Masonai („laisvieji mūrininkai”) – bene prieštaringiausiai vertinama organizacija pasaulyje. Vieniems tai – bandymas įgyvendinti nuostabią idėją, kai sukuriama bendrija, kurios nariai, vadovaudamiesi broliška meile, parama ir teisingumu, rūpinasi dvasios bei moralės vertybėmis, nuolat siekia tobulėti. Kitiems ši organizacija dėl savo slaptumo ir atliekamų ritualų yra ne kas kita kaip sekta. Tretiems masonai yra klika, į kurią patenka tik turtingi, galingi ir turintys išskirtinių galių žmonės, siekiantys dar daugiau galios ir valdžios. Galiausiai masonai įvardijami kaip pasauliniu mastu veikianti įtakinga organizacija, rengianti ir įgyvendinanti sąmokslą užvaldyti pasaulį.

Masonai ir religija

Vienas esminių masonų skelbiamų tikslų – suvienyti visų rasių, tautų, socialinių grupių ir religinių bendruomenių narius, vesti juos nuolatinio dvasinio tobulėjimo keliu. Paradoksalu, tačiau viena svarbiausių prieštaringo masonų organizacijos vertinimo priežasčių yra būtent masonystės santykis su religija.

Pagrindinis reikalavimas siekiant tapti „laisvuoju mūrininku” yra tikėjimas Aukščiausiąja Būtybe. Visiškai nesvarbu, kokią religiją masonas išpažįsta. Masonai tiki, kad skirtingas įvairių religijų mokymas išreiškia to paties Dievo – Aukščiausiosios Būtybės – buvimą ir valią.

Masonų dievas

Masonai nediskriminuoja jokios religijos bei propaguoja tikėjimą kaip didžiausią vertybę, todėl galima pamanyti, kad įvairios religinės bendruomenės šią broliją turėtų vertinti palankiai. Bet jau vien prisiminus Katalikų Bažnyčios draudimą savo nariams prisijungti prie masonų, tampa akivaizdu, kad taip nėra. Katalikų Bažnyčia suvokia masonų ordiną ne kaip organizaciją, propaguojančią religines vertybes, bet kaip atskirą religiją. Argumentuojama tuo, kad šis ordinas turi savas šventyklas (taip vadinama vieta, kurioje vyksta „laisvųjų mūrininkų” susitikimai), moralinį kodeksą, pamaldas, ceremonijų drabužius, švenčių dienas, hierarchiją, įšventinimo į narius ir laidojimo ritualus.

Liuciferio akis

Liuciferio akis

Liuciferio garbinimas yra viena iš masonų pagrindinių religinių apeigų.

Masonas Eliphas Levi,  knygos “Magijos paslaptys“ autorius.

Vertimas: Kas būtų labiau absurdiška ir bedieviška kaip priskirti Liuciferio vardą velniui, tai yra įasmeninti blogį. Intelektualusis Liuciferis – intelekto ir meilės dvasia ; Jis yra užtarėjas “paraclete“, jis yra šventoji dvasia, kai fizinis Liuciferis yra visatinio magnetizmo didysis agentas.

Ištraukos vertimas: iš “Juodosios magijos knygos“: “Pirmiausia magija priskiriama Imperatoriui Luciferiui. Imperatorius Liuciferis sukilusių dvasių mokytojas ir princas. Aš maldauju tave, palik savo buveinę,  bet kuriame pasaulio ketvirtyje esantis ir ateik čionai bendrauti su manimi. …..” (puslapis 244)  

Aleister Crowley, Anglijos masonas – ložė “Ordo Templi Orientis”,
laikomas  didžiausiu dvidešimto amžiaus satanistų tėvu, Garbinamas roko muzikantų.

Masonai ir feminizmas

Masonų bendruomenė, skelbianti ambicingus tikslus peržengti religinius, socialinius, rasinius žmonių skirtumus, turi esminį trūkumą, jei ją vertinsime iš feminizmo pozicijų. Dauguma ložių nepripažįsta, kad moterys yra vertos būti masonėmis. Tradicinės masonų ložės ne tik nepriima moterų, bet ir nepalaiko jokių ryšių su moterų ložėmis.

