Sausio 12-osios projektas vatnikai.lt gyvavo vos keletą savaičių. Kreipiausi dėl Gabrielės Adomavičiūtės galimai neteisėtos veikos. Vilniaus Žirmūnų policijos komisariatas ją išsikvietė, gerai paauklėjo, ji pasirašytinai pasižadėjo nebesielgti priešingai teisei.
Ačiū principingiems Vilniaus policijos pareigūnams, kurie sugebėjo prevenciniu pokalbiu įtikinti teisės pažeidėją nutraukti neteisėtus veiksmus. Todėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą neskundžiau, nes pažeidėja nutraukė savo pavojingą ir priešingą visuomenei veiklą.

Gegužės 9 dieną interneto platybėse pasirodė portaliūkštis „vatnykai.eu“. Jame „vatnykų“ vadu buvo įrašyta jau ne aš (priminsiu, jog sausio mėnesio projekte „mylimiausių vatnikų“ sąraše man buvo skirta pirmoji vieta), o mano…vyras. Antrasis – Zigmas Vaišvila, o trečioje vietoje – vėl aš. Mano vyras Albertas Sulikas į policiją kreipėsi su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo gegužės 10 dieną, solidarizuodamasi kreipiausi ir aš, gegužės 11 dieną, anksti ryte, visi kiti „vatnykai“ dar tuo metu mąstė, svarstė, diskutavo.

Kauno rajono policija, Mastaičių nuovada apklausė Albertą Suliką ir pradėjo tyrimą, štai tada staiga ir dingo portalas, matome baltą lapą, jeigu surenkame šį adresą.
Nežinau apie kitus tyrimus, bet dažniausiai tokiais atvejais pirmoji nuovada, pradėjusi tyrimą, ir būna pagrindinė, o kad tyrimą kuruoja Generalinė prokuratūra – gali būti, juk byla turi viešąjį interesą, tai neapykantos kurstymas, šmeižimas, dergimasis neturint jokio pagrindo.

Apšmeižti žmonės gyvena visoje Lietuvoje. Noriu atkreipti dėmesį, jog dėl abiejų portalų toks apžvalginininkas Giedrius Grabauskas rašė neteisybę – niekur neminėjo sausį mano pavardės (nors buvau įrašyta pirmąja), o dabar nemini mano vyro. Birutė Dilpšienė, kuri 4 metus gavo ne tik sočią dotacijos algą už galimai nieko neveikimą Drąsos kelio partijoje (tarybiniais metais ją būtų išvarę atidirbti runkelių lauke, jeigu norėtų dykai algos, taigi, buržujaus įpročiai pas ją pasireiškia), bet ir benzino taloną ir galėjo važinėti, kur nori ir kiek nori – „džiaugiasi, kad pateko į vatnykų sąrašus“.

Kai kurie žmonės šitus neapykantos projektus suvokia kaip asmeninį įvertinimą, progą pasireklamuoti. Deja, šitie du portalai – tai nevykę bandymai sukurti ukrainietiško Myrotvoretc analogą. Priminsiu, jog po ukrainiečių blogo sukūrimo, buvo imti žudyti žurnalistai, vienas jų – Buzina – nušautas iš karto po to, kai buvo paviešinta asmeninė informacija apie jį.

Mes su vyru atskirais pareiškimais pareikalavome atlyginti iš viso 10 000 eurų neturtinę žalą, ši suma gali didėti, nes šmeižikai tyčia paskleidė melagingą informaciją apie mūsų tiek asmeninį, tiek profesinį gyvenimą, kad pakirstų pasitikėjimą mumis. Jaučiama ir „klano“ ranka – „klanas“ visą laiką meta didžiulius pinigus skleisti propagandai, jog teisininkai negali dirbti teisės darbo, kad jie kažkokie neva nepilnaverčiai. Mano teisinė veikla VMI registruota dar 2013 12 05, jau penkerius metus deklaruoju visas gaunamas pajamas, ir sumoku valstybei didžiulius mokesčius: taigi, uždirbu pensininkams pensijas, o tiems šmeižikams, kur sėdi ir kuria tuos portalus- pašalpas, kurias jie gauna už „patriotizmą“ ir nieko neveikimą.

Apšmeižtas sutuoktinis dirba vienoje centrinėje Kauno vietoje, ir nematyti jo gali tik aklas, arba tokių šmeižikiškų portalų kūrėjai. Abu remiame vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio idėjas, todėl visa kita šmeižikiška informacija irgi iš piršto laužta. Šmeižikams, kaip supratau, labai kliūva mano teisinių paslaugų kainos, jog aš 155 eurų pensijas gaunantiems senukams, būna, pareiškimus surašau ir už 20-60 eurų, nes daugiau jie mokėti negali.

