„Nors IKEA buvo įkurta Švedijoje, tačiau jos įkūrėjas Ingvaras Kampradas seniai gyveno Šveicarijoje, iš Švedijos jau seniausiai iškeliavęs ir koncerno kapitalas. (…)

„Švedijai Ikea yra labai svarbi, o ją įkūręs žmogus įeis į istoriją nepaisant to, kad koncerno pelnas ir mokesčiai lieka kitose šalyse, ir Švedija iš to jokių įplaukų į biudžetą nesulaukia. Ingvaras Kampradas pasirūpino, kad jo šeima išlaikytų valdžią ir įtaką IKEA ir „mokesčių rojumi“ vadinamame Lichtenšteine įkūrė organizaciją, pavadintą „Interogo“. Šį pavadinimą sunku susieti su IKEA, tuo labiau su pačiu Kamprado vardu. Paslaptinga „Interogo“ organizacija ne tik valdo IKEA, bet ir vaidina pagrindinį vaidmenį planuojant mokesčių mokėjimą. Būtent mokesčiai, arba kuo mažesnis mokesčių mokėjimas, yra pagrindinis dalykas IKEA reikaluose.“

„Ingvaru Kampradu teigia, jog IKEA savininkas jau ne jis, o kažkokia organizacija, na, o jis tiktai tos organizacijos narys. Beveik 30 metų apsukrus verslininkas teigė, kad savo sukurtą bendrovę yra kažkam perleidęs ir jos nekontroliuoja. TV laidoje teigiama, kad nuo 1982 m. visos IKEA parduotuvės ir gamyba priklauso Olandijoje esančiam koncernui Ingka Holding BV, o šio koncerno savininkas – Stichting Ingka Foundation organizacija.“

„Jis visada elgiasi taip, lyg galvotų visuomeniškai. Bet jis neturi jokių socialinių motyvų, jis slepia savo pinigus. Faktiškai I. Kampradas tokiu būdu vagia pinigus, kurie iš tikrųjų priklauso visuomenei.“

„Medis – svarbiausia „IKEA“ žaliava. Koncerno medienos poreikis milžiniškas – 200 milijonų medžių kasmet.“

„IKEA“ daro geros bendrovės, kuriai labiausiai rūpi aplinkosauga ir socialiniai klausimai, įspūdį. Bet tai – tik išorė.“

„IKEA“ – I. Kamprado ir jo šeimos pinigų kalimo mašina.“

„Pikantiškas faktas – skaičiuojama, kad 10 % dabar gyvenančių europiečių pradėti IKEA lovose.“

Jūratė Bačelienė. IKEA: kas ji yra?

Aut. teisės: Žurnalas „Miškai“

2011-06-19

Pastaruoju metu Lietuvos spaudoje vis dažniau rašoma apie IKEA. Tas pavadinimas mirga įvairiuose kontekstuose – ir teigiamuose, ir neigiamuose. Vienuose straipsniuose žavimasi IKEA baldais, jų dailumu, praktiškumu ir pigumu, ir apgailestaujama, kad Lietuvos žmonės, norėdami jų nusipirkti, turi keliauti į kaimyninę Lenkiją. Kituose leidiniuose rašoma, kad šio koncerno valdoma medžio gamykla teršia aplinką, trečiuose – kad koncernas Lietuvoje perka ir gamina baldus, ir dėl to didžiausia baldų gamybos įmonė uždirba milijonus litų.

Praėjusių metų duomenimis, “Ikea” turi 313 parduotuvių 38 šalyse, iš jų 37-ios parduotuvės valdomos franšizės partnerių. Švedijoje yra 17 parduotuvių. Daugiausia (16 %) prekių koncernas parduoda Vokietijoje, Prancūzijoje – 10 %, Italijoje – 7 % visų prekių. Didelį pasisekimą “Ikea” turi Maskvoje. 2005 m. tai buvo labiausiai lankomas prekybos centras.

Neseniai pasirodė straipsnių, kad IKEA ketina atidaryti parduotuvę Lietuvoje. Siūlome iš arčiau pažvelgti į koncerną ir jo veiklą.

