„Pateisinkime, nes ji tenorėjo vienu ypu ne tik pacientą nuvežti, bet ir sunkiai sergantį vyrą aplankyti“- kaip kokia Mat Tereza verkė Marijampolės greitosios pagalbos stoties vadovas, teisindamas kolegę. Juk dirba 35 metus. Per tuos 35 metus ne kartą pirko braškių, veždama mirtinus ligonius, ir niekas „neužstūkino“.

„Aš sustojau tikrai du kartus, iššokau šalikėlėj, nu žinokit ligoniui veži, negali apipuvusių braškių nuvežt, iššokau dirstelėjau, sustojimas užtruko iki dviejų minučių, priimu kaltę, nesakau, kad esu teisi“, – teisinosi greitosios pagalbos slaugytoja Laima Šalaševičienė.

„Jis taip atsimerkė, ašaros byra. Mamyte, viskas bus gerai. Skaudėjo jam, o jinai dar tyčiojasi iš mūsų, sako, ką aš jums padariau, laiko atėmiau. Sakau, aš dėl vaiko. Sako, tai kas jam yra, lašinė taigi kabo. Vaikas tų emocijų nerodė, jis tą pilvą pasiėmė, tiek raitėsi tenai“, – pasakojo J. Alamburdienė.

Komentuoja šiandien man šią situaciją Kauno medikė:

„Lašelinė galėjo paspartinti apendicito trūkį. Turėjo nieko nedaryti – kuo greičiau tiesiog pristatyti chirurgui“.

Kilus ažiotažui, jog „medikė“ nubausta neadekvačiai – už vaikui sukeltos gyvybei grėsmės situaciją ji tenubausta įspėjimu (o kitą dieną situacija pasikartojo – aktyvūs marijampoliškiai fiksavo „greitąją“ besitvarkančią reikalus vėlgi), sureagavo „centrinė aparatinė“ – miesto savivaldybė.

Nors Marijampolės greitosios pagalbos vadovui nieko tokio, kad dėl medikės aplaidumo, kai ji net du kartus stojo pirkti braškių neva sergančiam vyrui (labai sergantis 35 metus dirbančios stotyje vyras svarbiau už mirštantį paauglį), tačiau Marijampolės merė Irena Lunskienė bei savivaldybė sureagavo griežtai. Štai ką rašo Marijampolės mero pavaduotojas Povilas Isoda savo socialinio tinklo paskyroje liepos 11 d.:

„Baisu ir nepateisinama, kas įvyko su greitają pagalba!

Kai prie žmogaus gyvybės gelbėjimo manoma, kad galima dar ir savo pora reikaliukų pakeliui susitvarkyti – čia jau peržengtos visos ribos.

Nuoširdžiai atsiprašome šeimos, net sunku įsivaizduoti – kokį siaubą turėjo išgyventi.

Nedelsiant pradedame tyrimą, šaukiama stebėtojų tarybą ir visi kas atsakingi už tokį nepateisinamą pareigų neatlikimą turi būti įvardinti ir prisiimti atsakomybę, kad niekada nieko panašaus nepasikartotų.“

Žodžio kišenėje neieškojo marijampolietis medikas, politikas Gediminas Akelaitis:

-SAM ir VLK įsakymais ligoninėse panaikinta vaikų chirurgijos lovos. Paslaugos nefinansuojamos. Jeigu reikia, specialistai konsultacijoms iš klinikų nevažiuoja. Štai ir reformų pasekmės. Čia apendikso uždegimas, o kur galvos traumos su kraujo išsiliejimais, kraujagyslių trombozės. Apendectomija- banali operacija,kurią atlikti per 30 minučių  gali bet kuris chirurgas.

