Kartą per metus pasaulio MIP būtinai prisimena apie Bilderbergo klubą. Tai, kaip taisyklė, būna birželio pradžia. Dabar kaip tik (nuo birželio 7 iki 10) Italijoje, Turine, vyko jo eilinis 66-as pasitarimas.

Šis klubas, senai keliantis žurnalistų susidomėjimą, nėra formali organizacija. Tai yra neoficiali kasmetinė konferencija 130 dalyvių – įtakingų politikos žmonių, biznio, bankininkystės, MIP. Dalyvių sudėtis kiekvienais metais keičiasi (nors yra siauras ratas žmonių, kurie į susitikimus atvyksta reguliariai). Organizacinis komitetas kiekvienais metais kruopščiai paruošia sąrašus susitikimo dalyvių, dalyvavimas posėdyje įmanomas tik organizaciniam komitetui pakvietus.

Klubo nariais lieka ir kai kurie iš tų, kas dalyvavo posėdžiuose praėjusiais metais. Remiantis BBC tarnybos informacija, praėjusio dešimtmečio viduryje klubo aktyvą sudarė 383 žmonės, iš jų 128 buvo amerikiečiai, likę – daugiausiai europiečiai, buvo keli Azijos atstovai (japonai, korėjiečiai, singapūriečiai).

Yra nuomonė, kad Bilderbergo klubas yra vienas iš instrumentų, kurio pagalba Vašingtonas kontroliuoja Europą, ir buvo sukurtas JAV CŽV iniciatyva. Tokio klubo projektas buvo palaimintas 1954 JAV prezidento Dvaito Eizenhauerio.

Publikacijose apie Bilderbergą paprastai atkreipia dėmesį dvi pagrindinės ypatybės: 1) posėdžiai vyksta slaptai; 2) posėdžiuose dalyvauja labai įtakingi žmonės. Patoviu Bilderbergo susitikimo dalyviu buvo Deividas Rokfeleris, iš gyvenimo pasitraukęs 2017 metais; nuolatiniais dalyviais buvo ir lieka Nelsonas Rokfeleris, Henris Kizindžeris, Robertas Maknamara, Donaldas Ramsfeldas, Alanas Grinspenas, Ričardas Perl, Polas Vulfovicas.

Daugelis skaito Bilderbergo klubą pasaulio vyriausybės prototipu. Neva jo susitikimuose kiekvienais metais priimami sprendimai, kurie po to per „delegatus“ perduodami atitinkamų vyriausybių žiniai.

Be svečių iš nuolatinės klubo sudėties (aktyvo) į susitikimus kviečiami ir žmonės, kuriuos negalima niekaip priskirti pasauliniam elitui. Iš Rusijos į posėdžius buvo įvairiu metu kviečiamas Grigorijus Javlinskis, Lilija Ševcova. Susitikimuose buvo Anatolijus Čiubaisas (du kartus – 1998 ir 2012 mm.), Generalinis direktorius AAB „Severstal“ Aleksėjus Mordašovas, ekonomistas Sergej Guriev. Po 2015 metų nieko iš Rusijos Bilderbergo susitikimuose jau nebuvo.

66-me susitikime Turine labiausiai žinomais dalyviais buvo Henris Kizindžeris, buvęs CŽV vadovas Deividas Petreus, NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, Anglijos Banko vadovas Markas Karni, Olandijos premjeras Markas Riutė, Vokietijos gynybos ministrė Uršulė Fon der Lajen. Tarp naujų svečių – vienas Vatikano kardinolų ir Serbijos premjerė Ana Brnabič.