Tikėjausi aukštos kokybės gaminių

Skaitant kai kuriuos straipsnius susidaro įspūdis, kad apstatyti savo butą IKEA baldais ir pagal IKEA katalogą – tai gero skonio ir aukšto visuomenės statuso reikalas. Bet ar iš tikrųjų yra taip?

Labai smalsu buvo pirmą kartą apsilankyti IKEA parduotuvėje. Tai buvo 2006 m., kai nuvykau į ką tik atsidariusią jos parduotuvę Kalmaro mieste.

Tiek daug apie ją girdėjusi, vyliausi pamatyti daugybę aukštos kokybės, puikaus dizaino baldų. Tačiau perėjusi didžiules prekybos sales, mirgančias nuo baldų, interjero detalių, audinių, virtuvės įrangos prekių ir daugybės kitokių smulkmenų, aš taip ir neradau nė vieno baldo, kuris man patiktų, tačiau į vežimėlį prisidėjau daugybę smulkmenų, už kurias teko sumokėti daugiau kaip 300 Lt. Grįždama namo suvokiau, kad visa tai, ką nusipirkau, pirkau ne dėl to, kad man reikėjo, o tik todėl, kad prekės pasirodė patraukliai nebrangios.

SKAITYTI PLAČIAU: Kaip IKEA medieną pavertė pigia masinio vartojimo preke

Vengia žiniasklaidos

Ruošdamasi rašyti šį straipsnį, vėl apsilankiau artimiausioje IKEA parduotuvėje, nes norėjau susitikti su parduotuvės atstovu, galinčiu man daugiau papasakoti apie parduotuvės asortimentą, jų baldų kūrėjus – dizainerius, taip pat ir apie gamintojus. Informacijos skyriaus darbuotoja gana įtariai pažvelgė į mano spaudos pažymėjimą, nusirašė duomenis, telefono numerį ir pažadėjo, kad spaudos atstovė man paskambins, kai tik atsilaisvins. Tačiau man niekas taip ir nepaskambino nei tą, nei kitą dieną, nepaskambino nei po savaitės, nei po mėnesio. Gal dėl to, kad neseniai Švedijos televizijos laida Uppdrag granskning („Užduotis – tyrimas“) parodė gana kritišką laidą apie šį koncerną ir jo įkūrėją Ingvarą Kampradą, ir dėl to į kiekvieną žurnalistą koncerno darbuotojai žiūri įtariai, kaip į priešą.

Apgaulingos etiketės

Apie IKEA produktų gamintojus man teko spręsti iš prekių etikečių. Ant smulkesnių prekių buvo parašyta: „Design and Quality IKEA of Sweden“ („Švedijos IKEA dizainas ir kokybė“), o gamybos šalys: Indija, Pakistas, Bangladešas, Kinija, Turkija. Kitas prekes puošė užrašai: „IKEA. Made in China. IKEA of Sweden AB SE- 343 81 Älmhult“. Ant stambesnių prekių ir baldų gaminimo šalys nenurodytos, tačiau visus puošė užrašai: „Švedijos IKEA dizainas ir kokybė“.

Žinau, kad beveik visą AB „Vilniaus baldų“ produkciją nuperka IKEA koncernas, tačiau vaikštant po parduotuvę man nepavyko sužinoti, kurie baldai pagaminti Lietuvoje.

Man (o gal ir kitiems) pavadinimas „Made in Sweden“ („Pagaminta Švedijoje“) visada asocijuodavosi su kokybe, solidumu ir tuo pačiu su nemaža kaina, o užrašas „Made in China“ („Pagaminta Kinijoje“) keldavo beveik visiškai priešingas asociacijas. Todėl matant abu užrašus ant to paties daikto teko susimąstyti.

Švedija – naudinga priedanga

Nors IKEA buvo įkurta Švedijoje, tačiau jos įkūrėjas Ingvaras Kampradas seniai gyvena Šveicarijoje, iš Švedijos jau seniausiai iškeliavęs ir koncerno kapitalas.

Šis koncernas, kaip ir ERIKSSON, VOLVO, mūsų atmintyje išlikę kaip Švedijos įmonės, nors jos jau seniai paliko tą šalį.