Nuostata nepriimti moterų masonėmis buvo išreikšta dar 1723 metais priimtoje vadinamojoje Konstitucijų knygoje, kuri yra idėjinis ir praktinis pagrindas visam šiuolaikiniam „laisvosios mūrininkystės” judėjimui.

Nepaisant griežtos tradicinių masonų ložių pozicijos moterų dalyvavimo masonerijos veikloje klausimu, XIX a. pab. – XX a. pr. pradėjo kurtis mišrios vyrų – moterų bei vien moterų ložės.

Įdomu pastebėti, kad vyrų ir moterų masonų ložes vienija tai, jog jos abi nepripažįsta mišrių masoniškų ložių. Kaip teigia vienas garsiausių ir seniausių moteriškų ordinų „Garbinga senovės masonystės brolija” („Honorable Fraternity of Antient Masonry”) lyčių maišymasis sunaikina dvasinio bendravimo, pasiekiamo tik per vienos lyties susirinkimus, jausmą. Moterys ir vyrai turėtų praktikuoti masonystę atskirai, nors ir identišku būdu. Tokia išvada yra daroma atsižvelgiant į ordino, kuris įkūrimo pradžioje buvo mišrus, patirtį.

Istorija 

Įvairiose masonybės kilmės teorijose laisvųjų mūrininkų genezė apima labai platų laikotarpį – nuo karaliaus Saliamono šventyklos statybos (X a. pr. m. e.) iki XVII a.. Praėjus šimtmečiams, dabar pasaulinė masonija vienija daugiau nei 6 milijonus narių, išsibarsčiusių po visą pasaulį. Net 3 milijonai statutinių narių yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, 700 tūkstančių Jungtinėje Karalystėje.

masonai Londonas

Masonija kaip organizacija atsirado 1717 m. birželio 24 d. įkūrus Didžiąją Londono Ložę. Vėliau, 1728 m. susikūrė Didžioji Airijos Ložė, o 1736 m. Didžioji ložė susikūrė Škotijoje. Netrukus masonų ložės ėmė kurtis visose Didžiosios Britanijos kolonijose, tarp jų ir Šiaurės Amerikos žemyne.

Po Amerikos revoliucijos visose valstijose susikūrė nepriklausomos didžiosios ložės. Tokiu būdu buvo nuspręsta sukurti vieną Didžiąją Jungtinių Amerikos Valstijų ložę, kurios didžiuoju meistru būtų tapęs Džordžas Vašingtonas (George Washington), tačiau ši mintis neilgai gyvavo, nes atskirų valstijų Didžiosios ložės nenorėjo atiduoti dalies galių.

Kontinentinėje Europoje masonų organizacija taip pat sparčiai plito. 1717 m. Rusijos imperatorius Petras I įkūrė ložę Sankt Peterburge, 1721 m. įsteigta pirmoji masonų ložė Vokietijoje, Monso mieste. 1728 m. Madride įsteigta pirmoji Ispanijos ložė. 1935 m. ložės išplito Lisabonoje, Romoje, Milane, Veronoje, Padujoje, Venecijoje, Stokholme, Neapolyje, po metų įsikūrė Lenkijoje.

Struktūra

sof_large

Masonų organizacija sudaryta iš ložių, nedidelių žmonių grupių, kuriuos vienija gyvenama teritorija. Oficialiai sakoma, kad viena iš pagrindinių veiklos sričių yra karitatyvinis ir švietėjiškas darbas.

Tie, kurie šiais laikais nori tapti masonais, privalo būti laisvai išrenkami slaptu balsavimu. Norėdamas patekti tarp renkamųjų, potencialus masonas pirmiausia privalo būti vyresnis nei 18 metų vyras, kuris yra sveiko kūno ir sielos, tiki „Aukščiausia būtybe“ ir turi mažiausiai vieną tikro masono rekomendaciją.

Jei jis yra išrenkamas, masonui uždraudžiama viešai atskleisti daugumą savo narystės organizacijoje detalių. Masonai teigia, jog toks paslapties šydas leidžia savo nariams ramiai spręsti etinius ir filosofinius klausimus be išorės trukdžių ir įsikišimo.

