Jau man atsibodo stebėti tas beviltiškas diskusijas, kur fizinio darbo vengiantys „intelektualai“ „pilosopuoja“, „kaip turi atgimti tauta“.

Senovės graikų filosofai galėdavo būti tik tokie žmonės, kurie galėjo įrodyti, jog jie ir be idėjų  mokslo kažką sugeba veikti. Vienas garsus filosofas kartą ėjo dirbti prie javų, padaugino jų kiekį 5 kartus, uždirbo labai daug pinigų, nes mokėjo nuspėti orus, stebėti žvaigždynus.

Šiais laikais tai būtų menedžeris arba vadybininkas, tada tai buvo filosofas, kuriam kažkas subumbėjo „nustok tu čia su tom idėjom, eik dirbti“.

Nuėjo, padirbo, ūkininkui 5 kartus pelną padidino.

Vėliau vėl grįžo ant akmens stebėti žvaigždynų, mąstyti.

Tautininkų tarpe ištisai matau tokių, kur tik sėdi, pliurpia, bet neaišku, ar be pliurpimo kažką moka dirbti.

Na tokio, kas neša akivaizdžia naudą visuomenei, bendruomenei.

Maistas visada bus reikalingas, ir aš klausiu – ar maisto gamyboje jie mokėtų „atgaivinti tautą“, nes jie kalba, tarsi viskas gerai, žemės ūkis klesti, viskas klesti, tik tauta štai kažkodėl neatgimsta. Ką gi daryti?

Dar tautininkai labai rėmė Ukrainos karą – žudymą taikių gyventojų.

Nereikia būti dideliu mistiku, kad suvoktum, koks baisus bumerangas dar kartą ir dar kartą grįžta tautai, kuri niekaip, oj niekaip neatgimsta.

„Tautos“ graikiškai reiškia „toks pats“.

Kas gi yra tauta? Ar Ukrainos pilietinį karą remiantys tautininkai yra mano tauta? Nemanau.

Jie nėra tokie patys kaip aš. Jie ištisai sėdi rūsiuose, prieblandose, diskutuoja, filosofuoja, išmąsto, paneiginėja „mitus“, bando įrodyti, kad Baltarusija neturi teisės į Vitoldą.

Taip jie vadina MŪSŲ kunigaikštį Vytautą.

Mes mokame savintis, ir nemokame dalintis, po to klausiame: „Kada gi atgims tauta?“

„Kiek kartų gali atgimti tauta“, klausia kažkoks dar vienas beviltiškas forumas, kuris siekia būti trečiuoju ar netgi penkiatūkstantuoju sąjūdžiu.

Vakar kaime krovėme šieną.

Kai krauni šieną, niekada neklausi kvailų klausimų: „Ką gi reikia daryti, kad atgimtų tauta?“.

Niekas nekelia klausimų apie nano ir mega tachnologijas, kurios kažkada už milijono metų kels šieną, varomas pigia suomiška elektra.

Nėra Estlinko, jis užlinko dar nenutiestas.

O Žmogus – štai kas yra mūsų tautos pagrindas.

Niekas kitas geriau neatgaivins mūsų tautos, kaip dirbantis kaimo žmogus.

Ir užtenka kliedėti tose troškiose konferencijų salėse, geriant penkis kartus pergazuotą užsienietišką mineralinį vandenį.

Nieko nėra skaniau už vandenį iš šulinio, atrodė, galiu išgerti kibirą.

Sėdėjau vakar Kauno mieste (oficialiai), tačiau jaučiausi Kusturicos filme „Gyvenimas kaip stebuklas“.

Kažkur visai netoli natovcai žaidė karą, kažkas troškioje salėje klausė, kaip atgaivinti tautą, o mes su „brigada“ – vos 4 žmonių, o jai vadovavo mano vyras – krovėme šieną, maudėmes jame, juokėmės, plepėjome, skaldėme anekdotus, ieškojome vištų, ridenome kiaušinius, vėl juokėmės, valgėme tikrą lietuvišką skilandį, karką, užgėrėme šaltu vandeniu iš šulinio, ir nieko mums netrūko.

Atvažiuok, filosofėli, į lietuvišką kaimą.

Ten žmonės žino, ką daryti, kad atgimtų tauta.

Atsakymas labai paprastas: reikia padėti kaimynui, būti kaip vienas kumštis, eiti į talką, dirbti.

Palaikyti tuos, kas dar laiko gyvulėlius. Paskatinti.

Ne išmokom. O savo žmogiškumu, savimi.

Aš pati esu diplomuota filosofė, be to, kad diplomuota teisininkė.

