Markso sukurtos teorijos atgimimas gerokai išgąsdino buržujus. Auga „Kapitalo“ tiražai, kyla jaunimo domėjimasis gyvenimo patvirtintais marksistinės teorijos atradimais. Na o vis giliau į darbininkų sąmonę besiskverbiantis tikrųjų išnaudojimo priežasčių ir metodų supratimas verčia išnaudotojus imtis visokiausių kontrpriemonių.

Lietuva jokia išimtis, nors čia nėra nei rimtų marksizmo žinovų, nei sąmoningos dirbančiųjų kovos už geresnę ateitį. Už garantuotą ateitį ne tik sau ir savo vaikams ar tiems visuomenės luomams, kurie dabar nusižeminę nuolankiai tarnauja savo išnaudotojams, bet ir patiems kapitalistams (žinia, jau kaip buvusiems).

„Delfi“, prisidengęs kažkokios Eglės Gatelytės pavarde, skelbia kokių tai užsienio „specų“ nuomonėmis grindžiamą straipsnį apie, atseit, „tamsiąją“ K. Markso pusę (P.S.: tai reiškia, kad, nors ir nutylima, yra ir šviesioji pusė, ačiū Eglei).

Ypač patiko tekste paminėta Markso abejonė: „Didesnių asilų kaip darbininkai turbūt nėra“( kur jam čia lygintis su profesoriumi  V. L., kategoriškai pareiškusiam – runkeliai). Jei Marksas net taip ir nesakė, vis vien ačiū „Delfi“, kad paskelbė. Nes tik asilai, turėdami savo rankose tokį ginklą, kaip „Kapitalas“ bei kvietimą visame pasaulyje vienytis, ir toliau krauna turtus saujelei gudruolių. Nes ir pastariesiems „Kapitalas“ paaiškina, kaip didinti (ir kaip užmaskuoti) pridėtinę vertę, gaunamą, išnaudojant darbo jėgą. Juk tik asilai gali džiūgauti dėl niekada neregėtų Lietuvos kapitalistų pelnų, gautų euro įvedimo proga. Jokios teorijos nereikia tam, kad suprastum, jog kainas litais pervedus į kainas eurais, paliekant tuos pačius skaitmenis, jos padidėja 3,34 kartų. Asilams gi paliktas 3,34 kartų sumažintas atlyginimas. Kol buvęs 1200 litų asilų atlyginimas pavirs 1200 eurų, Lietuvoje jau turėsime ne vieną, bet dešimtį milijardierių.

„Delfi“ antimarksistinių tekstų gamybos konvejeris  nesustodamas skelbia ir skelbs vis kitaip sudėliotus tuos pačius „demaskavimus“, „nusikaltimus“ ir panašiai, nes tai yra jo „šventa“ pareiga „šventos privatinės nuosavybės“ turėtojams. Tačiau jų bėda ta, kad marksistinė teorija kantriai ir atkakliai įrodinėja, jog nenumaldomai artėja ta diena, kuomet odine striuke apsirengęs „asilas“, ant galvos užsidėjęs kepurėlę su raudona žvaigžde, o rankoje laikydamas „Walther PPK“, ateis į verslininkų forumą pvz., didžiausioje Vilniaus arenoje. Ir ten neišvengiamai įvyks toks ar panašus dialogas:

– „Na , oligarchai, biznieriai, „elitiniai“ veikėjai! Ar smagiai gyvenate? Daug turto sukaupėte, „užsidirbote“? – paklaus „asilas“.

– O taip, gerą turime laiką, – choru atsakys susirinkę kapitalistai ir svarbiausi jų klapčiukai.

– Bet jūs, tikiuosi, nemanote, kad taip truks visada. Ar turite atsargų, esate pasiruošę „juodai“ dienai?

– Žinoma! – ne be taip darniai atsakys susirinkusieji.

– Tai va, jūsų žiniai pranešu, kad ta diena atėjo!

 

„Kibirkštį“ ir „Delfi“ paskaitinėjantis asilas

Reklama