Bijau, kad šis mano straipsnis bus toks kontroversiškas, kad po jo neteksiu dar kelių Facebook ar – baisiau – realių draugų. Tad, prieš pradėdama, krei-piuosi į jus ir labai prašau bent pabandyti nepasmerkti ir neįsižeisti. Net jei manysite, kad esu tūkstantį kartų neteisi, kaip iš tikrųjų gali būti.

Dieną, kai gimė šis tekstas, teko „išsidrauginti“ su viena Facebook.com drauge, kuriai jau kelintas kartas užkliuvo mano požiūris į pinigus. Na, neva aš nepagarbiai į juos žiūriu, esu išlepinta mergaitė, kuri nesupranta jų svarbos ir pan.

O tą patį vakarą su tikra drauge turėjau diskusiją apie kapitalizmą, kurios metu ji vis bandė mane įtikinti, kad neva kapitalizmas yra gerai, nes jis skatina kurti. Deja, jai nepavyko.

Iš tiesų, kad geriau vieni kitus suprastume, verta apsibrėžti tam tikras ribas – aš nesu nei turtinga, nei išlepinta. Nesu užgyvenusi, paveldėjusi ar kitaip gavusi jokių ypatingų turtų. Dirbu ir užsidirbu. Tiek, kiek man užtenka. Kitiems galbūt neužtektų.

Išties aš net neneigiu pinigų svarbos ar būtinybės jų turėti. Aš neigiu koncepciją, pagal kurią pinigai yra svarbiausias dalykas gyvenime arba kad pinigus reikia gerbti. Šito išvis negaliu suprasti – kaip gerbti negyvą daiktą? Ar lygiai taip turėčiau gerbti šaldytuvą arba radiją? O kai sakau žmogui, kad jį gerbiu, tai turėtų reikšti, kad vertinu jį kaip… pinigus?

Išties šioje nykioje santvarkoje, kurią dauguma vadina kapitalizmu, nors išties tai mažumos tironija, pinigai tampa svarbiausiu dalyku gyvenime. Tokiu svarbiu, kad mes juos dovanojame per vestuves, krikštynas, gimtadienius, o dabar jau nešame ir į laidotuves. Vokeliai. Vokeliai. Vokeliai. VMI jau net panoro juos apmokesti – užuodė „nelegalų biznį“.

Nebeturime dovanų. Beveik nebegauname. Tik pinigus. Vis pinigus. „Nusipirksi, ką norėsi“, – šypsosi draugas, įspausdamas delnan vokelį,  o jei aš… noriu dovanos?

 

Nusipirksiu! Juokinga, bet žmonėms pradėjus dovanoti vieni kitiems pinigus, itin išpopuliarėjo… dovanų dėžutės. Nes dauguma vis dar nori to netikėtumo, netgi kažkuria prasme rūpesčio, kurį išduoda atsakingai parinkta dovanėlė.

Galiu išvardyti beveik visus daiktus, kuriuos esu gavusi dovanų, bet nepasakyčiau, kam išleidau dovanotus pinigus.

Pinigų, pinigų, pinigų“, – skamba tostai per visas šventes. Lyg visiems tik to ir būtent to reikėtų.

„Užaugęs noriu uždirbti daug pinigų“, – sako vaikas, į ką visi aplinkiniai reaguoja labai geranoriškai.

Pinigų.

 

 

Štai ta visa žmogaus gyvenimo esmė, pasirodo. Materiali mainų priemonė.

O ką daryti tokiems kaip aš, kurie apie pinigus galvoja labai mažai ir kuriems jų mažai užtenka? Ką daryti tiems, kurie nori meilės, draugų, įdomių pokalbių, galų gale gero sekso? Dalykų, kurių va taip va neimsi ir nenusipirksi. Ir net pasiskųst negali. Palaikys išlepintu. Juk jei tau nereikia pinigų, tai arba turtuolis, arba visiškas idiotas.

Bet blogiausia ne tai. Galėčiau aš gyventi sau ramiai ir tyliai, savo tam keistam pasaulėlyje, kuriame pinigai yra nei daug, nei mažai – materiali mainų priemonė, bet…

Vis labiau pavargstu nuo to požiūrio, kad būtent pinigai ir tik pinigai apsprendžia gyvenimo kokybę bei žmogaus vertę.

Šita dalis baisiausia – žmogiškosios vertės matavimas pagal turimą materialią mainų priemonę.

Nes gali nusipirkti pigesnius batus ar prastesnę mašiną, bet… Negali nusipirkti vertės. Ir jei kiti tave laiko beverčiu, nes tu neturi pinigų, tai… Tavo žmogiškoji savigarba sulyginama su žeme.

Būtent žmogiškajai savigarbai kapitalizmas nepalieka vietos. Čia svarbu „parduoti save – taip kartoja ir marketingo, ir personalo atrankos specialistai. Tai yra apie žmones ir daiktus pradėta kalbėti tomis pačiomis kategorijomis. Prekė yra gera, jei ją brangiai parduoda, žmogus yra geras, jei… jam daug moka. Visai nesvarbu už ką. Gali mokėti už prekybą narkotikais ar seksą. Pats didelių  pajamų  kiekis paverčia žmogų vertingu.

 

 

Ir štai tada tokie kaip aš yra priversti kelti rankas ir kartu su visais dalyvauti žiurkių lenktynėse link…pinigų. Nes kitaip tėvams bus gėda. Draugai nesupras. Žiniasklaidoje visokie užkulniai juoksis ir vadins marozais.

Nes seniau marozas buvo tas, kuris daužė galvas. Dabar marozas yra tas, kuris neturi pinigų. Sudaužyk galvą – parduok save!

Su pinigais yra toks keistas paradoksas. Mažiausiai jų stygiumi skundžiasi tie, kurie… mažiausiai jų turi. Nes pinigai, priešingai visiems mitams, neskatina kūrybos. O ir kodėl turėtų?

Šiuolaikinis žmogus dažnai nebemoka pats pasigaminti valgyti, nekalbant apie megztinį ar žaislą vaikui. Kam kurti, jei gali nusipirkti?

Gaunantieji mažiausias pajamas kasdien užsiima kūryba – ką pagaminti valgyti, kaip nusimegzti gražų megztinį, kaip sukonstruoti vaikui žaislą. Dažnai tokie žmonės turi daugybę naudingų įgūdžių.

O… labiau pasiturintieji? Dauguma vakarienėms reguliariai renkasi koldūnus iš pakelio, o kad jau ten megztų ar siūtų… Nežinotų net kaip pradėti.

 

Roberto Stundžio nuotr.
Namus įsiruošia pagal IKEA katalogą (duokite viską balta arba pilkos spalvos), valgo tai, ką randa prekybos centre, o atostogoms išvyksta į kokį visų pramintą kurortą, nors nepasakytų, kur artimiausias parkelis nuo namų.

Niekaip nesuprantu, ką šie žmonės kuria. Nebent šūsnis popierių ir dar daugiau atiekų, kai savo dar nė normaliai nenusitrynusius telefonus pakeičia į naujesnį modelį arba išmeta dar veikiantį televizorių, nes jis „ne plokščias“.

Grotažymės Facebook prie nuotraukos, kurioje užfiksuotas jų valgymo arba koks nors kitas aktas, yra jų kūrybos Olimpas. Ateityje gal ir už tai kam nors sumokės.

Bet aš čia per daug išsiplėčiau. Reikia eiti miegoti, o ryte keltis ir kautis žiurkių lenktynėse už tai, ko man reikia mažai, bet be ko kitų akyse būsiu niekas – už pinigus.

Reklama