Juozas IVANAUSKAS

„Jeigu šiandien visos Bendrijos mastu būtų surengti referendumai dėl Europos Sąjungos ateities, dauguma šalių pasisakytų už Tautų Europą ir nacionalinių valstybių išlikimą. Todėl esu įsitikinęs, kad ne tik dėl sudėtingos vidaus situacijos, bet ir globalių iššūkių akivaizdoje kaip oras yra reikalinga nauja pilietinė atrama, šviežia iniciatyva, viltingas visuomenės susibūrimas lietuvių Tautai atsitiesti.

Mūsų kuriamas visuomeninis judėjimas „Šaukiu aš Tautą“ turėtų vienyti pažangai nusiteikusius žmones. Todėl jame natūraliai rastųsi įvairių visuomenės grupių, organizacijų ir net politinių partijų sutarimas. Pagaliau turime susiburti į tikrai patriotišką nacionalinę bendruomenę, kurios nebuvo nuo pat istorinių Sąjūdžio laikų. Būtent šis bendruomeniškumas įkūnytų Tautos pasiryžimą ginti laisvę ir nepriklausomybę, ugdytų atsakomybę už savo tapatumą ir valstybingumo tęstinumą.

Formuodami atsakingos pilietinės veiklos vertybinius kriterijus, turėsime stiprinti visuomenės nacionalinę savivertę, rūpintis įvairių socialinių grupių gerove, inicijuoti pajamų nelygybės ir skurdo įveikimo programas. Tik stiprindami pilietinių struktūrų ir valdžios institucijų dialogą galėsime iškelti bei remti geriausius visuomenės atstovus savivaldybių tarybų, Lietuvos Seimo, Respublikos Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose“, – savo įžvalgomis bei mintimis išskirtiniame interviu LL dalijasi Europos Parlamento narys, Prezidentas Rolandas PAKSAS

Nors jums ir neteko dalyvauti iškilmingame Seimo posėdyje, pažymint Sąjūdžio 30-ties metų sukaktį, interviu pradžioje gal tartumėte keletą žodžių apie birželio 3-4 dienomis per visą Lietuvą nuvilnijusią nuoširdaus bei tariamo, apsimestinio patriotizmo bangą?

Kalbant apie Sąjūdžio trisdešimtmečiui skirtus renginius pasigedau elementaraus žmogiško nuoširdumo. Apmaudu ir liūdna, kai matai tokią prastą  organizaciją, esamos valdžios, valstybės institucijų nepagarbą žmonėms, nuo kurių ir prasidėjo nepriklausomos Lietuvos atkūrimas. Tauta, kuri negerbia savo istorijos, užmiršta istorines asmenybes, neturi ateities. Štai kodėl yra būtina pagerbti Tėvynei pasišventusius šviesuolius, kūrėjus, buvusius tremtinius, politkalinius, disidentus, aktyviai dalyvavusius kovose dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.  Pasikeitus politinei valdžiai šalyje neturėtų būti ignoruojami Lietuvai nusipelnę, kūrybingi, veiklūs žmonės. Daugybę metų dirbę valstybinį darbą, aukoję savo brangų laiką, protą, gabumus ir sveikatą, neturėtų tapti bedarbiais ir atsidurti gatvėje.

Vis tiktai, pažymint Sąjūdžio 30-metį, aš nemačiau  apdovanotų Lietuvai nusipelniusių žmonių, neišmokusių pataikauti valdžiai, o iš Seimo tribūnos pasakytos kelios aštresnės sąjūdiečių kalbos (Vilniaus universiteto prof. Vytauto Radžvilo, Sąjūdžio pirmeivio Arvydo Juozaičio ar naujosios kartos atstovo, VU filosofijos magistranto Vytauto Vyšniausko), sukėlusios nežymų šurmulį, kažin ar galėjo pasitarnauti rimtesnei analizei, konstruktyviam politinio „elito“ ir piliečių dialogui, aptariant opiausias problemas, adekvačiai vertinant kritišką situaciją oligarchinių grupuočių protekcionizmo, nepotizmo, politinės korupcijos užvaldytoje valstybėje.