Bet atidirbusi jau 10 metų teisininke, o prieš tai – 10 metų pedagoge, trenere, socialine darbuotoja, ekskursijų vadove, aš neretai renkuosi nebeklausti kvailų klausimų, nebeaušinti burnos.

O tiesiog eiti ir dirbti.

Vardas tos Lietuvos.

Patariu visiems prisiminti maždaug 1987-1989 metus. Jeigu mes, šitiek  – iš viso jau beveik 30 -metų degradavę, bent 10 procentų grįšime į tuos metus, nebereikės kelti šitų kvailų klausimų.

Apie ką aš? Prisiminkime, ką veikėte tais metais. Jeigu nieko neveikėt – nieko nebus.

Mūsų šeima ir giminė tuo metu:

  1. Vilnietė močiutė augino įvairiausias gėles, gamino puokštes. Mezgė su mašina  drabužius.
  2. Mūsų vilniečių šeima augino selekcinius augalus – serbentus, skiepytas obelis – ir pardavinėjom.
  3. Rokiečiai seneliai augino triušius, laikė karvę, mėsą, kailį pardavinėjo, pieną – irgi.

O kaip viską pradėti, jeigu niekada nieko nedarėt? Dabar labai dėkingas laikas: yra youtube, yra knygos (dar ne visos išmestos „špokinyčiose“), dar nėra viskas prarasta.

Žemė visais laikais maitino žmogų.

O filosofu turėjo teisę būti tik tas, kuris įrodydavo, jog moka pragyventi, padidinti pelną, kad jo idėjos turi materialią išraišką.

Vien beprasmis filosofavimas tokiu laiku, kai Bulgarijoje karvė Pemka jau tapo nacionalinio išsivadavimo iš Briuselio Kopūstų simboliu – yra beprasmis.

Mano galva, kiekviena šeima, turinti sodybą, tiesiog privalo įsigyti po karvę.

Jeigu taip padarytų 100, 1000 šeimų – jūs pamatytumėte, kokia įvyktų Tautos Atgimimo revoliucija.

Netikite? O gal pabandom?

Ar jūs bandėte bent paskaičiuoti, kiek darbo vietų sukuria …1 karvė? O ekonominės naudos, produkcijos?

O finansų – net ir pardavinėjant pieną vos po 30 centų į kooperatyvą?

20 kart 30, per dieną 6 eurai, per mėnesį – 180 eurų. Juk tai daugiau, negu lietuviška išmalda 102 eurų. Ir ne kiekvienas turi teisę ją gauti.

Pamenu, vienoje FB grupėje reklamavosi pieno kooperatyvas, kuris supirkinėja pieną po 30 centų, tai jį užblokavo, o mane, kad palaikiau šią idėją (tai yra 10 centų daugiau, nei supirkinėja stambieji pieno gadintojai) – suskundė į FB, ir mano paskyra buvo blokuota gal 7 mėnesiams. Taip taip – dėl diskusijos kaimo grupėje „dingau“ iš socialinės erdvės, todėl turėjau persikurti paskyras.

Susimąstykime-  jeigu viena karvė duoda pinigų kaip alga pusei etato, o dvi – kaip etatas, o jeigu žmogus turi tiesioginių pirkėjų, pajamos dar padidėja – tai kodėl visi tyli apie tai, jog karvės galėtų prikelti Lietuvą. Smulkieji pienininkai stotų į kooperatyvus, ir tada imtų reikalauti atšaukti visokias sankcijas, nes tarkime, kaimynai gal pirktų dar brangiau mūsų pieną – o rinka juk begalinė.

Ir kodėl Eurosojūzas liepė karves pasiskersti?

Sakot – kokie čia blėniai, nesąmonė, niekam to pieno nereikia.

Kaip gi reikės, jeigu tūlas lietuvis parduotuvėje jo nebeįperka.

„Ekologiškas pienas“ – 1.30 euro. Su nukainavimo nuolaida, ir išsipūtusiu pakiuku (rodo pieno apgižimą) – 87 centai.

Grietinė – nuo 1,05 euro iki 2 eurų mažas 150 gr pakelis. Paskaičiuokite, kiek tai yra litais. Priminsiu, jog kažkada pienas kainavo 20 centų. Lietuviškų.

Sviestas seniausiai kainuoja 1,80 euro. Ar ne geriau išmušti patiems ir vieni kitiems parduoti?

O tie oligarchai, apgavikai ir sukčiai tegul veža į sąvartynus savo „ekologiškus“ sviestus ir sugižusius pienus. Juk pienas gyžta, nes gyventojai neįperka jo tokiomis kainomis.

Tiesa, yra miltelinis lenkiškas pienas po 44 centus. Bet visi matome, jog jo galiojimo laikas -1 metai.

