„Laisvame laikraštyje“ nuolat spausdinami straipsniai, o pereitą rudenį netgi sukurti video reportažai apie neva nusikaltėlį teisėją Viktorą Kažį. Sukurta kažkokia kreiva istorija, kur šis konkretus teisėjas vaizduojamas kaip banditas.

Gerai, kad teisėjas nesileidžia žeminamas ir jis kreipėsi dėl baudžiamosios bylos iškėlimo.

„Laisvame laikraštyje“ iš karto atsirado naujas straipsnis, jog bus „sodinamas“ Kazimieras Juraitis, ir reikia suprasti, jog niekas nieko neapšmeižė.

Teisėjo Viktoro Kažio (Lietuvos apeliacinis teismas) šmeižimo kampanija pradėta iš karto po to, kai jis nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo teisėjo Gintaro Dzedulionio nutartį atsisakyti priimti privataus kaltinimo skundą dėl Seimo nario Naglio Puteikio šmeižto mano ir mano šeimos atžvilgiu, kai jis lygiai prieš 6 metus (2012 06 22) per  būtent „Laisvą laikraštį“ mane ir mano šeimą apšmeižė – mane išvadino saugumiete, o mano tėvą – „apsišvietusiu“ KGB agentu, nors visi žinome, jog visa tai galima patikrinti, ir aš priverčiau Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą „išpurtyti“ VSD, nes jeigu tai būtų tiesa, tada Nagliui Puteikiui turėtų būti keliama rimta byla dėl valstybės paslapties atskleidimo.

VSD atrašė, jog mano tėvo nei „apsišvietusių“, nei neapsišvietusių (nei prisipažinusių, nei neprisipažinusių) sąrašuose – nėra.

Nors Naglis Puteikis į teismą iš viso stengėsi nevaikščioti, o teisėjas Gintaras Dzedulionis drebėdamas iš baimės jį bandė išsikviesti telefonu – į ką jis per patarėją atšovė, jog „dabar esu Seime, ir pristatysiu Darbo kodekso pataisas, trukdot man dirbti“.

Galėjau prašyti taikyti atvesdinimą.

Apylinkės teisme, kur vyko 3 taikinamieji posėdžiai, buvo dar juokingiau – Naglis Puteikis užsikeldavo koją ant kojos, o teisėja visa virpėdavo – juk sėdi „būsimas prezidentas Naglis“ . Teisėja, gavusi Raulušaičio atsisakymą kreiptis į Seimą, nes esą Naglis nekaltas, tiesiog persiuntė bylą į apygardą, nes atrado, jog tokia yra teismingumo kompetencija. Šv. Naglis, į teisėjos klausimą, ar 2012 06 22 jis buvo Seimo nariu, atsakė „neatsimenu“). „Būsimas prezidentas“ neatsimena savo biografijos, tai kaip jis atsimintų, kas jį išrinko, ir kurios valstybės vadovas jis yra?

Štai dėl tos priežasties, jog labai įžūliai elgėsi su manim ir teisėju Naglis Puteikis (aš tai turėjau atvažiuoti iš Kauno rajono į posėdį, o Naglis neatėjo 50 metrų nuo Seimo, neva, labai užsiėmęs) teisėjas ir priėmė nutartį, kad reikia prašyti Seimą leisti ne tik nuimti neliečiamybę, bet ir leisti suimti (nes neateidavo į posėdžius.)

Visas šitas cirkas toliau tęsėsi taip, jog senosios kadencijos Seime pritrūko 4 balsų: Audrius Nakas balsavo prieš, Gylys, Vasiliauskas, Matulevičius susilaikė, o labai principingas Jonas Varkala ir daugelis kitų balsavo kojomis.

Naujosios kadencijos Seimas pasiuntė generalinį prokurorą ant trijų raidžių, atrašė jam, jog kadangi praėjusi kadencija jau balsavo neigiamai, tai jie iš viso nebalsuos. Apgailėtiną atsakymą parengė profesoriaus Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio komanda.

Generaliniam prokurorui net nebuvo leista kalbėti, nors Seimo statutas tokių nesąmonių nenumato.

Viską iš mirties taško išjudino signataras Zigmas Vaišvila. Jis vienoje savo spaudos konferencijoje kreipėsi tiesiai per TV kamerą į Viktorą Pranckietį, ir paklausė, kada jis baigs šitą cirką, kad negali leisti pakalbėti generaliniam prokurorui, kaip numato statutas, o vėliau balsuoti.