Tačiau IKEA parduotuvių fasadai iki šiol nudažyti Švedijos vėliavų spalvomis – mėlyna ir geltona, įėjimą puošia tų pačių spalvų vėliavos. Koncerno parduotuvių restoranų valgiaraštyje – populiarūs švediški patiekalai, tarp jų – mėsos maltiniai su bruknių uogiene. Iki šiol jų prekės žymimos „Design and Quality IKEA of Sweden“ („Švedijos IKEA dizainas ir kokybė“) ir susidaro įspūdis, kad tai yra Švedijos parduotuvė, o joje parduodami tik švediškos kokybės gaminiai. Be to, atidarant koncerno parduotuves užsienio šalyse, būtinai dalyvauja tos šalies Švedijos ambasadorius.

Akivaizdu, kad Švedija IKEA tarnauja kaip gera reklama ir kokybės garantas. O kuo gi koncernas atsilygina Švedijai?

Ir organizacija – būdas įsislaptinti

Neseniai Švedijos televizija parodė kelių dalių laidų ciklą „Užduotis – tyrimas“ apie IKEA ir jos įkūrėją Ingvarą Kampradą. Laidoje buvo pateikti prieš kelis dešimtmečius daryti interviu su Ingvaru Kampradu, kuriuose jis teigia, jog IKEA savininkas jau ne jis, o kažkokia organizacija, na, o jis tiktai tos organizacijos narys. Beveik 30 metų apsukrus verslininkas teigė, kad savo sukurtą bendrovę yra kažkam perleidęs ir jos nekontroliuoja.

TV laidoje teigiama, kad nuo 1982 m. visos IKEA parduotuvės ir gamyba priklauso Olandijoje esančiam koncernui Ingka Holding BV, o šio koncerno savininkas – Stichting Ingka Foundation organizacija.

Ne viename interviu Ingvaras Kampradas kartoja, kad IKEA ir jos milijardinės įplaukos jam nepriklauso. Bet tuo pačiu pasakoma, kad jis niekada nepaleido IKEA iš savo rankų ir sukūrė sudėtingą bei paslaptingą organizacinį tinklą, kur sunku ką nors rasti ir sužinoti.

Švedijos TV laidos žurnalistai bandė išsiaiškinti sudėtingą IKEA struktūrinį tinklą ir pateikė tokias savo išvadas:

„Ingvaras Kampradas pasirūpino, kad jo šeima išlaikytų valdžią ir įtaką IKEA ir „mokesčių rojumi“ vadinamame Lichtenšteine įkūrė organizaciją, pavadintą „Interogo“. Šį pavadinimą sunku susieti su IKEA, tuo labiau su pačiu Kamprado vardu. Paslaptinga „Interogo“ organizacija ne tik valdo IKEA, bet ir vaidina pagrindinį vaidmenį planuojant mokesčių mokėjimą. Būtent mokesčiai, arba kuo mažesnis mokesčių mokėjimas, yra pagrindinis dalykas IKEA reikaluose.

IKEA dukterinė įmonė „Ingka Holding BV“ ir savininkų organizacija nurodė savo kapitalą – 225 milijardai švediškų kronų.

Ingvaro Kamprado teigimu, pinigai reikalingi tam, kad užtikrintų IKEA ilgaamžiškumą, kad tie milijardai būtų panaudoti atėjus blogiems laikams.

„Interogo“ organizacija įkurta prieš 20 metų. Ji būtų išlikusi paslaptimi, jeigu pernai nebūtų pasikeitusi Liuksemburgo mokesčių sistema. Tuomet Ingvaras Kampradas perkėlė vieną iš savo įmonių į Curacau ir ištuštino visus 19 milijardų kronų. Pinigai dingo iš Liuksemburgo, nusėdo Curacau ir po to atsirado „mokesčių rojuje“ Lichtenšteine.

IKEA valdo Lichtenšteine veikianti „Interogo“ organizacija. Ji įsikūrusi didžiulėje „Marxer & Partner“ advokatų kontoroje Vaduz mieste. Čia slepiasi ir I. Kamprado turtai“, – teigė Švedijos TV laidos „Užduotis – tyrimas“ kūrėjai.

