Eugenijus Pukėnas teisme bylinėjosi paprasčiausioje vaikų gyvenamosios vietos nustatymo byloje, kurių šimtais ir tūkstančiais nagrinėjama šalies teismuose.
Vienas iš vaikų – vyresnėlis – nebeapsikentęs fizinio ir psichologinio smurto ne tik iš motinos, bet ir senelio pusės, išėjo gyventi pas tėvą, Eugenijų Pukėną – kas yra visiškai normalu, nes jokio teismo sprendimo, su kuo vaikams gyventi, net nėra.

Tada aktyvioji motina pateikė reikalavimą nustatyti jau teismo proceso metu vaiko gyvenamąją vietą su ja, o nutartį perdavė vykdyti antstoliams.

Po to viskas vyko kaip veiksmo filmuose – aktyvioji motina, buvusi „Olialia“ pupytė, su antstoliais, advokatais ir policijomis laukdavo vaiko, einančio iš mokyklos, ir bandydavo jį jėga įsitempti į automobilį, o vaikas pabėgdavo.

Vaikui atsibodo šitas „bojevykas“, ir jis pareiškė norą mokytis namie.
Šimašius ir kompanija – specialistai organizuoti smurtinius vaikų ėmimus – atsisakė suteikti gabiam vaikui galimybę mokytis namie.

E. Pukėnas nenusileido, ir apskundė Vilniaus miesto savivaldybę , ir jos vaiko teisių apsaugos skyrių teisėsaugai.

Dėl smurtavimo prieš vaiką, kai policija nekėlė bylos pagal tėvo skundus, turėjo sureaguoti į tėvo gyvenimo draugės ir vaiko psichologo skundus. Šiuo metu inicijuojama ir vaiko paieškos byla, bet policija, nors niekur vaiko, dingusio jau 10 dienų, niekur nerado, pagrobimo bylos nekelia – nes neva yra nutartis, tai su ja atseit galima dingti.
Hagos konvencija dėl tarptautinių civilinių vaikų grobimo aspektų (1980) nurodo, jog grobimu laikomas vaiko vežimasis į užsienį be kito tėvo sutikimo. Sutikimas turi būti notarinis. Vaikus galima pagrobusi moteris 2018 05 17 ieškinyje teigia, jog tai tėvas yra grobikas.

2018 05 17 8 ryto apgavę vaiką, kad tai bus psichologo ir motinos konsultacija (kaip ir „šventosios Garliavos motinos“ atveju, vaiko ir motino ryšys absoliučiai nutrūkęs, arba jo niekada nebuvo), klykiantis vaikas buvo išneštas užlaužtom rankom iš tėvo darbo vietos, o teisme „šventoji“ motina tą pačią dieną pareikalavo iš viso uždrausti matytis tėvui su visais vaikais, ką aktyvioji ir pagarsėjusi teisėja Zoja Monid, metusi visas kitas bylas, puolė uoliai vykdyti.

Eugenijus Pukėnas nepasimetė, ir pateikė atskirąjį skundą. Jame nurodė, jog draudimas matytis su vaikais absoliučiai nepagrįstas, o antstolės aktas kaip tik įrodo, jog motina tebesmurtauja prieš vaiką.

Dėl smurto vaikas ir išėjo gyventi pas tėvą.
Dar buvo pateiktas neadekvatus ir su tikrove prasilenkiantis ieškinys, kur tobuloji motina nemini nei smurto prieš vaikus, nei savo „Olialia“ nuogos sėdimosios karjeros, o viskuo kaltina vaikų tėvą.

Ieškinyje skundžiasi tuo, jog nežino savo buvusio vyro praeities – tačiau kai už- jo tekėjo ir gimdė vaikus, viskas tiko, nes piniginė tuo metu buvo stora, tai kaip kiekvienai blondinei, to pakako, ir kaip kiekvienai „Olialia“ pupytei, tik pasibaigė dideli resursai – jau vyras nebetinka, ir jau jis netgi nebegeras tėvas. Turėtų pinigų – būtų ir tinkamas, ir geras. Beje, ieškinyje ir minima, kad štai, nėra pinigų – bet ar pupytė kuo nors prisidėjo prie berniuko išlaikymo, kai jis net 2 metus gyveno su tėvu?

