Dažnai galite išgirsti, jog žmogus skundžiasi, kaip jis kreipėsi į kokį nors specialistą pagalbos, ir kaip tas specialistas neteisingai ėmė jam patarinėti, ir nebūtinai taip yra vien teisinių paslaugų teikimo srityje: yra ir visažinių kitose srityse, kur, tarkime, dirbdama mokytoja, ir nesuprasdavau – tai kam leidžiate vaiką į mokyklą, jeigu mokykla bloga, mokytojai esą pikti, negeri, užduoda namų darbų, tai tada gal geriau patys dirbkite mokytojais?

Nematydama perspektyvos Lietuvos mokykloje, kur ne ugdomi, o luošinami vaikai, ir kiekvienas tikras, iš pašaukimo dirbantis mokytojas yra sistemos ir vaikų priešas (rašydama tikrus pažymius, trukdžiau kam nors iš skurdžios šeimos „sutvarkyti adaptuotą mokymą“ ir panašiai), perėjau į teisės sferą, ir dirbu čia jau antrą dešimtmetį.
Visko teko matyti, bet labiausiai užkliuvo galimai konservatyviųjų komunarų siunčiami „profesionalūs apsimestiniai klientai“. Juos atpažinti lengva, jie visada kalba vienodomis frazėmis, visada geriau už jus žino bylos analitiką, „numato“ rezultatą, visuomet būtinai turi advokatą, bet lenda prie juristo, o jeigu atsisakai – iškeikia į šuns dienas, bet po metų „pamiršta“, ir vėl „kreipiasi“, tik jau per vyrą.

Taip pernai į klientus įsiprašė Albina Adomonienė (mergautinė pavardė Grabauskaitė), kuriai buvo labai mandagiai atsakyta 2016 metais, nes ji viešose diskusijose keikdavo mano vyrą, tada gavau ilgiausią litaniją per FB susirašinėjimą- apie mane, mano aplinką, dar kartą padėkojau, kad taip puikaii ji mane „pažįsta“, ir pasakiau, kad, akivaizdu, ji manęs iš anksto nemėgsta, todėl aš net negaliu būti jos šeimos juriste, nes bus neįmanoma dirbti su žmogumi, kuris turi tiek negatyvaus išankstinio nusistatymo.
Po metų jai pavyko per savo sugyventinį Vytautą Šalomską „įsitrinti“, ir net kai susitikome, ir ji bandė vadovauti teisinei konsultacijai, neišsidavė, kad čia ta pati kuri mane FB išdėjo į šuns dienas prieš metus.

Žmogus buvo įkliuvęs baudžiamojoje byloje net 2 BK straipsniais (privilegijuota vagystė ir pasipriešinimas pareigūnams), aišku, byla buvo sudaryta skubotai, su pažeidimais, bylą teisman skubiai išsiuntė prokurorė Kristina Mockienė, apie kurią tikrai neturiu geros nuomonės – Kaune ji buvo pasižymėjusi kaip Laimutės Stankūnaitės asmeninė prokurorė.

Po kurio laiko atpažįstu, kas ši ponia, ir atrandu jos labai šlykščius man rašytus laiškus, paskambinu V. Šalomskui, sakau, bet juk taip negalima, ji mane iškeikia, išdeda į šuns dienas, išdeda ir mano mieliausiąjį, ir tada lyg nieko nebuvę, kreipiasi teisinės pagalbos. Tada pagailo šio žmogaus, nes jis tikrai buvo reikalingas teisinės pagalbos, konsultavimo. Ir kaip matau iš Kazimiero Juraičio vaizdo įrašo, laiko jis veltui neleido – kruopščiai įsidėjo visus mano patarimus į galvą, ir net sugebėjo rišliai perpasakoti keisčiausius ir įsimintiniausius bylos momentus.

Tačiau bekonsultuojant išlindo kai kurie „galai“.

Paaiškėjo, jog Vytauto Šalomsko aiškinimas, jog Karo policijos įgulos viršininko pavaduotojas Kaune A. Venckus „išsukinėjo jam rankas, kad jis nebegali nieko dirbti“, yra melas, ir netgi melas kvadratu.