Viskas įslaptinta

Pasak Švedijos TV žurnalistų, „Interogo“ fondo nuostatuose parašyta, kad jokia informacija apie fondą ir jo narius negali būti teikiama jokiems pašaliniams asmenims. Viskas yra įslaptinta, nėra jokių oficialių dokumentų, kurie galėtų susieti I. Kamprado šeimą su fondu.

Švedijos žurnalistai keletą mėnesių bandė pasikalbėti su koncerno savininku, tačiau jis nepanoro atsakinėti į klausimus apie mokesčius ir savo milijardus.

Tačiau po televizijos laidos jos kūrėjai gavo milijardieriaus elektroninį laišką. Jame jis patvirtino, kad „Interogo“ fondas egzistuoja ir kad „jo piniginiai resursai yra laikomi kaip finansinė garantija ir gali būti panaudojami tik tuo atveju, jeigu „Inter-Ikea“ turėtų finansinių sunkumų.“ I. Kamprado teigimu, šie resursai gali būti panaudoti ir kaip finansinė pagalba Ikea prekiautojams, taip pat ir filantropiškais tikslais.

Finansų ministras džiaugtųsi

Švedijos finansų ministras Anders Borg, paklaustas, ką mano apie I. Kampradą, atsakė, kad jis labai apsidžiaugtų, jeigu pastarasis sugrįžtų gyventi į Švediją, nes jis privalėtų mokėti mokesčius gimtoje šalyje.

Jo nuomone, Švedijai Ikea yra labai svarbi, o ją įkūręs žmogus įeis į istoriją nepaisant to, kad koncerno pelnas ir mokesčiai lieka kitose šalyse, ir Švedija iš to jokių įplaukų į biudžetą nesulaukia.

Koncernas Baltijos šalyse

IKEA Baltijos valstybėse pradėjo dirbti 1994–1995 m. Prekybinė koncerno atstovybė Kaune – UAB „Ikea Trading Services“ įsteigta 2000 m.

2004 m. žurnale „Baltijos miškai ir mediena“ spausdintas interviu su dviem atstovybės darbuotojais –Tomu Franzén ir Tina Stilleborn.

Pasak jų, viena iš pagrindinių priežasčių Kaune atidaryti atstovybę buvo siekis rasti daugiau tiekėjų, kurie galėtų prisidėti įgyvendinant koncerno verslo idėjas – naudoti savo pramonines galimybes Ikea produktų gamybai.

Kalbėdami apie investicijas, jie pripažino, kad „didžiausias investicijas daro mūsų tiekėjai (Lietuvos įmonės – red. past.), o mes tik padedame, jas finansuodami IKEA resursais“.

Lietuvių baldininkai – pasaulinio koncerno „IKEA“ gamybos lyderių penketuke
“…esame IKEA partneriai, judame tomis pačiomis kryptimis kaip ir šis koncernas”, – Vakarų mediena, Sigitas Paulauskas. Medienos verslo magnatui turto siekimas – tarsi pramoninė improvizacija (Veidas)


SKAITYTI PLAČIAU: Kaip IKEA kompromitavo Lietuvos miškininkus

Jų teigimu, pagrindinis koncerno tikslas Baltijos regione – pirkėjams pasiūlyti gražaus dizaino funkcionalią produkciją, kuri būtų geros kokybės ir pagaminta priimtinomis darbo sąlygomis tiekėjų, kuriems taip pat rūpi ir aplinkosauga. Atsakydami į klausimą, kada Ikea atidarys savo parduotuvę Baltijos šalyse, koncerno atstovai atsakė, kad „Baltijos šalys, deja, neįtrauktos į mūsų parduotuvių tinklo plėtros planus“.

Kaip IKEA perėmė Lietuvos baldininkus…(2006)

2006 m. vasario 20 d., Delfi
Lietuva yra didžiausia „Ikea“ baldų gamintojų penketuke, kuriame lyderio pozicijos atitenka Kinijos gamintojams.