Teisingai viename iš vaizdo įrašų ir sako Eugenijus Pukėnas: vaikų teisės užsiima motinos atstovavimu byloje, o ne vaiko interesų gynimu.

Labai jau primena vieną garsią „tobulos motinos“ istoriją, kai po 6 metų niekas nežino, nei kur mergaitė, išnešta sukryžiuotom kojom iš gimtųjų namų, nei kur pati tobulybė.
Beje, Edita Žiobienė tada Garliavos šeimą kaltino „vaiko traumavimu“, vien dėl to, jog vaikas, bijodamas kad motina jį pagrobs, pasiprašė pamokų namie. Teko vartyti tos labai gabios mergaitės pažymių knygelę. Iki smurtinio grobimo mokėsi puikiai.

Po to pasipylė ieškiniai, kad vaikas „psichiškai sutraumuotas“. Tas pats scenarijus ir čia – nors praėjo jau 6 metai, vadinasi, nieko nepasimokyta iš anos garsios istorijos, ir net data atsitiktinai, ar ne, pasirinkta tai „gegužės 17“, kad būtų parodyta, kieno valdžia Lietuvoje.
Paklausiau garsios kovotojos už vaikus Neringos Ozolinos – ką namo apie šią konkrečią Eugenijaus Pukėno istoriją?

Ji atsakė, jog nei „tobulai motinai“ iš Petrašiūnų, nei šiąjai „Olialia“ pupai – Norvegijoje jokie vaikai nebūtų duodami net prisiliesti. „Smurtas yra tas faktorius, kuris parodo, jog tas tėvas nesugeba auginti vakų ir nesugebės. Į smurto aplinką Norvegijoje vaikai negrąžinami“,- nukirto praeityje viena aršiausių Barnavernet kritikių, šiandien jau nebe tokia arši, kai kalbama apie neadekvačius tėvus.

Kitas Norvegijos lietuvis pasidalinęs publikacija apie Eugenijaus Pukėno bėdas, kai buvo smurtu pagrobtas vaikas, atvirai paklausė: „Tai ką, mamų gynėjai, ir Barnevernet keikėjai? Ką čia pakomentuosit?“ Niekas nedrįso nieko parašyti.

O privačia žinute šis užsienio lietuvis man parašė, jog ir jis piketavo prie ambasados, gynė atimtų vaikų motinas, kol nesužinojo, jog kai kuriais atvejais tai buvo naminis smurtas, nepadorus elgesys, seksualizavimas, netgi vairavimas neturint teisių ir išgėrus – ir vaikai tikrai teisingai buvo atimti. „Mūsų vaikų teisėms labai toli iki vaikų gynimo, o Norvegijos vaikų gynimas pateikiamas kaip „grobimas“, tačiau tai yra neadekvačių motinų sąjūdžio balsai“, mano užsienio lietuvis.

Akivaizdu, jog Norvegijos lietuviai stebi šią istoriją, ir yra tėvo, kuris sugeba auginti vaikus, pusėje. O Lietuvoje visos Šakalienės ir Žiobienės, kurios neva gina vaikus nuo smurto, jos gina sausas teorijas, bet ne vaikus. Tuo labiau, jog šioje byloje niekas nekalba vaikus atiduoti globėjams – yra geras ir mylintis tėvas, turintis ir darbą, ir būstą, ir moralę. Ko nepasakysi apie „pupytę“, kuri iš šiltų valstybinių vietų kažkodėl išėjo (dirbo prie Europos sąjungos pinigų skirstymo), bet teismui delsia pateikti savo finansinius rodmenis – viskuo kaltina tik vaiko tėvą, ir ieškinyje nurodo „dokumentų nepateiksiu, kad neapkraučiau teismo“.

Pagarbiai – ir pasirašo jos trečios eilės pusbrolis, advokatas Ugnius Pėdnyčia. Pati motina dėti parašą po absurdišku, ir tikrovės neatitikančiu ieškiniu net neišdrįso. Klausimas, ar advokatas gali spręsti vaiko interesų klausimus, ir atiminėti iš gyvų vaikų gyvą tėvą? Čia juk ne teisės, o šeimos klausimas, ir tokius sprendimus turi priimti patys tėvai, o ne jų advokatai. Akmuo į daržas „teisininkams“, kurie nebesuvokia, kur darbas, o kur žmonių asmeninis gyvenimas.

Antstoliai

Anstoliai...

Kristina Sulikienė