo bei telkimosi visų neabejingų tautiečių, gyvenančių Lietuvoje ar užsienyje, politinio „elito“ nuviltų ir nusivylusių dabartine situacija valstybėje.

Norėčiau paaiškinti, kodėl būtent Tautos paramos aš tikiuosi. 2002 metais, Lietuvos Prezidento rinkimų kampanijos metu, vadinamasis isteblišmentas (net ir dabar dauguma politinio „elito“ pavardžių yra išlikusios tos pačios) rengė įvairius forumus, konferencijas, viešas diskusijas. Dauguma jų (išskyrus nebent kandidatavusią į prezidentus Kazimierą Prunckienę) pasisakė PRIEŠ esmines permainas mūsų valstybės valdyme, jie faktiškai tenorėjo išlaikyti savo pozicijas bei turimą statusą. Atseit, nereikia Lietuvai naujų rinkimų, esą viskas čia ir taip gerai, mes suformavome ir kontroliuojame valstybines institucijas, specialiąsias tarnybas, teismus, viską tvirtai laikome savo rankose.

Lietuvos isteblišmentui nereikėjo esminių permainų nei 2002 metais, nei dabar, kitąmet įvyksiančių Lietuvos Prezidento rinkimų išvakarėse!.. Kuo mažiau gyventojų bus šalyje, kuo jaunesni iš čia išvažiuoja, o likusieji Lietuvoje tautiečiai vargsta, skursta, tuo lengviau yra visus valdyti. Pakėlus kažkiek pensijas bei minimalų darbo užmokestį, kad tik žmonės iš bado nemirtų, kur kas lengviau taip prispaustus tautiečius valdyti. Pasikviesti Lietuvon iš trečiųjų šalių pigesnę darbo jėgą, sumaišyti pasaulio tautas, sukelti šalyje globalaus liberalizmo chaosą, išmušti tautinius pagrindus ir vertybes, kaip kažkada nuo žemės nuvarytam žmogui – argi ne būtent to ir siekia dabartinis Lietuvos isteblišmentas?!.

Štai kodėl, norint sukurti rimtą pilietinę opoziciją globalaus liberalizmo keliamoms problemoms ir destrukcijai valstybėje, aš labai tikiuosi didesnės ir aktyvesnės lietuvių bendruomenės, Tautos paramos, blaiviai mąstančių žmonių telkimosi į visuomeninį judėjimą, tai yra visų tų, kurie nėra abejingi mūsų valstybės ateičiai, palaikymo.

Turbūt šiam tikslui – kviečiant žmones burtis į naują visuomeninį judėjimą „Šaukiu aš Tautą“, organizacine prasme galėtų pasitarnauti ir politinių partijų skyriai, šiuo metu veikiantys visoje Lietuvoje?

Šalyje yra ne tik politinių partijų skyriai, bet ir bendruomenės, yra seniūnijos ir seniūnaičiai, yra pristeigta įvairiausių asociacijų, galų gale, yra nemažai pilietiškai aktyvių pavienių tautiečių, kurie ne tik galėtų, bet ir norėtų pasitarnauti bendram reikalui. Žodžių, yra daugybė formų, kaip būtų galima pasiekti, informuoti, telkti Lietuvos žmones, tereikia tai daryti, nuosekliai tuo užsiimti.

Matyt, neatsitiktinai paskelbta naujoji pilietinė iniciatyva „Šaukiu aš Tautą“ lemtingai sutampa su Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio trisdešimtmečiu, kuris bus minimas Vilniuje, legendinėje Mokslų akademijos salėje š. m. birželio 3 dieną?.. Šviesios atminties advokatas Kęstutis Čilinskas, prieš keletą metų įsteigęs Jungtinį demokratinį judėjimą, gan taikliai pastebėjo: „Mes išsivadavome iš sovietinių okupantų, o dabar mums būtina išvaduoti Lietuvą nuo „savųjų okupantų“!..