Didžioji dalis žemesnių laipsnių masonų net nežino tikrųjų organizacijos tikslų. Jiems paslaptys atskleidžiamos palaipsniui ir tik tiems, kurie iškyla iki aukščiausių laipsnių, atskleidžiamas tikrasis tikslas ir jų religijos tikėjimas. Kaip rašė Albert Pike: “žemo laipsnio masonai tyčia mokomi klaidingai, kad jie tik įsivaizduotų, kad jie žino tiesą.” Galutinės paslaptys patikimos tik “adaptams“. Pagal masonų enciklopediją žodis “adapt“ reiškia tik tas, kuris inicijuotas į apšviestuosius (“illuminati“ – masonų elitas).

Aukščiausio laipsnio masonas. Laikomas Amerikos masonų tėvu. Amerikos pilietinio karo pietinių valstijų karininkas. Po Adamo Vaisapo mirties ILLUMINATI ordino valdžią perėmė Mazini Europoje ir Albert Pike Amerikoje. A.Pike parašė knygą “Morals and Dogma“. Tai yra masono gyvenimo nuostatų knyga. Knygos pilna orginalo kopija duodama tik aukščiausio laipsnio masonams ir po mirties griežtai turi būti grąžinama į ložę.

”Albert Pike griežti nurodymai vyriausiems aukščiausių laipsnių masonų ložių lyderiams: Tai ką mes turime sakyti minioms -Mes garbiname Dievą, bet tai yra Dievas garbinamas be prietaringumo. Jums nepriklausomiems didiesiems generaliniems inspektoriams mes sakome, kad jūs kartotumėte 32-o, 31-o ir 30-o laipsnių brolijai – Masonų religija, mūsų visų inicijuotų (išrinktųjų) i aukščiausius laipsnius, privalo būti palaikoma tyriausia Liuciferine Doktrina. Jei Liuciferis nebūtų dievas, ar Adonai, kurio darbai įrodo jo žiaurumą, klastingumą ir neapykantą žmonėms, barbarizmą ir bjaurėjimąsį mokslu, ar Adonai ir jo kunigai apsmeižia jį ? Taip Liuciferis yra dievas, ir nelaimei Adonai -Dievas taip pat. Todėl kad išorinis įstatymas yra kad nėra šviesos be šešėlio, nėra grožio be bjaurumo, nėra balto be juodo, todėl absoliutas gali tik egzistuoti kai yra du dievai: tamsa yra būtinas įstatymas, kaip stabdžiai reikalingi traukiniui. Tokiu būdu satanizmo doktrina yra erezija; ir tikra ir tyra filosofinė doktrina yra tikėti į Liuciferį, kuris yra lygus Adonai; bet Luciferis, šviesos dievas ir gėrio dievas grumiasi dėl žmonijos prieš Adonai, tamsos ir blogio Dievą.”
Tai duotos instrukcijos 23 aukščiausiajam pasaulio masonų susirinkimui,  1889 metų liepos 14 d.

 

 

Masonų priesaikos

Masonų priesaikos: Pirma priesaika: Aš (vardas) visagalio dievo akivaizdoje iškilmingai pasižadu ir prisiekiu išlaikyti paslaptyje ir niekad neatskleisti slaptųjų masonų paslapčių, meistriškumo esmės, tikslo… įpareigoju save  bausmei, kad man skersai perpjautų gerklę, ištrauktų man liežuvį ir mano kūną užkastų grubiame jūros smėlyje, vandens lygyje, kur potvynių ir atoslūgių srovė teka du kartus per parą, geriau būsiu prisidėjęs prie mirties kaip geras žmogus kaip mūsų vyriausias mokytojas Hiram Abiff! 

masons
Antroji priesaika: Kad perplėštų man krūtinę, kad ištrauktų mano širdį ir organus, permestų per mano kairį petį, nuneštų į Juozapato slėnį, kad ten taptų grobiu laukiniams žvėrims, padangių grifams, jei aš susimokiau prieš gerą žmogų, kaip didįjį mokytoją Hiram Abiff!

