Štai pagaliau gavau Vytauto Landsbergio knygelę „Lūžis prie Baltijos“. Pervertusi 47 puslapių apie jo miglotai pasakojamą stojimą į komjaunimą (viską taip „susuka“, kad esą suprastum, jog jis nenorėjęs, bet jį privertė), randu geresnį perlą, apie Vytuko „baltą bilietą“.

Kad niekas niekuo neapkaltintų, tiesiog perspausdinu. Vytautas Landsbergis. Debussy ir nebūties trauka („Lūžis prie Baltijos“, Vilnius, Vaga: 1997, 60 p.) Į primityviai kryptingai auklėjančią sovietų armiją privalomai tarnybai labai mažai kas norėjo eiti. Studentų neimdavo, bet galėjo paimti po vidurinės mokyklos, arba po aukštosios.

Mane irgi būtų paėmę, bet išsisukau

Mano širdyje po persirgto miokardo buvo likęs kažkoks ūžesys, ir akys labai silpnos, bet to nebūtų užtekę. Po Konservatorijos baigimo kelis kartus gavau atkaklius šaukimus į karinį komisariatą.

Tačiau TURĖJAU VADINAMĄ BALTĄ BILIETĄ, kad aš atleistas nuo karinės tarnybos dėl sveikatos. Tas bilietas man buvo duotas per pažintis, ir, žinoma, gydytoja šiek tiek rizikavo, bet pažintys padėjo.

Kažkuri gydytoja Kaune prisiminė mano mamą, mūsų šeimą. Tačiau ir su tokiu bilietu tikrindavo, nes keisdavosi normos. Jeigu tame biliete parašyta, kad tavo regėjimas yra per silpnas, tiek ir tiek dioptrijų, tai po metų ar dviejų kariuomenėj pakeičia normas ir su tokiom akimis jau ima. Kai šaukimą atsiųsdavo paštu, aš tiesiog neidavau, nes galėjau sakytis negavęs.

Tačiau jeigu įteikdavo į rankas, tai jau reikėdavo nueiti, o ten kartais ir nereikalaudavo parodyti, kas parašyta tame baltame biliete, patikėdavo žodžiu. Sumelavus buvo galima praslysti.

Aš buvau pripažintas „netinkamu karinei tarnybai taikos metu“.

P.S. Ką gi, netinkamas kariuomenei, ir visaip melavęs, bei išsisukinėjęs, kad tik nereikėtų tarnauti, bando save tituluoti…valstybės vadovu…apgailėtina…

Kristina Sulikienė