„Jau mėnesį mano sūnus laikomas ligoninėje. Už lango – vasara, o vaikas, prigalvojus nebūtų diagnozių, ar būsenų (įdomu – o ar ne jėga drėskę vaiką tą postrauminę būseną, besitęsiančią jau mėnesį, sukėlė?) laikomas  faktiniu įkaitu.

Gavau vaiko laišką – vaikas žino, jog net kaliniai gali susirašinėti, todėl parašė laišką. Man juk draudžiama matyti jau abudu vaikus. O vaiko atžvilgiu joks teismas negali priimti įpareigojimo drausti matyti tėvą.

Vaikas, atrodo, kad paskelbė bado streiką –  jiems tai kaip dar viena „liga“.

Sūnus laiškuose rašo, jog ten, kur jis laikomas jėga – baisu. Prašo, kad išvaduotume. Prašo pagalbos.

Kreipiausi visur, net į Prezidentę. Edita Žiobienė skėsčioja rankomis.

Vaikas parašė man, kad jį norima  be mano leidimo išvežti į Jungtines Amerikos valstijas.

Pranešiau JAV oficialiai: jog nesu davęs sutikimo išvežti nei vieno iš savo vaikų, ir jog mano buvusioji turėtų būti suimta. Atrodo, JAV institucijos išgirdo. Nežinau tik, ar ilgam.“

Pagrobto vaiko tėvo draugė, psichologė (bebaigianti mokslus):

„ Aš nesu mačiusi tokios metodologijos, jog jeigu žmogus bijo žiurkių, tai jį uždaroi į žiurkių narvą, tos žiurkės jį kanda, ir jam sakoma „tu nebijok“.

Juk taip ir padaryta su mūsų vaiku. Tai jau tapo mano vaiku. Jis atėjo drebantis, reikalingas pagalbos, pirmiausia, jis nepajuto „šeimoje“, kurioje gyveno, emocinio saugumo, meilės.

Iš jo ir jo sesers buvo tyčiojamasi. Jie buvo engiami, galiausiai – daužomi.

Šiandien gautas ilgiausias antstolės, kurios pavedimu mūsų vaikas buvo sudaužytas ir laikomas nežinia kur (oficialių patvirtinimų mes neturime, kur iš tikrųjų jis, tik spėjame iš jo laiško) – atsisakymas tenkinti skundą dėl 2018 05 17 įvykio, kai mūsų vaikas buvo sudaužytas, jis jėga buvo išneštas iš šių patalpų, kur būdavo pripratęs, ir kur auga jo augaliukai.

Ten vėl kaltinamas Eugenijus Pukėnas, kad jis neva nesudarė sąlygų bendrauti vaikui su psichologe, su mama, tai yra melas, nes jų skirta psichologė buvo atėjusi, ir ne kartą.“

Teisininkė, ilgus metus dirbusi pedagoge, socialine darbuotoja, sporto trenere ir ekskursijų vadove vaikams, edukatore,  Kristina Sulikienė:

Lankiausi šiandien šioje šeimoje. Visai neturėjau tikslo šios šeimos stebėti, inspektuoti, tiesiog „užėjau pro šalį“. Jeigu reikėtų rašyti oficialią išvadą, ji skambėtų maždaug taip.

Labai brandūs ir gražūs poros santykiai, abipusis supratimas, atjauta, gera šeimyninė ir darbinė atmosfera (pora netoliese vykdo savo darbines veiklas, bendrauja darbo metu).

Eugenijus Pukėnas labai gražiai bendrauja su klientais, yra dalykiškas, atidus, nėra plėšiantis paskutinį skatiką nuo klientų. Daugiavaikėms šeimoms taiko nuolaidas (skambino 3 vaikų tėvelis, prašėsi perkraustomas. Vyriškis administruoja transporto paslaugas.)

Telefonu bendraujant buvo susidaręs klaidingas įspūdis, jog šis žmogus mato tik savo problemą, o kitų  tarsi negirdi. Tai buvo dėl komunikacijos trūkumo – telefonu neįmanoma išreikšti atjautos, dėmesio.