Švedų koncernas užsakymus teikia daugiau kaip pusei Lietuvos baldų gamintojų bei superka daugiau nei pusę mūsų šalyje gaminamų baldų. „Lietuva yra viena svarbiausių mūsų pirkimų rinkų. Rengiamės plėsti ryšius čia, turime daug gerų projektų su tiekėjais“, – tvirtino koncerno prekybos atstovas Tomas Franzenas. „IKEA“ Baltijos šalyse pradėjo dirbti 1994-1995 metais.

Švedijos koncernas „Klaipėdos baldais“ susidomėjo 1996 metais, kai pasiūlė bendrovei gaminti keletą baldų rūšių. „Klaipėdos baldai“ Lietuvoje buvo pirmieji tarp didžiųjų gamintojų, pradėjusių dirbti su „Ikea“. Švedijos baldų pirkėjas tik vėliau atrado kitus didžiuosius mūsų šalies baldžius. Sėkmingos pradžios dėka užsakymais buvo aprūpintos ir kitos „SBA baldų“ grupei priklausančios įmonės.

Bendrovės „Šilutės baldai“ bei „Kauno baldai“ švedams tiekia produkciją už milijonus litų. Lietuvos baldų gamybos bendrovė „Vilniaus baldai“ pernai taip pat laimėjo „Ikea“ užsakymą gaminti lovas. Metinė užsakymo vertė viršys 18 mln. litų.

SKAITYTI PLAČIAU: Kodėl IKEA reikia 1 % pasaulio medienos arba kaip IKEA susijusi su urėdijų reforma?

Laikas eina, planai keičiasi

2011 m. vasario 1 d. Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas laišku pakvietė Ikea atidaryti savo parduotuvę Kaune, išvardydamas patrauklias aplinkybes: miestas yra Lietuvos centre ir lengvai pasiekiamas iš bet kurio šalies taško, turi gerai išplėtotą keleivinį ir krovininį oro uostą, būsimą europinę „Rail Baltica“ geležinkelio vėžę, miesto įmonėse gaminama Ikea produkcija ir kt.

Šiuo metu koncerno atstovai svarsto galimybes atidaryti savo parduotuvę Lietuvoje, bet labiau domisi Vilniumi, o ne Kaunu.

IKEA: norėtume kalbėti su vienu tiekėju, o ne krūva urėdijų (2008)

2008 m. rugpjūčio 28 d Delfi, Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė
Švedijos baldų gigantas „Ikea“ neatsisako planų investuoti Lietuvoje ir čia statyti baldų gamyklą, tačiau nori užsitikrinti centralizuotą ir ilgalaikį medienos tiekimą.

Akivaizdu, kad milžiniško koncerno parduotuvės atsiradimas šalyje gali sudaryti nelygiavertę konkurenciją vietos smulkiesiems baldų ir kitų interjero produktų gamintojams bei juos parduodančioms bendrovėms. Nesinorėtų, kad išnyktų kitos baldų parduotuvės, kaip išnyko prekybinis gyvenimas Kauno Laisvės alėjoje, atsiradus prekybos centrui „Akropolis“. Juk paprastai didieji nustelbia mažuosius, o didžiųjų šalių stambūs kapitalai ateina į mažas šalis norėdami pasipelnyti.

Ilgamečio darbuotojo vertinimai

Daugiau nei dvidešimt metų Ikea dirbęs ir iš jos išėjęs 49-erių švedas Johanas Stenebo parašė knygą „Tiesa apie Ikea. Vadybininkas prabyla“. Joje atskleistos kai kurios Ikea imperijos bei jos įkūrėjo I. Kamprado paslaptys.