Kad patenkinti žurnalistų smalsumą, klubo susitikimo organizatoriai pastaraisiais metais ėmė teikti trumpus pranešimus su būsimų pasitarimų tematika. Pavyzdžiui, praėjusių metų susitikime Šantiljoje (JAV, Virdžinijos valstija) pagrindine tema buvo migracijos Europoje klausimas. 2018 metais, pagal pranešimą spaudai, aptarimui pasiūlytos temos: „populizmas Europoje“, „JAV pasaulinis viešpatavimas“, „nelygybė“, „užimtumas“, „kvantiniai kompiuteriai“, „dirbtinis intelektas“, „prekybos laisvė“, „post-tiesa šiuolaikiniame pasaulyje“, „situacija Rusijoje, Saudo Arabijoje ir Irane“, taip pat „einamieji įvykiai“. Toks platus sąrašas dezorientuoja: kaip taisyklė, daugiau dviejų-trijų pagrindinių temų susitikimuose nėra svarstoma.

Nuo 1990-jų metų Bilderbergo klubo reikšmė ėmė mažėti. Pirmiausiai, klubo veikla tapo plačiai paviešinta, daug kartų nutekėjo informacijas apie jo veiklą. Antra, nuo XX amžiaus pasaulyje labai išaugo reikšmė finansinių klausimų; atsirado tarptautinės aikštelės, kurios perėmė daug klausimų, kurie anksčiau buvo svarstomi Bilderbergų posėdžiose.

Visų pirma, tai G30, kurio būstinė yra Vašingtone, apie kurią mažai kas žinoma. Tai konsultacinė grupė, jungianti centrinių bankų ir stambių privačių įvairių šalių bankų atstovus, stambiausius pasaulio ekonomistus. Sukūrė 1978 metais bankininkas Džefri Belas dalyvaujant Rokfelerių Fondui. Grupė teikia rekomendacijas centriniams ir pagrindiniams komerciniams pasaulio bankams.

G30 Patikėtinių tarybos pirmininkas (Chairman of the Board of Trustees) – yra Jakovas Frenkel (Jacob A. Frenkel) iš banko JPMorgan Chase International. Pirmininkas (Chairman) – Tarman Šanmugaratman (Tharman Shanmugaratnam), Singapūro premjeras ir ministras koordinatorius ekonomikos ir socialinei politikai (Deputy Prime Minister and Coordinating Minister for Economic and Social Policies, Singapore). Pirmininkas Emeritas (Chairman Emeritus) – Polas Volkeris (Paul A. Volcker), buvęs JAV Federalinio rezervo sistemos pirmininkas. Garbės pirmininkas (Honorary Chairman) – Žanas-Klodas Triše (Jean-Claude Trichet), buvęs Europos centrinio banko (ECB) pirmininkas. Šiame sąraše verta išskirti Polą Volkerį, vadovavusį Federaliniam rezervui 1979-1987 metais, ir Žaną-Klodą Triše, kuris įvairiais metais vadovavo Prancūzijos iždui, Prancūzijos bankui, Pasaulio banakui, Paryžiaus klubui, o 2003-2011 metų periodu, buvo ECB prezidentu.

Tarp veikiančių G30 narių verta ypač paminėti Viljamą Dadli (William C. Dudley), kuris užima postą prezidento Niujorko Federalinio rezervo banko, o taip pat dirbo investiciniame banke Goldman Sachs, ir ECB pirmininką Mario Dragi.

Be G30 grupės yra eilė kitų ne mažiau įdomių aikštelių. Pavyzdžiui, Tarptautinių atsiskaitymų Bankas (TAB) Bazelyje (aikštelė, kurioje reguliariai susitinka vadovai pagrindinių pasaulio centrinių bankų) ir dar tokia institucija, kaip kasmetiniai susitikimai centrinių bankų vadovų Jackson Hole, JAV (kiekvienų metų rugpjūčio mėnesį). Čia kuriama pasaulio pinigų šeimininkų politika, kuri įgyvendinama per Tarptautinį valiutų fondą, Pasaulio banką, TAB, įvairių šalių centrinius bankus.

Aš manau, kad šiandien globalios elitos kontroliuojamos MIP sąmoningai sukelia ažiotažą apie tokius įvykius, kaip kasmetinis Bilderbergo klubo susitikimas, kad nukreipti dėmesį nuo institucionalizuotų susitikimų, kuriose pinigų šeimininkai priima tikrai pasaulio likimams svarbius sprendimus.

Valentinas Katasonovas

Reklama