Šis vaidybinis kino filmas paremtas tikrais karo metų įvykiais. Veiksmo vieta –  Vilniaus getas (1942–1943 m.) nacių okupacijos metais.

Filmas pasakoja apie fatališką ir kartu nepaprastai tragišką liepsnojančios meilės ir baisios neapykantos istoriją, užsimezgusią tarp nacių karininko Kitelio, buvusio aktoriaus ir džiazo muzikanto, ir muzikinio pasaulio žvaigždės dainininkės žydaitės Chajos. Dėl šios fatališkos meilės Vilniaus gete įkuriamas teatras.

Geto teatro įkūrimą geto gyventojai sutinkama su nepasitenkinimu ir pasipriešinimu. Jie jaučiasi pažeminti šventvagiškos idėjos, kad čia, kur masiškai buvo žudomi Vilniaus gyventojai žydai, tai yra kapinėse, egzistuos teatras.

Tačiau šį sumanymą, nepaisant protestų ir pasipriešinimo, imasi įgyvendinti Vilniaus geto žydų policijos vadas Jakobas Gensas, įsitikinęs, kad teatras – puiki priemonė „normalizuoti“ pasmerktųjų žmonių gyvenimą gete.

Tačiau meno ir kūrybos pasaulyje galioja savi dėsniai. Pirmąjį geto teatro pasirodymą lydi didžiulė sėkmė. Teatras gete tampa nepaprastai populiarus ir provokuoja žiūrovą. Galų gale jis išsiveržia iš steigėjų kontrolės ir cenzūros.

Vilniaus geto teatras nebetarnauja tik jų ribotiems tikslams ir poreikiams, o virsta taurumo, žmogiškos dvasios, amžinųjų vertybių triumfo vieta. Teatras Vilniaus gete tampa pavojinga uždelsto veikimo bomba. Vokiečiai netrukus likviduoja visą geto teatro trupę.