„Medis – svarbiausia „IKEA“ žaliava. Koncerno medienos poreikis milžiniškas – 200 milijonų medžių kasmet.“

„IKEA“ daro geros bendrovės, kuriai labiausiai rūpi aplinkosauga ir socialiniai klausimai, įspūdį. Bet tai – tik išorė.“

„IKEA“ – I. Kamprado ir jo šeimos pinigų kalimo mašina.“

„Kompanijos įkūrėjas labai stengiasi save vaizduoti kaip patiklų legasteniką (legastenija – skaitymo, rašymo sutrikimai), bet iš tiesų I. Kampradas žaibiškai skaičiuoja ir turi stebėtinai gerą atmintį. Jis pats viską sprendžia dėl bet kokios prekės.“

„Kalbant apie piniginius „IKEA“ reikalus, jis išties neįtikėtinai šykštus. I. Kampradas gali įtūžti vien už tai, kad kas nors pamirš išjungti šviesą.“

Pasikliauti galima tik vyrais. Moterims ar užsieniečiams čia nėra vietos

Į klausimą, kaip 84-erių I. Kampradas valdo savo imperiją, Johanas Stenebo atsako: „Žinoma, daug ką sprendžia dabartinis koncerno vadovas, bet lemiamą žodį visada taria I. Kampradas. Jam pirmiausia padeda nedidelė pagyvenusių vyrų grupė, kilusi iš jo gimtojo Elmhulto. Kas nėra kilęs iš milijardieriaus gimtosios vietovės, tas jam kelia įtarimą.

Jo manymu, pasikliauti galima tik vyrais. Moterims ar užsieniečiams čia nėra vietos. Jie nedalyvauja priimant strategiškai svarbius sprendimus. Taigi „Ikea“ tvyro subtili diskriminacija, subtilus rasizmas. Daugelyje šalių „Ikea“ laikoma bendrove, kurioje vietos darbuotojams blogiausiai mokama.“

Pasidomėjus, ar su aplinkosaugos organizacijomis, tokiomis kaip „Greenpeace“, „Ikea“ bendrauja tik dėl įvaizdžio, Johanas Stenebo samprotauja: „Ikea“ remia kai kurias pagyrimo vertas iniciatyvas. Bet galiausiai tai panašu į nekaltumo įrodymo paieškas. Jis visada elgiasi taip, lyg galvotų visuomeniškai. Bet jis neturi jokių socialinių motyvų, jis slepia savo pinigus. Šie pinigai per holdingo kampanijas galiausiai patenka į fondus, įsikūrusius Olandijoje ir Karibų jūros šalyse. Ši sistema garantuoja I. Kampradui išskirtinę koncerno kontrolę. Be to, holdingo kompanijos veikiausiai moka ne daugiau nei vieną nuošimtį mokesčių. Faktiškai I. Kampradas tokiu būdu vagia pinigus, kurie iš tikrųjų priklauso visuomenei. Jis turėtų paaukoti labdarai mažiausiai pusę turto, kaip amerikiečių milijardieriai Warrenas Buffettas ar Billas Gatesas“, – teigia knygos autorius Johanas Stenebas.

Ar atsispirsime niveliavimui?

Ikea jau seniai įkėlusi koją į Lietuvą ir, be abejo, planuoja atidaryti čia savo prekybos centrą. O gal ir du. Nesiimu spėlioti, ar dėl to reikėtų džiaugtis, ar nerimauti. Tačiau man norėtųsi, kad kiekviena šalis būtų savita, ir nuvažiavusi pas savo tolimus draugus į Jungtines Amerikos Valstijas pamatyčiau kitokius baldus ir užuolaidas, ir kitokio stiliaus interjerą, negu pas savo bendradarbę Švedijoje. Ikea parduotuvės jau yra 38 šalyse, o koncerno katalogai spausdinami 27 kalbomis ir 191 milijonų egzempliorių tiražu.

Šiandien Ikea baldų interneto svetainėje (lietuvių kalba) rašoma: „(…) Ikea prekės ženklas yra jau dabar žinomas beveik kiekviename pasaulio kampelyje. Šiuo metu tai vienas mylimiausių prekinių ženklų pasaulyje. Pikantiškas faktas – skaičiuojama, kad 10 % dabar gyvenančių europiečių pradėti Ikea lovose.“

Nežinau, ką tai galėtų džiuginti. Nebent milijardierių ir jo koncerną.

Labai norėjau apie Ikea parašyti neutraliai. Dar labiau – teigiamai. Naudojausi įvairiais šaliniais. Tačiau apie tai, ką atnešė Ikea kitoms šalims ir ką ji atneš mūsų šaliai, palieku pagalvoti pačiam skaitytojui.

gyvasmiskas.lt