Kol pilietiški piliečiai Daukanto aikštėje klausė „Ar dar gyva Deimantė“, Vilniuje Garliavos šturmo metinių proga 2018 05 17 buvo įvykdytas laikinosios nutarties prievartinis vykdymas.

Jau išsituokę berniuko tėvai bylinėjasi dėl teisės auginti vaiką. Berniukas pats kreipėsi į policiją dėl motinos naudojamo smurto prieš jį. Pulta su peiliais, draskyta, liepta šokti per langą. Vaikas – ypatingų gebėjimų, aukšto intelekto. Galimai neadekvati motina yra vieno buvusio aukšto prokuroro giminaitė, dabar tas buvęs prokuroras dirba advokatu. Todėl, mano sutrikęs tėvas, jo advokatas ir netinkamai jį atstovauja, nes „varnas varnui akies nekerta“.

Pažymėtina ir tai, jog teisėja Monid – tai ta pati teisėja, kuri ne vienoje nutartyje rašė keistus dalykus, kai Aurimas Drižius kreipėsi dėl cenzūros panaikinimų, kai teisėja Kasimovienė pritaikė Konstitucijai 5 metų senatį. Berniuko tėvas yra pernai žiauriai nužudyto tautininko Giedriaus Valiūno, kuris žinojo apie Jonavoje veikiančią narkomafiją, svainis.

Berniuko, kuris vakar prievartą rėkdamas buvo viešoje vietoje perdavinėjamas smurtininkei motinai, kuri turi klaninių – raudonųjų giminių, tėvas atsisakė važiuoti į Maidaną šaudyti nuo stogų.

Taip pat atsisakė tarnauti Lietuvos kariuomenėje, nes mano, jog Lietuvos rusai nepuola, ir čia daromas labai didelis poligonas, kur visi pavirs patrankų mėsa.
Berniuko tėvas mano, jog jį „perduodant vaiką“ motinai bandyta nušauti, nes jis matė žybsinčius snaiperių automatus nuo stogų. Tokiu galimai metodu jam priminta, dėl ko jis turėtų patylėti, tačiau pagrobto vaiko tėvas nemano tylėti, ir teigia, jog Lietuvoje dedasi negeri dalykai, o liudininkai – užčiaupiami.

Jis nori padėkoti Vilniaus 1-ojo policijos komisariato pareigūnui, kuris savo kūnu pridengė jį, ir neleido jo sušaudyti.
Berniuko tėvas mano, jog vaikas bus žudomas arba psichiatrijos ligoninėje, arba jau išvežtas į užsienį.

Vaikas labai garsiai rėkė, kad tėvas jį gelbėtų nuo motinos.

Berniuko tėvui suteikta skubi teisinė konsultacija apie tai, jog vienas iš tėvų neturi teisės išvežti be notarinio kito tėvo sutikimo vaiko į užsienio šalį, ir jog toks veiksmas būtų civilinis grobimas, kuriam galioja Hagos konvencija(1980) ir dėl ko gali būti inicijuojama vaiko paieška. Skirtingai nuo Garliavos bylos, tai nėra jokios galutinės nutarties vykdymas, pritaikytos tiktai laikinosios priemonės vaiko gyvenamosios vietos nustatymo byloje. Pirmą kartą matoma, kad tokiomis pajėgomis (policija, priešgaisrinė gelbėjimo apsauga, snaiperiai…) būtų vykdoma…paprasčiausia teismo nutartis.

Beje, teismų nutartys dėl vaiko ėmimo smurtu vykdomos nesmurtaujant prieš vaiką, deja, nors Lietuvos prokuratūra reikalauja išduoti Venckienę, toliau smurtaujama prieš vaikus. Neringai Venckienei dar vienas argumentas bus šita byla – kur vėl pakartota, jog nutartis „prievarta prieš vaiką negalima“ nesuvokiama niekaip kitaip, tik kaip to vaiko sumušimas, tįsiant pas vieną iš tėvų, pas kurį šis vaikas eiti nenori, ir negali dėl jo neadekvatumo, socialinių įgūdžių stokos ir naudojamo smurto.

Pažymėtina, jog labai didelė kovotoja už vaikus, ir prieš smurtą šeimoje Dovilė Šakalienė į tėvo žinutes iš viso neatsakė.

Primenu, jog kai dingo tautininkas Giedrius Valiūnas, teisėsauga nepajudino nei mažojo pirštelio jo paieškoms, ir jis buvo surastas negyvas tik tada, kai minėtas žuvusiojo svainis, dabar – kenčiantis tėvas – ėmėsi pats ieškoti liudytojų, ir ištyrė pats visą įvykį. Tą pačią dieną dingusios policininko giminaitės ieškota su 45 ekipažais ir iš oro.

Lyginant su Garliavos istorija, ši istorija nieko bendro neturi, nors ir bandoma pateikti kaip analogiją.

Vaikas pats kreipėsi į policiją dėl motinos smurto, ir pats atbėgo gyventi pas tėvą. Atbėgus vaikui gyventi pas tėvą, iš esmės pasikeitė aplinkybės: jau ne tėvas turėjo mokėti išlaikymą, o vaiko motina, aišku, ji savo prievolės vaikui nevykdė. Primenu, jog „alimentai“ reiškia, jog lygiai tokią pačią sumą skiria išlaikymui kitas iš tėvų. Tai jeigu vaikas atbėgo gyventi pas tėvą – tėvas išlaiko, vykdo prievolę, o dėl nesirūpinimo vaiku, jeigu „šventoji motina“ nesiuntė nė cento, jau tėvas galėjo kreiptis ir į teismą, ir į teisėsaugą.

„Priešingai – man atsiųsti antstolių raštai, jog aš neva skolingas“, nurodo tėvas.
Skolingas net ir tas sumas, kurių nemokėjo jam vaiko motina. Vaiką išlaikyti yra tėvų pareiga – yra teismo sprendimas, kuriame tai išaiškinta, ar nėra. Sveikos nuovokos motina tą turėjo suvokti ir vykdyti. Manytina, jog vaiko jai reikia, kad jai pačiai nereikėtų mokėti buvusiam vyrui, kitos priežasties ne,abai matyti.

Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ prie jokių aplinkybių į smurto aplinką vaiko nebegrąžintų. Lietuvai dar labai toli nuo vaiko teisių apsaugos principų besilaikančių kraštų. Ir Dovilei Šakalienei dar plaustu iki ten plaukti…ji tik kalbėti gražiai moka, o kai reikia veikti – deda į kojas.

Nors vienas dienraštis, kurio pavadinimo neminėsiu, ir buvo aprašęs šiuos įvykius, tačiau dėl kažkokių priežasčių straipsnį pašalino iš internetinės erdvės.

Tėvas mano, jog taip yra todėl, kad tas dienraštis parašė tiesą – jog vaikas smurtu grąžintas smurtautojai, kuri toliau jį muš, žalos, gal net suluošins psichiatrijos ligoninėje.
Tėvui įteikta nutartis, jog jam draudžiama artintis prie vaiko, kuris jėga sugrąžintas smurtininkei motinai.

Kristina Sulikienė

Reklama