Kaip žinote, pastaruoju metu ypač suaktyvėjo įvairios piliečių telkimo iniciatyvos, tarkim, Vilniaus ir Kauno forumai, buvusių sąjūdiečių įkurtas „Tautos forumas“, deklaruoja sieksiančios įgyventi Sąjūdžio idealus ir vertybes, ko nebuvo padaryta Lietuvoje per ištisus 30 metų. Kuo jų tikslai skiriasi nuo jūsų steigiamos asociacijos „Šaukiu aš Tautą“?

Matyt, būtų labai nekorektiška naujai steigiamą asociaciją, visuomeninį judėjimą „Šaukiu aš Tautą“ lyginti su „Vilniaus forumu“, nekorektiška lyginti, kuo skiriasi jūsų paminėtos pilietinės iniciatyvos ir kuo jos yra panašios. Tegaliu pasakyti, jeigu visa tai daroma nuoširdžiai, aš vertinu teigiamai. Bet kokiu atveju, mano principinė nuostata išlieka nepakitusi: kiekvienas žmogus savo vietoje turi padaryti tai, ką jis iš tikrųjų gali padaryti. Jeigu kiekvienas iš mūsų nuoširdžiai, sąžiningai darytume tai, kas mums priklauso, už ką esame atsakingi, manau, galėtume pasiekti puikių rezultatų kuriant bendrąjį gėrį.

Todėl aš sveikinu tokias pilietines iniciatyvas, kurios viešai skelbia esančios pasiryžusios nuoširdžiai siekti užsibrėžtų tikslų Tautos ir valstybės labui. Kuo daugiau pilietinių sambūrių, forumų ir visuomeninių judėjimų Lietuvoje bus, tuo geriau.

Jeigu tie upeliai, tegul ir savitai vinguriuodami, teka ta pačia kryptimi, tai vis tiek, anksčiau ar vėliau, jie subėgs į tą pačią tautinio atgimimo upę. Bet jeigu su laiku paaiškės, jog tariami upeliai, viso labo, yra tik pavienės balutės, kurios tegali nukanalizuoti susikaupusią šalyje įtampą ir siekia pridengti esamas problemas bei negeroves, tokiu atveju kažin ar vertėtų labai džiūgauti, pasikliaujant pavienių kalbėtojų kalbomis bei jų „intelektualiais pasažais“.  

Aš manau, dabar ypač svarbu objektyviai įvertinti ir aiškiai suvokti: ką mūsų politiniai oponentai, protingi ir stiprūs priešininkai, kurie šiandien yra užvaldę valstybę, paprastai daro, siekdami išlikti valdžioje? Priešingu atveju, visuomet gresia pralaimėjimas, jeigu nesugebama deramai įvertinti priešininko jėgos ir netgi klastos, sugebėjimo naudotis visais turimais resursais. Tad jeigu šiandieninis priešininkas per oligarchinius verslo sluoksnius, politines grupuotes ir kai kuriuos politikus yra užvaldęs mūsų valstybę, centrinę žiniasklaidą, teisėsaugą ir teisėtvarką, jeigu valdžiai lojalūs verslininkai lobsta, o nepaklusniems yra keliamos bylos, jei vykdant politinės korupcijos aferas energetikos sektoriuje grobstomi milijardai, saugiai veikusi Ignalinos atominė elektrinė griaunama, o naujoji AE nestatoma, jei ES struktūrinių fondų lėšos nusėda suinteresuotų politikų kišenėse, tai visiškai akivaizdu, jog tokie valstybinio masto nusikaltimai, nebaudžiama verslo magnatų ir politikų savivalė negali amžinai tęstis.

Gudrus, patyręs priešininkas puikiai suvokia, jog neišvengiamai ateina toks laikas, kai Tauta, pasijutusi apgaudinėjama, sukyla prieš savo skriaudėjus. Ir todėl prieš kiekvienus rinkimus Lietuvoje paleidžiamos pavienės  tariamo pasipriešinimo „balutės“, kuriomis faktiškai siekiama nukanalizuoti daugumos tautiečių nepasitenkinimą, tai yra suskaldyti visuomenės pasipriešinimą, kad tik, neduok Dieve, maištaujantys prieš autokratinės valdžios SISTEMĄ žmonės nesusijungtų į vieną galingą darinį!..  