Be to, neatmestina, jog dėl jo pasiūlos niekas nebeperka lietuviško, 3 kartus brangesnio pieno pakaitalo, išdidžiai vadinamo „pienu“.

O apie pieno naudą, manau, priminti neverta: tai žinojo kiekvienas save gerbiantis žmogus.

Dabar gi skaitome, kaip nesveika viskas, ką valgė mūsų protėviai. Ar tikrai?

Aš kalbu visiškai paprastai ir „apskritai“, kiekvienas prisitaikys sau: kas įsižeis, o kas – ne.

Dar galėčiau dėstyti ir apie mėšlo naudą dirvai, šitai mane tėvas irgi mokė, eidavome soduose po laukus, kur ūkininkavo vietos ūkeliuose lenkai, ir rinkdavome „blynus“, vėliau mirkydavome, ir laistydavome šiltnamį.

Tėvai dirbo universitetuose, radijuje, televizijoje, bet niekada nesigėdijo užsiimti sodininkyste, o savaitgaliais – ir žemės ūkiu mano senelių kaime. Vaikystėje esu ragavusi ir kraujinės dešros, ir kraujinės sriubos (feeee.) Ir vėdarų  – tikrų, iš tikros kaimiškos kiaulės tikrų žarnų, prikimštų mūsų žvyruotame sodo sklype augintomis bulvėmis. Tėtis mokė dar kartą perkasti visą plotą, jis visada rasdavo dar pusę maišo bulvių. Darbą prie žemės jis laikė ir tebelaiko sveikatos šaltiniu.

Beje, šitame kaime, iš kurio gėrybių gyvenau būdama miestietė, mus iki šiol „pašiepia“, kad mes neva miestiečiai. Vakar pieno babytė iš inercijos mus su vyru pašiepė, po to susiprato, kad pasakė nesąmonę…

Jeigu tas miestietis toks blogas, kodėl jis per talkų darbymetį pirmas bėga į pagalbą?

Traktoristas sekmadienį užšventė Tėvo dieną. Niekas kaime nežino, jog jis vokiečių kilmės, ir nesuprato, kodėl jis tokią keistą dieną švenčia. Kitą dieną išsiblaivė ir atvairavo visus šienus. Susigėdo. Ypač išgirdęs, jog „miestiečiai“ atėję ir laukia, kada jis veš šieną. Kartą pavaišino ledais, sako, labai gerbia, ir tiek. O aš atsakiau, kad gerbiu paprastą kaimo žmogų. Man jis atrodo kaip stebuklas.Kartais išsivysto abipusė pagarba: mes gerbiame vieni kitų savybes. Niekinga vidutinybė nekęs kito geresnių savybių. Tai yra paprasta labai, žmogiška.

Miesto žmogus neužgers per darbymetį, kad ir kaip kaime pašiepinėtų (manau, iš pavydo – jie pavydi man vaikystės šaltame vėjų perpučiamame name, kai jie tuo tarpu augo šiltai ant pečių; jie pavydi tarakonų ir milžiniškų, šiluminėse trasose besiveisiančių uodų; pavydi nuo 4 ryto pravažiuojančio „dainuojančio“ troleibuso. Ech. O kaip aš pavydžiu jiems tylos, šieno kvapo ir ramių užutėkių…Gera ten, kur mūsų nėra. Tačiau geriausia ten, kur esame.)

Visą šitą kaimišką vaizdelį atpasakoju, kad suvoktumėte: ne pliurpimu mes galime atstatyti Lietuvą.

Mes visus šitus 30 metų daugelis tik pliurpėme. Pliurpimas gal ir gerai, jeigu žmogus turi ką papasakoti.

O man labai patiko tąsyti „neteisingas“ neeuropines „kytkas“.

Europinė turi būti 10 kg, o mūsų ūkininkai ūkiškai pakuoja į 20 kg ryšulius: jie galvoja apie darbininką, kuris tampys tuos nešulius; jie galvoja apie ūkininką, kuriam reikia juos susikrauti. Nieka neįdomios tos EU taisyklės.

Kai tempi kokį 600-ąjį kilogramą, tavęs niekas nebeišprovokuotų beprotiškai diskusijai su aukštom frazėmis, pripinant lotyniškų žodžių.

Besidarbuojant atėjo su „livaru“ ir „slojiku“ vidutinio amžiaus blondinė (peroksidinė), buvo su aukštakulniais ir „miniaku“.

Mes jai pasiūlėme padirbėti. Reikėjo matyti jos reakciją.

Mus visus suėmė juokas – perka pieną, bet, kaip ir briuseliniai, nežino, ką karvės ėda…Ir iš kur pienas atsiranda…

Kristina Sulikienė