Kiek daug džiaugsmo mums suteikia nusipirktas naujas indų servizas, nesvarbu, kad senuoju dar pilnai galima naudotis, jaučiame malonumą įsigiję penktas kelnes, aštuntą porą batų ar visiškai nereikšmingą plastmasinį kinietišką niekutį, kuris po metų bus visiška šiukšlė. Kalėdos, Velykos ir kitos kinietiškų niekučių šventės – seniai patapo iškraipytomis, komercinėmis šventėmis ir dauguma net neįsivaizduoja tikrosios šių švenčių prasmės. Perkam „pigučius“ vien tam, kad tiesiog simboliškai padovanoti. Bet kodėl niekada nesusimąstome apie tikrąją to niekučio kainą?

Ne ne, aš kalbu ne apie piniginę vertę. Iš tikrųjų pinigai tai beverčiai, tai tik metalo gabalėliai ir popieriaus skiautelės. Pinigai neturi jausmų, minčių, svajonių, lūkesčių ir viso kito, ką turi žmogus, gyvūnai ir net augalai. Pinigams vienodai ar Tu skursti ir negali nusipirkti valgyti, jiems nerūpi ar šalta ir šilta, jie neturi svajonių, jausmų ir lūkesčių. Tikroji kaina, tai yra dvasiniai, moraliniai dalykai. Tikroji kaina, tai kito skausmas ar džiaugsmas, pasitikėjimas, laimė…

Kiek daug džiaugsmo mums suteikia nusipirktas naujas indų servizas, nesvarbu, kad senuoju dar pilnai galima naudotis, jaučiame malonumą įsigiję penktas kelnes, aštuntą porą batų ar visiškai nereikšmingą plastmasinį kinietišką niekutį, kuris po metų bus visiška šiukšlė. Kalėdos, Velykos ir kitos kinietiškų niekučių šventės – seniai patapo iškraipytomis, komercinėmis šventėmis ir dauguma net neįsivaizduoja tikrosios šių švenčių prasmės.Perkam „pigučius“ vien tam, kad tiesiog simboliškai padovanoti. Bet kodėl niekada nesusimąstome apie tikrąją to niekučio kainą?

Tai gi, kokia tikroji kaina, va tokių niekučių? Ir žinoma ne tik jų, daugumos prekių, kurias mes perkame be saiko, absoliučiai negalvodami, kaip tikri savanaudžiai, mąstydami tik apie savo asmeninį pasitenkinimą, ar pasitenkinimą, kai dovanojam tą daiktą kitam.

Beždžionės

Nuotraukoje, mažas urangutangiukas apsikabinęs mirusią mamą. Ji žuvo, dėl kertamų miškų. Šios rūšies gyvūnų miršta tūkstančiais, vien dėl to, kad mes nusipirktume naują medinį stalą, kad išsikeptume pyragą ant rafinuoto palmių aliejaus ir pan. Šitaip žūva tūkstančiais, daugybė gyvūnų rūšių pasaulyje. Ar tikrai, tas naujo daikto džiaugsmas, nustelbia mažo gyvūnėlio, kuris negali apsiginti, ašaros ir skausmas?

Žiūriu į savo vaiko turbūt kokį penktą pripučiamą žaislą ir mąstau, ar tai verta kaina. Gal užtektų vieno kamuolio, vietoj trijų. O geriausia, turbūt būtų mokyti savo vaikus mylėti gamtą, saugoti ją ir puoselėti. Žaisti su gamtoje esančiais „žaislais“ (kankorėžiais, kaštonais, pagaliukais, akmenukais…), juk tai tikrasis gyvenimas, tik šitaip vaikas geriausiai susipažįsta su šiuo pasauliu. Mažindami beprotišką vartojimą, mes visi prisidėsime prie gražios gamtos kūrimo. Tai sustabdyti galime kiekvienas mes. Tikrai nesudėtinga į parduotuvę nusinešti savo maišelį vaisiams ar daržovėms ir neimti dar vieno parduotuvės maišelio. Nebepirkime beprasmių daiktų, neapsirykime per šventes, vartokime saikingai tiek maistą, tiek daiktus. Ir taip žingsnis po žingsnio eikime į gražų ir tyrą rytojų, palikime savo vaikams tai, ką gavome iš savo protėvių.

Kristina Jankauskaitė