Todėl aš dar kartą sakau, nenorėdamas nieko įžeisti, labai gerai, jeigu visa tai  daroma nuoširdžiai, jei tie pavieniai upeliai susijungs, subėgdami į vieną galingą upę. Tačiau labai blogai, jeigu tai yra nenuoširdu, jei žmonės nesupranta, kad jais paprasčiausiai yra manipuliuojama. Kiekviena konkreti, ribinė situacija verčia priimti vienokį ar kitokį sprendimą, tada ir paaiškėja, kas yra kas, kas nuoširdu, o kas ne.

Kuo išsiskiria „Šaukiu aš Tautą“ iš kitų visuomeninių iniciatyvų?

Manau, vienu pagrindiniu dalyku – nacionalinės valstybės išsaugojimu ir stiprinimu. Labai lengva gaidžiu vaikščioti savame kieme, bet vos tiktai pereini į kitą kiemą, nesunkiai gali netekti pakeltos galvos. Mūsų kuriamame visuomeniniame judėjime turėtų atrasti sau vietą esminių permainų šalyje siekiantys žmonės, palaikantys Tautos idėją. Todėl šiame darinyje natūraliai turėtų atsirasti įvairių visuomenės grupių, organizacijų ir net politinių partijų sutarimas.

Šiuolaikiniame globaliame pasaulyje raudona linija aš išskirčiau dvi skirtingas politines stovyklas. Vienoje pusėje, kuri šiuo metu yra kur kas stipresnė ir įtakingesnė, dominuoja liberalizmas , veikia liberalinės, globalistinės, sorošinės jėgos, finansiškai palaikomos oligarchinių monopolijų. Karinėmis intervencijomis, „spalvotųjų revoliucijų“ eksportu į suverenias šalis globalaus liberalizmo jėgos uzurpuoja visą pasaulį, siekia iš vienos galios centro valdyti žmonių protus, sąmonę, ekonomiką, vienur sukelia karus, kitur slopina, nuverčia teisėtą, nacionalinius interesus ginančią valdžią ir įveda marionetinį režimą.

Na, o kitoje pusėje – prioritetas tautinė valstybė, ginanti tautos nacionalinius interesus, puoselėjantį savo kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas. Šviesios atminties Poetas Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Saugokite kalbą, saugokite Donelaitį, saugokite Gedimino kalną!..“. Nežinau, kokia proga nuskambėjo šis nuoširdus Poeto įspėjimas, pastaruoju metu ypač aktualus Lietuvai. Manau, visi tie žmonės, kuriems tautiškumo puoselėjimas nėra antraeilis dalykas, suras savo vietą visuomeniniame judėjime „Šaukiu aš Tautą“.

Norint, kad būtų atsiliepta, tinkamai sureaguota į mūsų šaukimą nepakanka surengti keletą forumų, spaudos konferencijų, seminarų (be abejo, ir to reikia), nepakanka kažkam parašyti puikų agitacinį straipsnį, po to praktiškai nežengiant nė žingsnio. Labai tikiuosi, jog naujai kuriamame judėjime „Šaukiu aš Tautą“ atsiras vietos ne tik išlavintam intelektui, bet ir konkrečiai praktinei veiklai. Tie, kurie moka aiškiai išdėstyti savo mintis, tegul rašo, rėžia kalbas mitinguose ar iš tribūnos, o tie, kurie moka organizuoti renginius, pritraukti žmones, tegul užsiima organizacine veikla. Matyt, ne veltui sakoma: vizija be praktinių veiksmų yra nulis. Kita vertus, praktiniai veiksmai be vizijos, taip pat yra nulis. Labai norėčiau sujungti viziją ir praktinius veiksmus į vieną krūvą ir tada, už kokių pusantrų – dviejų metų, visuomeninis judėjimas „Šaukiu aš Tautą“ turėtų tapti politinius įvykius lemiančia jėga Lietuvoje.   

Netgi deklaruojant tautinės valstybės atgimimo idėją, ar galima „nepastebėti“ didžiausių  politinės korupcijos aferų, ar galima užmerkti akis prieš 2004 metais Lietuvoje įvykdytą valstybės perversmą ir ignoruoti jo pasekmes teisinės, demokratinės valstybės  raidai, ar galima opiausias šalies vidaus problemas dangstyti užsienio politikos aršia rusofobine retorika, o autokratiniam rėžimui oponuojančius piliečius vadinti „Kremliaus agentais“?!..