Štai tada aš ir pagalvojau – tai jeigu kariškis A. Venckus Kalpoko gatvėje mato iš kabineto per langą, kaip V. Šalomskas nuo ryto iki vakaro vežioja ir krauna plytas, skaldą, smėlį, buities techniką, iš kažkur ją atveža, kažkur išveža – tai tuo, jog jam „išsukinėtos rankos“ nepatikėjo nė tyrėjai, nei prokurorai, nes gali būti, jie irgi atvažiavo į karinę teritoriją ir pasižiūrėjo per langą, kaip „mirtinas ligonis“, dargi turintis neįgalumo procentus, nuo ryto iki vakaro dirba.

Pamačiusi, koks darbo pirmūnas yra Vytautas Šalomskas, ir kaip jam patinka darbas, aš ir paklausiau – tai kam jums visa šita byla, kur, kaip teigia jūsų advokatė Fominienė, 90 proc. kad nuteis?

Pamačiusi, kad byloje kaltinamasis galimai meluoja, jog jam „išsuktos rankos“, dėl to jis „negali dirbti“, ir todėl jis nieko blogo nepadarė, aš pasiūliau susitaikyti su A. Venckumi, kurio žmona – tyrėja, o svainė – prokurorė, ir kurios tikrai irgi žino, jog V. Šalomskui jokios rankos neišsuktos, ir jis nuo ryto iki vakaro krauna plytas, smėlį, skaldą, meistrauja, vežioja kažkur buitinę techniką (kokį verslą turi V. Šalomskas – ne mano reikalas, tačiau man tapo akivaizdu, jog yra nutylima tiesa.)

Po to jau paskutinį kartą bendraujant su minėta klientūra, Panemunėje nuo kalno bevažiuojant vingiuotu keliu, jis staiga pasakė:

„O dabar aš galėčiau nuvažiuoti tiesiai“.

Prisiminiau, jog bylos medžiagoje yra įrašų, jog žmogus turi sutrikimą tokio būtent pobūdžio, ir taip pat, kai klausiau, iš kur tas sutrikimas, tai Albina Adomonienė bandė meluoti, išsisukinėti, vėliau pripažino, jog pati nuvedė pas gydytojus, nes turėjo didelių baimių jos sugyventinis. Jis pasakė tokiu tonu, jog supratau, kad jam gali užeiti, ir jis tikrai nuvažiuos su mašina nuo kalno, ir mus visus užmuš. Šitai galiu šiandien rašyti, nes byla išnagrinėta, o šitie duomenys yra viešai nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, be to, tai susiję su mano nukentėjimu nuo šių klientų, nes ne juokais išgąsdino, kai pasiūlė važiuoti nuo kalno tiesiai. Klausimas ir vairuotojų medicininei komisijai – ar normalu, kad žmogus su sutrikimu vairuoja? Juk turi būti ištirtas su testais, nes yra pavojingas kitiems eismo dalyviams.

Tai jeigu po to tokie klientai ir skleidžia gandus, jog „pirma gerai dirbo, po to kažkodėl atsisakė bylos“, tai tam greičiausiai yra labai rimtos priežastys.

Be to, praėjus tik 2 mėnesiams jau po konsultavimo, bylos teisme stebėsenos, paaiškėjo, jog Kaune, Kalpoko gatvėje vyko Specialiųjų operacijų pajėgų pratybos, o Vytautas Šalomskas apie tai žinojo, ir netgi su kažkuo ir Lietuvos kariuomenės, kas labai nemėgsta Arūno Venckaus, aptarė kažkokį planą – kada eiti, ką daryti.

Be to, bendraujant su V. Šalomsku, paaiškėjo jo savybė padaryti provokaciją lygioje vietoje, išnervuoti oponentą, kuris gali būti tiesiog mamytė, atvykusi į birželio 1-osios šventę. Kaip V. Šalomskas tyčia kreivai pastatė mašiną Rokuose per 4 vietas, ir kaip mamytė jau norėjo kviesti jam policiją, tai ir šiandien ta mamytė atsimena, ir su ašaromis pasakoja.