Trečioji priesaika: Kad mano kūną padalintų pusiau per vidurį ir padalintų tarp šiaurės ir pietų, kad mano žarnas sudegintų per vidurį ir pelenus išbarstytų keturiais padangių vėjais, kad neliktų jokio prisiminimo apie mane tarp žmonių ir masonų, jei aš niekšiškai sulaužysiu priesaiką. Ak, Jubela ir Jubelo, tai buvau aš, kuris smogiau jam stipriau negu jus abu. Tai buvau aš, kuris daviau jam mirtiną dvelkimą. Tai buvau aš, kuris jį nužudžiau iš karto vietoje.

“I (name), in the presence of Almighty God, most solemnly promise and swear that I will always hail, ever conceal, and never reveal any of the arts, parts of points of the hidden mysteries of Freemasonry… binding myself under the penalty than that of having my throat cut across, my tongue torn out, and my body buried in the rough sands of the see…“ (Duncan’s Ritual, pp. 34-35).

Masonų ženklai

Pamatę šešiakampę žvaigždę daug žmonių susidaro klaidingą nuomonę, kad tai žydų ženklas. Tai nėra tiesa. Jūs niekur Šventajame Rašte nerasite paminėtos šešiakampės žvaigždės nei senajame nei naujajeme testamentuose. Nėra jos nei Toroje-žydų penkiaknygėje. Senovėje Izraelio tauta niekada nenaudojo šios žvaigždės. Atvirkščiai Dievo Žodyje užrašytas apkaltinimas:

Jūs pasiėmėte Molocho palapinę ir dievo Refano žvaigždę – stabus, kuriuos pasidirbote garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono”(Apaštalų darbų knyga 7:43)

babilonas Strasburgas
Šešiakampė žvaigždė vadinama “hexagram“ jau nuo seno buvo naudojama įvairiose tautose, ypač Egipte, kaip okultinis burtininkų ženklas. Dievas myli žydų tautą ir nori ją išgelbėti, kaip ir kitas tautas.

Masonų ženklai

Kaip kitose tautose taip ir pas žydus yra masonų-sionistų grupė vadinama B’nai Brith, kuriai visai nerūpi sava tauta, atvirkščiai jie darbuojasi kartu su kitais masonais-globalistais dėl bendro tikslo – “Naujosios pasaulio tvarkos“.

Masonai Lietuvoje

head

 

Pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje masoniškoji organizacija buvo 1776 m. lapkričio 18 d. Vilniuje įkurta „Šv. Karolio riterių“ komandorija, kurios komandoru išrinktas Motiejus Žynievas. 1780 m. Vilniuje jau veikė trys – „Gerojo ganytojo“, „Išminties šventovės“ ir „Uoliojo lietuvio“ – ložės. 1781 m. gruodžio 27 d. Lietuvos masonų organizacijoms suvienyti ir joms vadovauti Vilniuje įsteigta Didžioji provincijos ložė „Lietuvos tobuloji vienybė“. Jos sąjungoje, be jau minėtų ložių, veikė ir moterų ložė Vilniuje „Tobuloji ištikimybė“ bei Gardine ir Nesvyžiuje įkurtos „Laimingo išlaisvinimo“ ložės.

Masonų ložių uždarymai

Po 1815 m Vienos kongreso caras Aleksandras I vidaus politikoje demonstravęs liberalias, apšviesto absoliutizmo tendencijas, greit sugriežtino savo politiką ir pasuko ją režimo stiprinimo kryptimi. Ne išimtis buvo ir jo politika laisvųjų mūrininkų judėjimo atžvilgiu. Neprognozavusi tokios sparčios masonų idėjų sklaidos visuomenėje bei pačios organizacijos plėtros, o tuo pačiu ir grėsmės prarasti jos kontrolę, ypač vakarinėse gubernijose (buvusioje LDK teritorijoje) bei Lenkijoje, carinė administracija ėmėsi atitinkamų priemonių. 1815 m. Peterburge susikūrusi Direktorinė „Astrėjos“ (Астрея) ložė (pakeitusi iki tol egzistavusią „Vladimiras tvarkai“ ložę), sumanė savo kontrolei pajungti visas Rusijos imperijoje veikiančias, nepriklausomai nuo jų ritualinės pakraipos, ložes. Siūlant įsilieti į savo struktūras su plačiomis autonomijos teisėmis, „Astrėjos“ ložei pavyko į savo pusę patraukti Kijevo, Mogiliovo, Vitebsko gubernijų ložes. Lietuvos Provincijos Didžioji ložė, kurios įtakoje buvo dabartinės Lietuvos ir dalies Baltarusijos teritorijos ložės, šį siūlymą atmetė.