Tai jautrus kito skausmui žmogus. Tyčia pradėjau pasakotis savo bėdas, norėjau pamatyti reakciją. Ji buvo atitinkama ir greita: man buvo pasiūlyta vertimo ir net advokato pagalba. Turiu problemų su Italijoje galimai suklastotu savo brolio mirties įvykiu, kuris netikras, bet labai sunku be pagalbos kažką įrodyti. Tai šis kenčiantis žmogus atidėjo į šalį savo bėdą dėl pagrobto vaiko, ir ėmė  mane konsultuoti, nurodė, kas negerai mano dokumentuose, pasikvietė draugę, mokančią italų kalbą. Abudu įnikę studijavo mano medžiagą.

Niekas man iki šiol nėra padėjęs brolio klausimu, išskyrus šiandien labai keikiamas Mockus, kuris valdo LNK (vis dar), ir suteikė man eterio laiką papasakoti visiems apie mane ištikusią bėdą.

Manęs niekada neužjautė vaiko teisių tarnybos – bet būtent vaikų netekę tėveliai kartais gali būti reikiama savipagalbos linija kitiems kenčiantiems, giminaičių netekusiems žmonėms (mano dingusio brolio dukra jau 5 metai yra globojama Prancūzijos socialinių tarnybų, o jos mama kategoriškai atsisako leisti atiduoti vaiką į Lietuvą auginti giminaičiams.)

Eugenijus Pukėnas ne viename teismo posėdyje buvo buvusiosios žmonos advokatų kaltinamas visokiais priklausymais ar ultra nacionalistams, ar esant kraštutinių pažiūrų.

Nieko panašaus nepastebėjau. Net prezidentas kabantis ant sienos – neutralus. Tai Antanas Smetona.

Dar ant vienos sienos kabo nukankintų partizanų portretas, kuris kiekvienam lietuviui dilgina širdį, ir sukelia jausmą – kada gi, kada užtekės Lietuvai laisvės valanda, Tėvyne?

Gal tai sukels isteriką raudonųjų „gynėjų“ iš anos pusės tarpe, bet kraštutinėmis nacionalistinėmis pažiūromis kaltinamas vyriškis labai mėgsta Salomėją Nėrį, rusų lyriką Sergejų Jeseniną. Žavisi carinės Rusijos dvarų kultūra.

Tiesa, žadėjau viską rašyti kaip „išvadą“, bet aš nesu robotikos žemės gyventoja, ir galiu leisti štai tokius apmąstymus.

Sakysite – bet gi jo aplinka – tautininkai, o jie juk „ultros“? Nieko panašaus. Jeigu aš, garsėjanti neutraliomis ir net kartais kairiomis pažiūromis galiu bendrauti su šiuo žmogumi – viskas su juo gerai. Tuo labiau, jog  vaiką augina ne pažiūros (politinės), o vertybinis laukas yra svarbiau. Vaiko motina vertybėmis pasigirti negali, nes fotografuodavosi nuogu užpakaliu.

Vaikas šioje šeimoje, su naująja tėvo žmona (faktine) surado stabilų šeimyninį pagrindą, yra mylimas, turi ir jaunesnę sesutę – ne tik vyresnę, kurią gindavo, jaučiasi mylimas.

Atmosfera šioje šeimoje tokia, jog aš pastebėjau, jog „laikas ėmė eiti atgal“. Nebesinorėjo niekur išeiti.

Įdomu, visos šios „tarnybos“ nenori matyti tiesos, kuri plika akimi matosi, ar tose „tarnybose“ dirba jokios kompetencijos darbui su šeimomis neturintys žmonės? Pasilieku prie antrojo varianto: juk sukaupti tokią patirtį, kokią turiu aš – ne kiekvienas geba. Ir po to dar persikvalifikuoti į teisininkus…“Sistemos“ neįgalumas matyti tame, jog „įvykdžius nutartį perduoti vaiką motinai“, motina tą pačią minutę vaiko atsisako, ir perduoda jį auginti …psichiatrams.

Jau kaip teisininkė šioje vietoje galiu pakomentuoti: nutarties jau visą mėnesį nevykdo pati Tobuloji Motina – Nuogas Užpakalis – Olialia Pupa.

Kristina Sulikienė