Viktoras Pranckietis vis tiek nesuprato Statuto, ir kreipėsi išaiškinimo į Etikos ir procedūrų komisiją (nes aš kreipiausi į jį, su paklausimu, kada jis baigs šitus cirkus ir nustos trukdyti teismo darbą.) Etikos ir procedūrų komisija nuteisė Pranckietį: nustatė jo elgesyje pažeidimus, nurodė jam, jog praėjęs Seimas yra praėjęs, o jį riboja šio teismo darbas, nes jis priesaiką davęs dabar. Kaip mažam vaikui išaiškino.

Ir tada pamenate, buvo rengiamas balsavimas, iš kurio valdančioji frakcija tiesiog pabėgo.

Tada Rima Baškienė kaip vaikų darželyje ėmė raginti visus dar kartą rinktis balsuoti.

Prašė paskambinti kitiems Seimo nariams, pabėgusiems tyčia per Naglio balsavimą, telefonais.

Tada, pamenu,  „draskėsi“ Petras Gražulis („reikia keisti įstatymus, tai kas čia bus, kad kiekvieną kadenciją ir balsuosime?“, o Skardžius balsavo prieš.

Tada Naglis Puteikis iš tribūnos tiesioginiame eteryje mane dar kartą galimai apšmeižė, apdergė – labai sumenkino ir mano tėvą, garsų pasaulyje etnologijos profesorių išvadino „Kauno muzikos muziejaus buvusiu direktoriumi“, tuo pabrėždamas, jog būdamas žvėrynietis (o mes – karoliniškiečiai) – mano tėvo net akyse negali būti matęs (nes gyveno už 3 troleibuso stotelių, pasirodo.)

Nors mano tėvas, jeigu kalbėtume apie jo „direktoriavimą“, tai nuo 1998 m. iki 2006 m.vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetui,  bei buvo dešinioji Rektoriaus prof. V. Kaminsko ranka (taigi, vadovavo ir universitetui), dar Lietuvos Mokslo tarybos narys, ir Klaipėdos universiteto senato narys, ir dar įvairiausių mokslo komitetų, pakomitečių ir t.t. narys, visų doktorantūrų tikrintojas ir programų kūrėjas. Taigi, dar kartą gražiausiai buvome apšmeižti, o Naglis Puteikis mane išvadino dirbančia kažkokiame „mažatiražiame laikraštyje“, bet tas laikraštis, kuriame beje iki šiol dirbu juriste, nesigėdino eiti su šmeižiku arba „su velniu obuoliauti“.

Kiek matau iš Atgimimo dokumentų, Naglis Puteikis galėjęs susikirsti su mano tėvu kažkuriame Kultūros kongrese, arba po kongreso, nes mano tėvas būtent atgaivino Etnokultūrą, Etnologiją, o Nagliui Puteikiui matyt nebuvo leista pasisakyti šiais klausimais (nes kongresų knygelėse yra mano tėvo straipsniai, o Naglio – nė dūmo), nors kaip suprantu, jis save laiko labai dideliu šios srities specialistu – dirbdamas kultūros paveldo srityje, jis iš tikrųjų domėjosi ir etnokultūra. Tačiau domėjimasis ir profesionalus darbas šioje srityje nėra vienas ir tas pats.

Naglis Puteikis yra labai neblogai bendravęs su Dariumi Kuoliu, kuris dar man besimokant mokykloje per tiesioginę radijo laidą yra labai žiauriai apšmeižęs mano tėvą, o tėvas į tai atsakė, jog su neadekvačiais žmonėmis bylinėtis neis. Pamenu, man dešimtokei, buvo skaudu girdėti, jog mano tėvas „žudikas“, nes kažkas kažkokioje komisijoje gavo „ar tai insultą ar tai infarktą“ (Darius Kuolys kalbėjo netaisyklinga lietuvių kalba, pilna rusicizmų.) Paaiškėjo, jog tikrai vienas mokslo komisijos narys gavo priepuolį, o mano tėvas pirmas prišoko ir jį atgaivino. Trukdė pasisakyti mano tėvo ideologiniai oponentai, tyčia privarė prie priepuolio, o kai mano tėvas neleido žmogui numirti, ir padarė širdies masažą, atidarė langus, iškvietė greitąją – tapo „žudiku“. Tokia šita visa kompanija, šmeižtas- tai pirmas jų „ginklas“.