Kitas carinės administracijos bandymas kontroliuoti tiek Lenkijos, tiek Lietuvos masonų judėjimą ir veiklą buvo naujos Konstitucijos, apribojusios ložių savivaldą ir autonomiją bei atstovavimo principą Didžiojoje ložėje, pateikimas. Pagal šią Konstituciją visa valdžia buvo koncentruojama Didžiojo meistro ir Aukščiausios tarybos, kurią sudarė septyni asmenys, rankose. 1816 m Didžiųjų Tautinių Rytų Didžiojo meistro pavaduotojas, Lenkijos žandarmerijos ir slaptosios policijos viršininkas, generolas Aleksandras Rožnieckis, žmogus artimas carinei administracijai būtent ir pateikė šios naujos Konstitucijos projektą. Konstitucijos projekto svarstymas iššaukė didelį ložių nepasitenkinimą, tačiau spaudžiant carinei administracijai vis tik 1820 m gegužės 30 d. ji buvo priimta. Vilniaus ložės, kaip ir dauguma kitų ložių, nepripažino šios Konstitucijos ir nuo spalio mėnesio savo darbus tęsė vadovaujant Lietuvos Provincijos Didžiajai ložei. Slapčia buvo brandinama idėja kurti nepriklausomus Lietuvos Didžiuosius Rytus.

Tai galutinai privertė carą Aleksandrą I apsispręsti, juolab, kad ir pačioje Rusijoje masonų veikloje ėmė reikštis revoliucinės nuotaikos. Tačiau susidorojimas su masonų organizacijomis prasidėjo būtent buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos teritorijoje. Tam formaliai pasitarnavo buvusio Vilniaus masono Stanislovo Mickanievskio skundas. Carinė administracija sureagavo nedelsiant, 1821 m rugsėjo 25 d. išėjo Didžiojo kunigaikščio Konstantino (caro Aleksandro I brolio, faktinio Lenkijos valdovo) įsakymas Didiesiems Tautiniams Rytams Varšuvoje uždaryti visų ložių darbus iki spalio 1 d., o provincijoje iki spalio 15 d. Spalio 13 d. įvyko paskutinis Vilniaus ložės „Uolusis lietuvis“ susirinkimas.

1822 m carui Aleksandrui I uždraudus bet kokių slaptų organizacijų veiklą visoje Rusijos imperijos teritorijoje, masonų ložės buvo uždarytos. Prasidėjo represijos prieš masonų ložių narius. Jų turtas buvo konfiskuojamas ir naikinamas, dalis jo išvežta į Rusiją ir ten yra iki šiol. Tačiau kai kurie masonų ložių inventoriaus daiktai bei nedidelė dalis archyvo buvo išsaugota. Jie yra saugomi Lietuvos muziejuose, bibliotekose bei archyvuose.

Lietuvos masonų ložių atgimimas

masonai

Masonų veikla Lietuvoje atgaivinta tik XX a. pradžioje, kai 1910 m. Vilniuje buvo įsisteigta ložė „Vienybė“, jungusi daugiatautę miesto inteligentiją. Augant šios ložės narių skaičiui 1911 m. įsteigiama ložė „Lietuva“, o 1914 m. – „Gudija“. Šiose ložėse buvo atstovaujama įvairioms profesijoms, socialiniams sluoksniams bei tautoms. Šių ložių nariai buvo žinomi to meto vilniečiai, tokie kaip Mykolas Romeris, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Feliksas Bugailiškis, Liudvikas Čarkovskis, Aleksandras Zoštautas, Ivanas ir Antonas Luckevičiai ir kiti.