Jeigu paimtume bet kurią politinę partiją, aš manau, nė viena į panašius klausimus negalėtų atsakyti teigiamai. Aišku, kad negalima. Apskritai milžinišką žalą valstybei padariusios politinės korupcijos aferos negali būti nutylimos, apeinamos, ignoruojamos teisėsaugos. Ko vertos pačios puikiausios idėjos ir geriausi ketinimai, jeigu visa tai prasilenkia su TIESA ir teisingumu?.. Visa, kas politikoje amoralu ir yra grindžiama MELU, neišvengiamai pasmerkta žlugti.

Neseniai „Respublikos“ žurnalistė manęs paklausė: kokiais kriterijais aš vadovaujuosi, kai tenka balsuoti Europos Parlamente?.. Vieni balsuoja bendru frakcijos sutarimu, o aš kiekvieną kartą paklausiu savęs: kaip turėčiau balsuoti, siekdamas pasitarnauti savo Tautai, tautinės valstybės idėjai? Tai man padeda nesunkiai apsispręsti. O jeigu Europos Parlamente būna svarstomos bendražmogiško pobūdžio problemos, tarkim, šeimos samprata, tai tokiais atvejais kiekvieną kartą prieš balsuojant aš stengiuosi vadovautis krikščioniško gyvenimo samprata. Todėl man labai lengva rasti teisingą atsakymą. Manau, jeigu panašiais bendražmogiškais kriterijais besivadovaujančių politikų būtų daugiau, tai mums nereikėtų kalbėti nei apie 2004 metų valstybės perversmą Lietuvoje, nei apie „įteisintus“ plėšimus, stambaus masto politinės korupcijos aferas.  

Turbūt sutiksite, totaliai užvaldytoje valstybėje moralių, sąžiningų politikų tėra mažuma, o didžioji masė „gudručių“ dažnai tik imituoja kovą su politine korupciją. Todėl Seime pusmetį buvo atliekami selektyvūs Vytauto  Bako vadovaujamo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimai, kai vienos aferos iškeliamos į dienos šviesą, apie kitas net neužsimenama, pvz., netiriama nei „Mažeikių naftos“ atidavimas amerikiečių kompanijai „Williams“, nei banko „Snoras“ tyčinis sužlugdymas, nei „Independence“ afera. Tokiais atvejais kažin ar apskritai galime tikėtis tikrojo teisingumo pergalės?

Norint atlikti tokius rimtus politinės korupcijos tyrimus Lietuvoje, kaip pastaruoju metu buvo užsimota Seimo NSGK, man atrodo, mūsų politikams reikia turėti labai tvirtą stuburą, sugebėti plačiai mąstyti ir nepabijoti žvelgti kuo giliau, į pačią esmę. Tik tada galima matyti ir suprasti visas sąsajas, kurios paprastai yra slepiamos nuo visuomenės, kas ir kodėl mūsų valstybėje buvo daroma, kas iš to pelnosi, o kas atvirkščiai, skursta.

Aš labai abejoju, ar šios sudėties Seimo NSGK tyrimas galėtų pasibaigti bendru sutarimu priimtomis teisingomis išvadomis. Manau, Lietuvoje veikia suinteresuotos politikų – verslo grupės, kurios aktyviai siekė nukreipti NSGK tyrimą klaidinga linkme. Visas tas burbulas ar kakofonija,  neseniai paleista į viešumą, kažin ar gali pasitarnauti tiesai ir teisingumui. Juk jau iš pat pradžių prezidentė D. Grybauskaitė nedviprasmiškai pareiškė – „NSGK tyrimo išvados jokių teisinių pasekmių neturės“.

Šioje vietoje reikėtų aiškiai suvokti, kas gi iš tikrųjų dabar vyksta Lietuvoje? Turbūt daug kas nepastebi, todėl ir nežino, kad šiuo metu sprendžiamas svarbiausias klausimas: ar pavyks Lietuvos prezidentei po savo antrosios kadencijos įkurdinti prezidentūroje globaliam liberalizmui ir ES federalizmui lojalų įpėdinį?!.. Nueinanti nuo politinės arenos Daukanto aikštės rūmų šeimininkė, sakyčiau, asmeniškai yra suinteresuota, kad visa tai, kas per 10 metų liberalkonservatorių isteblišmento valstybėje buvo padaryta – priraizgyta , pritariant prezidentei Daliai Grybauskaitei, kuo ilgiau liktų uždengta nuo visuomenės akių, kad valstybės vardu vykdomi galimi nusikaltimai apskritai nebūtų tiriami, kad ir toliau būtų tęsiama tokia pragaištinga Lietuvai vidaus ir užsienio politika, kokia prieš tai buvo ir Valdo Adamkaus dviejų kadencijų prezidentavimo metu.