Todėl dabar šmeižiamas teisėjas Viktoras Kažys, kodėl principingas buvo ir nekreipė dėmesio, kad kalba eina apie „būsimą prezidentą“, kuriam anot vienos dainuškos, „su galva negerai“.

Sėdi šv. Naglis salėje, ant scenos dainuoja, kad jam negerai su galva, o jis ploja.

https://www.youtube.com/watch?v=RUYc7nSfJ00

Gaunasi tokia žurnalistinė šizofrenija, jog laikraštis ėmė pulti teisėją, kuris liepė patraukti Naglį Puteikį baudžiamojon atsakomybėn.

Tai nuo tokios šmeižto kampanijos  atsiriboju, ir manau, jog laikraštis ir Naglis Puteikis peržengė visas ribas.

Be to, baudžiamoji byla jam nutraukta ne dėl to, jog nepadaryta baudžiamoji veika, o dėl to, jog jis slepiasi Seime.

Seimas, be to, priėmė skubią  LR BPK 3 str. pataisą specialiai Nagliui, anksčiau tokios nuostatos, jog jeigu seimūnas slapstosi Seime, negalima vykdyti proceso – nebuvo.

Apgailėtinas galimai bailys dar skelbiasi eisiąs į prezidentus. Tegul džiaugiasi, jog nėra iškelta nauja baudžiamoji byla. Pirma galvojau, jog „už kalbas Seime neatsako“, todėl negaliu kreiptis.

Tačiau Konstitucijoje parašyta, jog „išskyrus šmeižtą“. Taigi, už tas nesąmones, ką vėl pripliurpė apie mano šeimą, galiu teikti iškelti naują baudžiamąją bylą, nes mano tėvas niekada nevadovavo mažam muziejui (minimame muziejuje aš dirbau 3 metus, ir vedžiau ekskursijas, mokiau vaikus groti liaudies instrumentais), ir jis nėra nežinomas asmuo, o aš nedirbu nežinomame laikraštyje (LL gerai skaitomas ir perkamas, prenumeruojamas, ypač populiarus valdžios institucijose, skaito visi saugumai, Seimas, Vyriausybė, policija, prokuratūra, kariuomenė…), ir nesu nežinoma, o pats Naglis galimai serga didybės manija. Dar per savo ginamąją kalbą jis vos ne rėkė, jog jo tėvas- tremtinys. „Mano tėvas atvarė lagerį“.

Keista, kad „atvaręs lagerį“, Lietuvoje padarė koncertmeisterio karjerą. Mano tėvas neatvarė lagerio, ir daryti dirigento, ansamblio vadovo, muzikanto karjerą jam buvo labai sunku, labai kliudė „stukačiai“, KGB, Ideologinis skyrius, CK, net GKČP. Persekiojo, nes buvo skundžiamas dėl „ryšių Vakaruose“, nes vienų gastrolių metu išėjo į miestą pas vietinius lietuvius, ir atsisakė grupės vadovui (jie būdavo nuo KGB siunčiami) papasakoti, ką kalbėjosi. Mano tėvui buvo griežtai uždrausta išvažiuoti į Vakarus, dėl ko jis turėjo atsisakyti gastrolių Londone, mokslinės konferencijos Romoje…Žmogus, atsisakęs skųsti kitus asmenis, po daugelio metų per šmeižtą vis tiek daromas KGB‘istu, o „šventojo“ tėvas, kuris greičiausiai pasirašė bendradarbiausiantis – nes tik su tokia sąlyga tremtiniai galėjo daryti karjerą – kankiniu. Balta verčiama juodu, o juoda – baltu. Mano tėvui buvo trukdoma gintis disertaciją Vilniuje, tai jis, turėdamas 3 vaikus, skraidė lėktuvu į Kijevą, kur mokėsi papildomai, ir tik tada galėjo gintis. Mano gyvenime visa tai atsikartojo: parašius disertaciją, VDU, kuris perimtas „tolerastų“, tiesiog „pamiršo organizuoti gynimo procedūrą“, o teismas atsisakė priimti ieškinį, nes aš…“nesilaikiau Teologijos doktorantūros nuostatų“, nors aš niekada katalikų tikybos nestudijavau…Nesilaikiau tikėjimo normų, pasakė man teismas. Parašiau tiesą apie partizanus, apie rusus, lenkus, totorius, kad jie broliai, o ne priešai – todėl negalima gintis. Ir į Kijevą skristi neišeina – ten karas dabar. Kartais galvoju, kad sovietmečiu buvo netgi kai kuriais atžvilgiais lengviau daryt karjerą, negu dabar. Ypač, jeigu esi iš giminės, kuri klesti „prie visų valdžių“ – kaip yra šv. Naglio atveju.