Nors šios nereguliarios ložės egzistavo tik iki 1915 m. vokiečių okupacijos, laisvieji mūrininkai daug nusipelnė skleisdami nepriklausomybės idėjas, diegdami visokeriopą pažangą, toleranciją ir tautų santarvę, o laisvieji mūrininkai lietuviai suvaidino didelį vaidmenį kuriant Lietuvos valstybingumą. Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Jurgis Šaulys, Jonas Vileišis buvo Lietuvos Tarybos nariai, o Mykolas Sleževičius tris kartus vadovavo Ministrų kabinetui.
Tarpukariu Kaune, daugiausia M.Romerio ir kitų iš Vilniaus pasitraukusių laisvųjų mūrininkų pastangomis, 1921 m. buvo atkurta nereguliari ložė „Lietuva“. Jos narių daugumą sudarė Kauno universiteto profesūra – Jonas Blažys, Vincas Čepinskis, Augustinas Janulaitis, Vincas Krėvė, Vladas Jurgutis ir kiti.

Tarpukario Lietuvos laisvųjų mūrininkų veikla nebuvo itin ryški. M.Romerio pastangomis 1920 m. įsteigta ložė „Lietuva“ nebuvo pripažinta ne tiktai tradicinių, bet ir nereguliariųjų kitų šalių ložių. Bandymas 1922 m. įsitraukti į nereguliariųjų ložių veiklą Tarptautinėje masonų asociacijoje taip pat buvo nesėkmingas.

1940 m. sovietinė okupacija ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas dar kartą nutraukė laisvosios mūrininkijos sklaidą Lietuvoje.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę susidarė palankios sąlygos atgimti ir laisvųjų mūrininkų veiklai. 1992 m. Hamburgo ložė „Tiltų statytojai“ („Die Brückenbauer“) priėmė į savo gretas du vilniečius, kitais metais – dar šešis. 1993 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje buvo įkurta ložė „Renaissance“, kaip minėtos Hamburgo ložės filijinė ložė. Po kelerių metų ji tapo savarankiška lietuviška lože. Netrukus Vilniuje buvo suburtos dar dvi ložės – 1995 m. liepos 15 d. įkuriama ložė „Vilnius Orient“, 1999 m. gegužės 22 d. atkurta ložė „Uolusis lietuvis“. Minėtas tris ložes padėjo įsteigti Vokietijos Didžioji ložė.

Esant šalyje trims reguliariai dirbančioms ir pripažintoms ložėms, atsirado galimybė daugiau kaip po 200 metų pertraukos vėl įsteigti Lietuvos Didžiąją ložę. Talkinant Vokietijos Didžiajai ložei, dalyvaujant daugelio Europos valstybių Didžiųjų ložių atstovams, 2002 m. balandžio 13 d. buvo įsteigta nepriklausoma Lietuvos Didžioji ložė – lygiateisė ir lygiavertė tarp kitų šalių reguliarių Didžiųjų ložių. Taip buvo atkurta svetimųjų nutraukta laisvosios mūrininkijos tradicija Lietuvoje.

Šiuo metu Lietuvos Respublikoje veikia aštuonios ložės. Vienoje jų darbas vyksta baltarusių (gudų) kalba. Lietuvos laisvieji mūrininkai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais. Jie gerbia ir pripažįsta masonų Senąsias prievoles (1723 m.), kuriose išdėstyti laisvosios mūrininkijos veiklos pagrindai.

Masonų veikla šiandien

J. M. Hamill

Anglijos Jungtinės Didžiosios Ložės komunikacijų direktorius 

Ar mūrininkija atras savo vietą besikeičiančioje Europoje? Atsakymas į šį klausimą tegali būti vienas – taip. Pats tikrasis atsakymas yra būtent dabartinė mūrininkijos ekspansija Europoje. Remiantis paskutiniais statistiniais duomenimis, kurie buvo pateikti Europos Didžiųjų Sekretorių susirinkime, laisvųjų mūrinininkų skaičius auga ne tik naujai įsteigtose ložėse, bet taip pat ir daugelyje iš senųjų Didžiųjų Ložių.