Aiškiai suvokiant prezidentūros įpėdinio svarbą, matant giluminius procesus valstybėje, nesunku paaiškinti, kas apskritai šiuo metu vyksta Seime, kodėl vykdomi selektyvūs NSGK tyrimai ir netiriami konservatorių padaryti nusikaltimai, kodėl teisėsaugos institucijos nesiima tirti nei „Independence“, nei Ignalinos AE uždarymo ar naujos AE statybos politinės korupcijos milijardinių aferų?!..

Klasikiniu pavyzdžiu tapęs kolektyviai „įteisintos“ politinės korupcijos atvejis – „Mažeikių naftos“ perleidimas amerikiečių kompanijai „Williams“, deramai neįvertintas „kišeninės“ teisėsaugos pareigūnų, leido politiniam „elitui“ pasijusti nebaudžiamam, todėl ir pasipylė stambaus masto politinės korupcijos aferos. Argi ne todėl rusofobinio liberalizmo, jankių globalizmo adeptų  totaliai užvaldytoje Lietuvoje galimas tik selektyvus „teisingumas“?

Negrįžtant į tolimą praeitį, kiek atidžiau pažvelkime į neseniai Lietuvoje nuskambėjusį kriminalinį atvejį – Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą dėl 2004 metais mūsų šalyje įsteigto nelegalaus CŽV kalėjimo. Nesuprantu, kaip žemai reikia pulti buvusiam šalies vadovui ir neturėti jokios savigarbos, atkakliai viską neigiant ir sakant – „aš nieko nežinojau“?!.. Juk be oficialaus leidimo skraidė į Lietuvą neregistruoti lėktuvai, kuriais buvo vežami įkalinti žmonės, Antaviliuose įrengta apsaugoma teritorija, į slapčiausią objektą buvo vežamos statybinės medžiagos, atskiri autonominiai elektros šaltiniai ir kita įranga. Visa tai surašyta Strasbūro Teismo išvadose, o atsakingi politikai, aukščiausi šalies pareigūnai apsimeta nieko nežinoję. Kažin ar galima dar labiau pataikauti amerikiečiams ir tuo pat metu neturėti elementarios savigarbos, negerbti savo Tautos?!.. Užuot garbingai prisipažinus: taip, suklydome, priėmėme klaidingą sprendimą, nes to mūsų paprašė amerikiečiai, apsimetama nieko nežinančiais kvaileliais. Matyt, JAV negali žmonių kankinti ir laikyti nežmoniškomis sąlygomis, o mes esame lyg baigštūs papuasai, kurie už amerikiečių „spalvotus karoliukus“ leidžia įrengti Lietuvoje nelegalų CŽV kalėjimą, o paskui viską neigia.   

Mums būtina padaryti viską, kad panašūs gėdingi precedentai Lietuvoje daugiau nepasikartotų, kad mūsų šalyje būtų gerbiamos tarptautinės teisės normomis grindžiamos žmogaus teisės, kad sąžiningai būtų vykdomi Strasbūro Teismo sprendimai. Tikiuosi, tam pasitarnaus ir mūsų steigiamas visuomeninis judėjimas „Šaukiu aš Tautą“.  

Nuoširdžiai linkiu geriausios kloties, tvirto tikėjimo ir nesenkančios energijos, telkiant tautiečius lemiamai kovai „Vardan tos Lietuvos“. Dėkoju už pokalbį.

 

 PAX_LAZD-2.jpg

Europos Parlamento narys, Prezidentas Rolandas PAKSAS: „Prieš kiekvienus rinkimus Lietuvoje paleidžiamos pavienės  tariamo pasipriešinimo „balutės“, kuriomis faktiškai siekiama nukanalizuoti daugumos tautiečių nepasitenkinimą, tai yra suskaldyti visuomenės pasipriešinimą, kad tik, neduok Dieve, maištaujantys prieš autokratinės valdžios SISTEMĄ žmonės nesusijungtų į vieną galingą darinį!..“.