Jo tėvas „atvarė lagerį“, ir lyg niekur nieko grįžęs baigė mokslus, dirbo koncertmeisteriu. Kažkas ne taip.

Tada dar tą pačią dieną Jedinskis kreipėsi dėl KGB sąrašų išviešinimo, ir minėjo mūsų su Nagliu bylą – dar kartą mano tėvas buvo apdergtas, netiesiogiai, bet jeigu jūs susirasite tą vaizdo įrašą, tai Jedinskis mini, kad štai, va čia situacija būtent dėl neišviešinimo. (Taip antraštę pasigavę pateikė ir Baltnews…Keista, jog jo Šventenybę ėmėsi ginti netgi rusai.) Buvo bandoma pateikti, jog Naglis yra šventasis, ir persekiojamas neteisėtai, o mes visi – KGBistai, o aš tai saugumietė.

Praėjo 6 metai nuo šmeižto, atsakovas slepiasi Seime.

O kad teisėjas gailėtųsi, kodėl užjudino „neliečiamybę“, tai prieš teisėją Viktorą Kažį jau dveji metai vykdoma šlykšti šmeižto kampanija, nežiūrint nieko.

KGB bendradarbių išviešinimui – pritariu, bet pilna apimtimi. Būtina išviešinti ir KGB smogiamąjį dalinį, su kurio priedanga į Afganistano karą galimai buvo infiltruotas šv. Naglis.

Vien tas faktas, kad Afganistano karo veteranai jo į savo tarpą nepriima, rodo, jog su pačiu šventuoju yra kažkas netvarkoj. Tuo labiau, kad jis Vilniaus miesto apylinkės teisme atvirai gyrėsi, jog karo metu jis pardavinėjo ginklus „abiems pusėms“.Reiškia, mūsų tėvai, dėdės, pusbroliai kovojo už mūsų tuometinę tėvynę TSRS, o šis išdavikas stumdė ginklus priešams. Dabar sėdi Seime ir slepiasi nuo visko už aukštos posėdžių salės tribūnos.

GĖDA.

Savo atsiminimuose – interviu vienam žurnalistui, ar tik ne tam, kuris neseniai sulaužė žmonai nosį, Naglis giriasi, jog būdamas vilniečiu, tarnavo kariuomenėje Vilniuje, ir todėl tarnybos draugai jį įtarinėjo, jog jis atsiųstas KGB. Dar baigė kažkokią leitenantų mokyklą, rašo atsiminimuose. Po to išvyko į Afganistaną. Veteranai jo į minėjimus – neįleidžia, o tai daug ką pasako.

Kas garsiausiai rėkia apie KGB, tas dažniausiai ir turi anos struktūros smarvės. Arba baimės, jog jį įtars, tai jeigu pirmas kažką apšauks, apdergs, tai gal apie jį niekas neklausinės. O kas kitus vadina banditais – patys neretai tokiais yra. Viktoro Kažio šmeižikas, man susidarė įspūdis, bet ką padarys, kad tik apšmeižtų teisėją, ir tiki tuo kaip kokia misija. Kartą man skambino teisėjo šmeižikas, ir iš karto apkaltino, kodėl neginu jo, nes atseit man labai patinka V. Kažys, ir puolė minėti Puteikį. Atsakiau, jog aš nepadedu tiems, kurie įklimpę į tamsias istorijas, nes esu moteris, ir mafijos bylų skaičių apribojusi esu. Atsakiau paprastai ir aiškiai. „Laisvas laikraštis“ dažnai kaltina teisėjus, aptarnaujančius mafiją, bet šis atvejis – teisėjo Viktoro Kažio šmeižto kampanija – yra ne kas kitas, kaip kažkokių nusikaltėlių aptarnavimas, su tikslu paniekinti, pažeminti teisėją dėl jo profesinės veiklos.

Priminsiu, jog tai tas pats teisėjas, kuris pasipriešino VSD, GP ir Rusijos FSB, ir paleido Eglę Kusaitę iš kalėjimo.

Kristina Sulikienė