Ar mūrininkija aktuali moderniai besikeičiančiai Europai? Vėlgi aš būčiau linkęs atsakyti – taip, ir, ko gero, netgi aktualesnė nei bet kuriuo metu mūsų praeityje. Mes gyvename augančio materializmo ir savo poreikių tenkinimo epochoje, kuriame individo asmeninės reikmės jam yra pačios svarbiausios. Lygiai taip pat tai yra ir nuolat kintantis pasaulis, kuriame senosios vertybės nyksta, o moralė yra atskirta nuo visuomeninio, o kartais – netgi privataus gyvenimo. Tuo tarpu mūrininkija su savo moraliniu kodu, atkaklumu, pabrėžtinu nesavanaudiškumu bei labdara yra pajėgi kurti dvasiškai tvirtas asmenybes ir per jas paveikti visuomenę. Daugeliui ji asocijuojasi su ramybės uostu ir tikrumu netikrame pasaulyje.

Aš tvirtai tikiu,  kad nesvarbu, kokie pokyčiai laukia Europos, mūrininkija ir toliau laikysis savo užimamos vietos, išliks teisinga mūsų pagrindiniams principams, išsaugos reguliarumą. Lygiai taip pat aš tikiu, kad didelė dalis mūsų stiprybės kyla ir iš mūsų Didžiųjų Ložių skirtumų, nepriklausomybės ir savarankiškumo. Ir tai turi tęstis.

Masonų Konstitucija

Lietuvos Senųjų laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžiosios Ložės

KONSTITUCIJA

2002 m. balandžio 13 d.

pataisyta 2003 m. gruodžio 18 d.

VILNIUS

PREAMBULĖ

Suvokdami savo ryšį su viso pasaulio laisvąja mūrininkija, kurios pagrindai išdėstyti 1723 metų Senosiose prievolėse, vadovaudamiesi laisvės, humanizmo ir tolerancijos dvasia, o taip pat tęsdami 1781 metais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurtos Didžiosios ložės tradiciją, 2002 metais Vilniuje priimame šią Lietuvos Senųjų laisvųjų ir pripažintųjųų mūrininkų Konstituciją.

I dalis

Laisvosios mūrininkijos principai

1 straipsnis

Lietuvos Senųjų laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžioji ložė yra laisvųjų mūrininkų ložių susivienijimas. Ji gyvuoja tęsdama Lietuvos Didžiųjų ložių tradicijas.

2 straipsnis

(1) Į Didžiąją ložę susibūrusiose ložėse dirba mūrininkai, kurie brolijos pagrindu ir tradiciniais ritualiniais veiksmais siekia žmogaus tobulumo. Gerbdami kiekvieno žmogaus orumą, jie siekia laisvo asmenybės atsiskleidimo, puoselėja broliškumą, toleranciją, paslaugumą ir išsiauklėjimą.

(2) Tikėjimo, sąžinės ir minties laisvė yra aukščiausios laisvųjų mūrininkų vertybės. Laisvas nuomonės reiškimas laisvųjų mūrininkų nuostatų rėmuose yra mūrininkų darbo prielaida.

3 straipsnis

(1) Laisvuosius mūrininkus vieną su kitu sieja bendras humanistinių pažiūrų siekis, jie nėra jokia tikėjimo bendruomenė.

(2) Jie pasaulio sandaroje, visame kas gyva ir žmogaus moralės sampratoje mato Dievo veikimą, pilną išminties, stiprybės ir grožio.

4 straipsnis

(1) Laisvieji mūrininkai priima į savo brolijos nuolatinius narius laisvus geros reputacijos vyrus, nekreipdami dėmesio į jų religinius įsitikinimus, rasę, tautybę, politines pažiūras ir luomą, jeigu jie laisvosios mūrininkijos labui įsipareigoja tobulintis ir veikti tose bendruomenėse, kuriose jie gyvena.

(2) Tapdamas laisvuoju mūrininku, jis sudaro sąjungą su savo broliais visam gyvenimui.

5 straipsnis

Didžioji ložė ir ją sudarančios ložės nedalyvauja konfesiniuose ir politiniuose ginčuose ir juose savo nuomonės nereiškia.

Jie viską valdo?

Ne, nes jie yra viso labo pritikintų žmonių grupės kurios daugelį dalykų privalo tikėti, bet ne žinoti. Jų veikla neapima pasaulėžiūrinio lygmens, nes tai neįeina į jų programą.

Parengė “Saulės namų dinastija“ Didysis brolis Ž.K.L

Būkime vieningi paremti g

Reklama