Vaizdo įraše, kur Vytautas Šalomskas vaikščioja iki jo sulaikymo su Arūnu Venckumi, girdime necenzūrinius rusiškus keiksmus, ir sakant „šūdas ta jūsų kariuomenė“.
Jeigu ir nebuvo akivaizdaus pasipriešinimo, tai aiškinimas, koks jis vargšas invalidas irgi nepagrįstas, nes tai labai tvirtas ir stambus dvimetrinis vyras, kuris gali per keliolika minučių iškrauti ir pakrauti toną žvyro. Bet jis taip pat turi aktorinius sugebėjimus turinčią sugyventinę, kuri, nors gyvena nesusituokusi (kaip minėjo – dėl savivaldybės namo, kurį ji pasiėmusi paskolą „gražintinam namui“, nusipirko iš Vytauto Šalomsko, apsimetant, jog tai visiškai svetimas žmogus, o žalos atlyginimas iš A. Venckaus, kaip supratau, turėjo jiems 75 000 eurų negrąžintą paskolą padengti – galimai tikėjosi gauti bent 50 000 eurų), kuri tuoj esą ginsis tikybos magistro laipsnį, ir norės gauti religijos mokytojo licenciją.

Tačiau nesusituokusiems, ir „nuodėmėje gyvenantiems“ asmenims nepriklauso toks licenciatas.

Taigi, matydamas šios poros galimą neadekvatumą, bei kažkokius kitokius tikslus (aš supratau, jog norima mane supjudyti su Lietuvos kariuomenės SOP, su kuriais ir taip nėra itin gerų santykių, nes nesutampa mūsų požiūriai į specialiąsias operacijas – aš manau, jog mes per daug kišamės į suvenerių valstybių vidaus politiką), aš atsitraukiau, prieš tai pasiūliusi visiems deramą išeitį: Vytautas Šalomskas susitaiko su Arūnu Venckumi, atsiprašo jo, perveda jo prašomą žalos atlyginimą, ir prašo teismo perduoti jį laidavimui sūnui, tokiu būdu išvengiant baudžiamosios atsakomybės. Beje, šios poros vaikai, tiek bendras, tiek iš kitų ryšių, sutiko ir apmokėti žalą, ir perimti tėvuką laidavimui.

„Na jau ne“,- pareiškė aktyvioji katalikų tikybos studentė. „Mes eisime iki Strazbūro“.
Po to nustojo skambinėti man Adomonienė, ėmė skambinti jau Šalomskas, vieno pokalbio metu jis ėmė dėstyti, jog jeigu jam nebus nutraukta byla, tai jis ką nors net ir padarysiąs Venckui.

Kadangi žmogus gali bet kada išsiimti „baltą bilietą“, suskubau pranešti Venckui, ir Lietuvos kariuomenei, turbūt, buvo sureaguota, ir šis kariškis buvo išsiųstas į užsienio ilgalaikę komandiruotę.

Šita byla, kurioje susikovė skirtingi tiek teisėsaugos, tiek kariuomenės flangai, rodo, jog kartais labai blogu būna būtent klientas, o ne specialistas, į kurį kreiptasi pagalbos.
Neseniai iš Albinos Adomonienės sulaukiau grasinimų: ji esą visus mūsų susitikimus įrašinėjo, ir ji nuneš garso įrašus Janutienei. Minėjo, jog labiausiai esą turi sudominti mano negatyvi nuomonė apie kai kuriuos karininkus. Tas mane prajuokino, nes aš negatyvią nuomonę apie LK narius, kurie, mano galva, neatitinka standarto, ne kartą ir ne du viešai aprašiusi esu.
Jau laukiau apie save laidos, kaip aš nebegyniau vargšų su „išsukiotomis rankomis“, kurių keliamoji galia ne 2 kg, kaip melavo, o 1 tona per 15 minučių, kaip tuo metu dieną

geriantis Tomas Čyvas sumušė savo žmoną Virginiją Čyvienę.
Taip prašapo genialus planas apdergti mane viešai, „įrodant“, jog „teisines paslaugas teikiu nelegaliai“.

Tuo labiau, jog visus šios poros man sumokėtus pinigus deklaravau, ir tą gali patvirtinti abi mokesčius administruojančios valstybės institucijos. Teisininkai, nepriklausantys klanui, arba dirbantys klane, tačiau sąžiningai, iki šiol turi saugotis tokių „klientų“, kurie nežinia ko nori, daro provokacijas, ir vėliau vaidina nukentėjusius nuo visų ir visada.