Tačiau šmeižikų išsvajotuose Vakaruose „teisininkas su širdimi“ yra labai garbinga pozicija visuomenėje, ir tuo reikia didžiuotis, o ne drabstyti mane purvais. Aš suprantu, jog oligarchams ir Kauno mafijinėms grupuotėms iki šiol pikta, kad pensininkų porai atkovojau „privatizuotą“ kelią į jų sklypą Vytėnuose, už Megos, Kauno mieste, juk „verslininkai“ jau dalijosi „milijonus“.

Šie žmonės sąžiningai naudojo šį sklypą nuo tarybinių laikų, nes tėvai dirbo Vytėnų augalininkystės stotyje, todėl niekas neturi teisės atiminėti nei sklypo, nei kelio į jį.
Sklypą atkovojo iš visą turtą pagrobusio brolio, apeliacinį skundą tada surašiau už 200 litų – tiek galėjo duoti pensininkai, padėkojau, ir priėmiau. Labai keistai įsivaizduoja šmeižikai, jog pensininkai, kurie visą gyvenimą dirbę ir gauna elgetiškas, neadekvačias pensijas, turi iš viso neginti savo interesų, o nusileisti klanams ir oligarchams, kurie įžūliai, vidury dienos, grobia turtą.

Jeigu papasakočiau visas sėkmingas konsultacijas ir laimėtas bylas, tai neužtektų dienos, todėl nevardysiu, tiesiog šmeižikams turiu žinutę: teisę praktikuoju jau antrą dešimtmetį. Pradėjau nuo nuskriaustų senukų, invalidų, vienišų mamų, kurioms atiminėja vaikus, o aš kovoju prieš visas tarnybas ir laimiu – ir toliau taip bus. Nieko nepadarysit. Nelimpa šmeižtas ir viskas.

Kai Aurimui Drižiui 2015 metais ėmiau padėti bylose, ir surašiau apeliaciją, tai laimėjome ne tik apeliaciją, bet ir kasaciją. Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas Norkus nutartyje pažymėjo, jog apeliacija surašyta taip profesionaliai, jog kasacinio skundo priešingos pusės nėra pagrindo tenkinti. Nesakysiu, kiek man mokėjo klientas, tačiau tai, aišku, nebuvo advokatų „alga“, nes „Laisvo laikraščio“ redaktorius ir kreipėsi, nes nebeišgalėjo mokėti advokams. Tiesa, gavau „sėkmės mokestį“ vėliau, nes paprašiau.

Klientas išvengė 8700 eurų „žalos atlyginimo“. Ir šiandien atstovauju „Laisvam laikraščiui“ Vilniaus apygardos teisme, turiu savo vardu vedamą bylą, nes dirbu įmonės, kuri leidžia laikraštį, juriste; surašiau apeliacinį skundą byloje dėl teisėjų galimo susivienijimo – nes advokatai atsisakė padėti Aurimui Drižiui, o kiek mokėjo – vėlgi, čia ne šmeižikų reikalas, aišku, kad nereikalauju atnešti čemodano. Man advokatų „darbo metodai“ nėra suvokiami, juk minimali alga Lietuvoje yra viena žemiausių Europoje, tai pagal ką jie nustatę tuos kosminius įkainius? Advokatai neretai sėdi tuščiose kontorose, imituoja darbą, bet kažkodėl pyksta, jeigu kiti susiranda klientų, dirba, užsidirba, moka mokesčius valstybei. Labai žemo lygio veikla atakuoti ne tik per spaudą, bet dabar jau ir per kažkokius blogus.

Teisė yra socialinis mokslas, o socialinis teisingumas yra teisės sritis. Jeigu mūsų teisininkai atsisakė žmonėms rašyti EŽTT skundus, bei atstovauti vaikų grobimo bylose, arba atstovauja šiose bylose netinkamai – čia yra jų problema. Ir nieko bendro tinkamas atstovavimas, pagalba socialinio jautrumo bylose ir „vatnykizmas“ neturi.

Beje, kuo toliau, tuo labiau pastebiu, jog mūsų visuomenė išsigimė. Juk iki 1995 metų Civilinis kodeksas leido padėti bylose netgi neturint jokio teisinio išsilavinimo.
Šiandien panaikinti net įgaliotieji atstovai, kad tik teisėjams niekas netrukdytų priimti „teisingus sprendimus“. Prieš ką ir už ką kovojate, „vatnykų medžiotojai“?
Šmeižikai, tad sakau: liaukitės. Bus trečias „vatnykas“ – irgi uždarysime.

Kristina Sulikienė

Reklama