Tiesą sakant, lemtingų sutapimų būta ir daugiau. Pavyzdžiui, atkurtai Lietuvai šiemet sukako 100 metų, mūsų Trispalvei vėliavai – 100 metų. Aš viltingai tikiu, kad prieš šimtmetį daktaro Jono Basanavičiaus įkurtas laikraštis „Aušra“, žadinęs Tautą, panašiai kaip ir Tautos dainiaus Vinco Kudirkos „Varpas“, šiandien mums aiškiai byloja, kad Lietuvoje jau brėkšta naujas tautinio atgimimo rytas!..

Be abejo, visiškai teisus buvo advokatas Kęstutis Čilinskas, vaizdžiai palyginęs dvi Lietuvos okupacijas – sovietinę ir „savųjų patriotų“. Kažkada mūsų priešas buvo aiškus – Tarybų Sąjunga, su kuria Lietuvai teko ne vieną dešimtmetį kovoti, siekiant laisvės ir nepriklausomybės. Tačiau kur kas sunkiau yra kovoti prieš „savuosius patriotus“. Tuo dabar labai sėkmingai naudojasi vadinamasis „elitas“, kuris faktiškai yra sovietmečio epochos pagimdytas, persidažęs isteblišmentas. Iš esmės tie patys prisitaikėliai, ambicingi konformistai, įsitvirtinę valdžioje, valstybinėse institucijose, dabar elgiasi su Lietuva, kaip pikta pamotė su savo podukra.

Apsukrūs, savanaudžiai veikėjai, suskubę laiku pakeisti retoriką, be moralinių skrupulų ar sąžinės graužaties savo politinius oponentus apšaukiantys „teroristinės Rusijos draugais“ ir „Kremliaus agentais“, metų metais tvarkosi mūsų valstybėje kaip nuosavame ūkyje. Autokratinės valdžios piramidei išsaugoti pasitelkiama sisteminė žiniasklaida, iš valstybės biudžeto finansiškai remiamas nacionalinis transliuotojas – Lietuvos radijas ir televizija, užuot pateikus visuomenei objektyvią informaciją, isteblišmento pastangomis jau seniai yra paverstas globalaus liberalizmo propagandos ruporu.

Ir vis tiktai, pasitinkant tautinio atgimimo trisdešimtmetį, dauguma piliečių gan aiškiai pamatė, kad kažkas ne taip yra Lietuvoje. Daugelis yra labai nusivylę esama situacija valstybėje, pasigenda socialinio teisingumo, nebepasitiki nei kišenine teisėsauga, nei politinio „elito“ žarstomais priešrinkiminiais pažadais, nei politikierių proginėmis kalbomis.

Be abejo, mūsų laukia ilga ir nelengva kova su „savaisiais patriotais“, uzurpavusiais valdžios svertus savo rankose, centrinę žiniasklaidą. Manau, tai bus lemiama kova su dabartiniu isteblišmentu, finansiškai bei politiškai remiamu Briuselio ir Vašingtono.
Kita vertus, gal todėl mes ir gimėme tokiu sudėtingu Lietuvai istoriniu laikotarpiu, kad vieningai ir tvirtai drauge žengtume tą lemtingą žingsnį ir garbingai atliktume savo pilietinę pareigą Tėvynei. Manau, būtent dabar, pasiekus kritinę ribą, Tauta turėtų susitelkti lemiamai politinei kovai, priešingu atveju, net sunku prognozuoti, kokia ateitis visų mūsų laukia!…

Dėkoju jums už pokalbį.

PAKSAS_Rol-2jpg

Europos Parlamento narys, Prezidentas Rolandas PAKSAS: „Nebėra kada atidėlioti – kviečiu neabejingus Lietuvai žmones burtis į naujai kuriamą visuomeninį judėjimą „Šaukiu aš Tautą“, į tokią nacionalinę bendruomenę, kuri nepabūgtų stoti skersai kelio globalaus liberalizmo nevilties ir mirties kultūrai!..“.