Beje, į vatnykai.eu buvo įrašyta ir Albina Adomonienė, nurodant šias aplinkybes, ką išdėsčiau – byla su karininku, ir 75 000 eurų namo paskola, negrąžinta Kauno miesto savivaldybei. Tačiau kadangi Albina Adomonienė galimai bendraudavo su Miku Kolosovu, kuris, galimai, yra susijęs su šmeižikiškų puslapių kūrimais arba bent informacijos rinkimais, tai, manytina, A. Adomonienė buvo įtraukta tik priedangos tikslais.

Tai yra žmogus, kurio vyras „šlavė gatvę Londone“, arba vasarą „veža malkas“, kas yra Kauno vagių gaujos specialusis žargonas, apie jį šiek tiek žinau, nes teko bendrauti su Vagių motinos Želvienės – Daktaraitės dešiniąja ranka, šiandien dirbančia Seime dviejų Seimo narių padėjėja, ji tuos pačius žodžius apie vagystes kartodavo.

Ir tuos pačius metodus užsidirbti iš manęs pinigų net ministrui patarinėjanti Vagių motinos draugė naudojo: surašė melagingą skundą, kad mano vyras bandė nušauti apylinkių girtuoklių, „bomžą“ ir valkatą D.L., korumpuota Kauno prokurorė R.P., pasižymėjusi „violetinėse bylose“, iškėlė mano vyrui bylą, ir tikėtasi išmelžti pinigų, ir sugadinti reputaciją.

Nieko nepavyko, kaip pradėjo bylą, kaip staigiai ir nutraukė, o „bomžą“ kažkokie vietos vaikinai „atkalė“. Nors ir grįžęs į mūsų apylinkes, akyse nesirodo, trainiojasi kaimo pakraščiuose, nors yra požymių, jog vėl išnešta iš kai kurių kiemų daiktai, viena ūkininkė pasigedo laisvėje vaikščiojusio prijaukinto triušio. (Vaikščiojo po kiemą kaip katė ar kitas naminis gyvūnas).

Suma sumarum, kartais geriau pasakyti klientui tiesą, negu kurstyti tuščias viltis.
Ir dar – atkreipkite dėmesį į moters mergautinę pavardę, ir prisiminkime, ką tokį Klaipėdos teisme išteisino, ir kokią prabangią kontorą jis samdėsi jai pareklamuoti, iš anksto žinodamas, jog jam „nieko nebus“.
Tai tikrų tikriausi valstybininkai.

Gyvena savivaldybės skirtame name, jį patį iš savęs perperka, pasisavina paskolas, nesiruošia jų grąžinti, o tada sugalvoja „genialų planą“ – tai „išmelžti“ karininką, kurį galima išprovokuoti, nes yra karšto būdo (kažkas juk iš Lietuvos kariuomenės atvažiavo ir pasakė, ką daryti ir ką kalbėti, gal pasakė kokią konfidencialią informaciją, ir to užteko, kad sunervuotų karininką.)

Pažymėtina, jog specialiųjų operacijų pajėgų pratybose karininkai neturėjo teisės nereaguoti, jeigu matė darant teisės pažeidimą (o Šalomskas nešėsi kažką ar stovėjo prie metalo konstrukcijų krūvos, kas sukėlė įtarimą dėl vagystės), kitaip būtų pažeidę statutą.
Vytautas Šalomskas, manau, tad veikė pamatuotai ir tyčia taip norėjo veikti, o rezultatas gavosi, toks koks gavosi – senatvei užsidirbo teistumą, baudą ir žalos atlyginimą.
Nors viso to buvo galima išvengti, jeigu jo sugyventinė Albina Adomonienė, studijuojanti čia pat katalikų tikybą, būtų bent gyvenime skaičiusi Bibliją, kur parašyta, jog prieš eidamas į teismą- su broliu susitaikyk.

O minėti mano buvę nesėkmingi klientai juk yra Lietuvos kariuomenės kaimynai per gatvę, taigi, kaimynai ir broliai, juk ir toliau reikės sugyventi gražiuoju, ir stengtis nedaryti provokacijų per kitas pratybas, apie kurias tos gatvės gyventojai tikrai bus informuojami.

Kristina Sulikienė