Įsakymais uždarinėjama, mažinama lovų profilis, nefinansuojamos paslaugos, nevažiuoja į periferiją specialistai. Aš esu per 40 metų darbo išoperavęs daug trauminių vaikų. Dabar jau jie atsiveda savo anūkus, bet neoperuoju,  nes ligonių kasos nefinansuoja.Siunčiu pagal įsakymus, kurie priimti jau 19-to ministro. Tiek aš jų mačiau.“

Kristina Sulikienė:

  • Bet įstatymas ir Hipokrato priesaika aukščiau. Įsakymas negali prieštarauti įstatymui. Ir sveikam protui. Juk negalima vežti į kitą miestą, kai reikia operuoti dabar.

Gediminas Akelaitis:

O koks advokatas teisme apgins prieš galiojantį įstatymą? Teisėjui širdies neparodysi. Toks Turčinskas mane buvo atleidęs iš darbo -kad iš sulaužytos ruselės nepaėmiau pinigus už operaciją ir padariau žalą, nors avarijoje buvo kaltininkai, draudimai, ne mano darbas reketuoti ligonius,o administracijos ir teisininkų.Metus laiko bylinėjausi. Ar man to reikėjo?Aš dirbau pagal priesaiką,tik Teisme niekam neįdomi.

Kristina Sulikienė:

  • Operuoti reikia tą, kurį reikia gelbėt.
  • Gediminas Akelaitis:
  • Net nesiginčiju. Pagalba turi būti teikiama ten, kur yra sąlygos ir specialistai, o ne vežiojama kaip taksi iš vienos vietos į kitą. Kliūtys- biurokratų įsakymai, įstatymai ir pinigai. Kiekvienas darbas turi būti apmokamas. Tą įpareigoja Konstitucija.

Dar medikas paaiškina, jog jo nuomonės nei viena didesnė spaudos priemonė nespausdina, reikalauja pinigų, o už tiesą jis nesiruošia mokėti, juk tiesa turi būti prieinama visiems.

Todėl ir perkėliau mūsų pokalbį čia, kad susipažintų platesnė auditorija.

Pažymėtina ir tai, jog negalima kaltinti tos greitosios pagalbos slaugytojos skurdu, algas jos gauna, ir laiku, čia daugiau nužmogėjimas, ir tiek: savo vyrą, kuris saugiai paguldytas Klinikose, ji laikė svarbesniu asmeniu negu vaikiną, kuriam dėl šios moters aplaidumo trūko apendicitas.

Kai kreipėsi į medikus – nebuvo trūkęs, o kol buvo vežiojamas (slaugytoja dar sustojo namo pasidaryti makiažo) – tai ir trūko.

Lietuvoje vyrauja ne tiek finansinis krachas, kiek dvasios ubagystė.

Teisintis, jog „nužmogėjau dėl to, kad mano alga maža“- nepateisama. Juk Šindleris, fabrikantas, savo fabriko darbuotojus (ir ne tik – jis suklastodavo dokumentus, gelbėdamas žmones) gelbėjo ne dėl pinigų, o iš labai didelio žmogiškumo ir atjautos. Tas pats pasakytina apie japoną Suhiharą (išgelbėjo nuo mirties 6000 žmonių.) Nežmogiškumui pateisinimo nėra. O žmogiškumas neturi kainos.

Aš irgi jau turiu savo „Šindlerio sąrašą“. Ir ne visą laiką gaunu už vaikų ir senukų gelbėjimą pinigus… Nors gelbėju žmonės neretai dėl savo profesinės veiklos, kuri yra, manau, pašaukiminė. Be to, mes esame pašaukti gyventi tautoje, kartu visi. Nužmogėjimas yra nemylėti savo kaimyno, savo tautiečio, savo kraštiečio. Šalia esantis žmogus turi tapti didžiausia vertybe. Tik po to sodinkime ąžuoliukus, kurie niekada neprigis, Afganistane. Ir „n…g“  mes ten reikalingi. Kaip dar 2012 metais balandį pasakė Afganistano Prezidentas „mes patys susitvarkyti galime su savo problemomis“. O mes, lietuviai, nebesusitvarkome su savo savivaliautojais, kurie valstybės tarnybą naudoja savo asmeniniams poreikiams tenkinti.

Kristina Sulikienė