Rãsos (RasaRasos šventėKupolėsSaulėsKrešės) – senoji žemaičių – lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė, vėliau krikščionybei per prievartą įvedus savo religiją ji pervadinta švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis.

Manoma, kad vasaros saulėgrįža švenčiama nuo labai senų laikų: pasak Pranės Dundulienės, šios šventės susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Rašytiniuose šaltiniuose apie jas pirmąkart užsimenama 1372 m. Senieji žemaičių – lietuvių papročiai pasirodė esą gajūs ir išsilaikė iki XIX a.

Dabar beveik neįmanoma atrasti autentiško baltiško saulėgrįžos šventės pavadinimo. Rasos šventės, Kupolės ir kiti pavadinimai yra jau krikščioniškų laikų paveldas. Kupolės pavadinimas atėjo iš rytų slavų kraštų, kur šventė vadinama Ivano Kupalos vardu.

Pirmasis šią šventę Rasa pavadino Teodoras Narbutas 1835 metais. Jonas Basanavičius pastarąjį pavadinimą bandė susieti su romėnų dies rosarum (rožių dienomis). Pilypo Ruigio ir Gotlibo Milkaus XVIII – XIX a. pradžios žodynuose vasaros saulėgrąža vadinama Saulėmis. Kupolių pavadinimas siejamas su vienu iš seniausių apeiginių šventės elementų, taip pat su augmenijos klestėjimu, vešėjimu. Krešės – prūsiškas pavadinimas, susijęs su augmenijos vešėjimu.

2003 m. vasaros saulėgrįžos šventė Lietuvoje paskelbta nedarbo diena, tačiau įstatyme minimos Joninės. Tai sukėlė diskusijų tarp siekiančių atskirti šiuolaikines Jonines ir senąsias Rasas. Tačiau dėl aukščiau minėtų priežasčių nėra visai aišku, kaip turėtų vadintis senąsias tradicijas tęsianti šventė. Vienas iš argumentų už vienaskaitinį Rasos arba Rasos šventės pavadinimų: Vilniuje daugiskaitinės Rasos visų pirma asocijuojasi su Rasų kapinėmis (dr. Libertas Klimka). Tačiau Rasa arba Rasos lieka populiaresnės už Kupoles, Saules, Krešes ar tiesiog Vasaros saulėgrįžą.

Vasaros saulėgrįža – tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties metas, opozicinė šventė žiemos saulėgrįžai, Lietuvoje švenčiamai kaip Kūčios bei Kalėdos. Pagrindinis šventės tikslas – užtikrinti augalų augimą bei klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, dvasių, raganų. Nors dabar Rasos arba Joninės švenčiamos naktį iš birželio 23 d. į 24-tąją, tradiciškai ilgiausios dienos šventės būdavo pradedamos švęsti sparčiai imus ilgėti dienoms, t. y. maždaug gegužės mėnesio pabaigoje. S. Daukantas rašo, kad Rasos šventė buvo švenčiama keturiolika dienų. Kai kur išliko paprotys švęsti nuo birželio 24 d. iki birželio 29 d.

Juozas Vaigelis