Jeigu 30 metų mums buvo grūdama į galvą, jog nieko negali būti baisiau už homo sovieticus lituanus (ką beje rėkaudavo ir JAV lietuviai, įžeidinėdami į gastroles ar mokslines keliones atvykusiuosius – šie savo ruožtu atšaudavo „mes kovojame viduje, o jūs bailiai – pabėgote, ir jūsų kova „iš išorės“ visko pertekus yra tik blizgučiai“.

Šiandien stebime baisesnį reiškinį – deevoliucionavusį lietuvį, kurio homo sapiens pavadinti nebeišeina, nes protingas žmogus (nebe pirmykštis) jau orientavosi į meną, į dvasinius dalykus (jau homo erectus piešė olose piešinius, o homo sapiens jau buvo išradęs buvo raštą, ir valdė gamtos jėgas, tiksliau, jis jau turėjo dvasinį pradą.)

Protingas žmogus suvokia, jog be skilvio prikimšimo yra žymiai visko daugiau gyvenime: tai gėrėtis rytmečiais, džiaugtis, kaip auga vaikai, karšinti senelius, ir jausti laimę, kad jie dar gyvi.

Homo sapiens turi jausmus, jis žvelgia į  ateitį, analizuoja savo elgesį, ir prognozuoja pasekmes.

Dabartinis lietuvis, kuris kas dieną išskrenda į Londoną ar Dubliną plauti tualetų, tvarkyti kažkam namų, ar dirbti po 19 valandų salotų fabrike, yra deevoliucionavęs iki primato.

Todėl jis vadintinas homo primatus lituanus, ir nieko bendro su homo sapiens sapiens nebeturi.

Šią idėją apie civilizacinę degradaciją ne pati išmąsčiau – išgirdau per radio laidą, kur diskutavo dvi labai protingos psichoterapeutės, kurių pavardžių neatsimenu, bet klausau jų laidų jau virš dešimtmečio.

Gabios psichologės ir lieka niekam nežinomos, nes jos nesibūriuoja kiekviename mitinge, ir nesikiša į kiekvieną politinį procesą, kaip tai daro Slušnys ar Pūras.

Taigi, šios dvi gabios moteriškės ir iškėlė mintį – kas tokio turėjo atsitikti, kad lietuvis tiek degradavo, jog jam buvo įmanoma įgrūsti įdėją, jog tik gerai prikišęs skrandį ir pasistatęs būtinai naują ir didelįė namą jis bus laimingas?

Ir štai žiūrėkime – pilna tuščių butų, ir naujų namų, o jų savininkai vergauja „išsvajotuose“ Vakaruose.

Pati žinau vieną moterį, kuri pasiėmė paskolą dėl stogo remonto, ir turto atidalijimo, namas nuostabioje Lietuvos vietoje ant upės kranto stovi tuščias, nes vienas iš vaikų gyventi jame nenori, ir nuomojasi labai brangų ir mažą butą smirdinčiame nuo smogo Vilniuje, o kitas vaikas sėdi kalėjime, nes pakliuvo už vairo daug kartų girtas. Jau supratote, jog rūpestinga mama abiems „bezdelnykams“ dar ir pinigus siųsdavo, pati vergaudama už tarnaitę pas turtingą vakarietį. Ji, sėdėdama tuose Vakaruose bent gražioje kalnų vietoje, nebesupranta, tai kur ta laimė ir gyvenimo prasmė, jeigu to namo, dėl kurio ji vergauja pas turtingą poną, niekam nereikia, jis stovi tuščias.

Ji tik iš lėto suvokia, jog gyvenimas vyksta dabar, o ne už 5 metų, kai ji atseit grįš į Lietuvą. Ji nuolat teiraujasi, kaip mes gyvenam, ar įmanoma Kaune gauti darbą ir t.t. Nes vaikai sako, jog Lietuvoje galima gyventi tik Vilniuje. Kaip vilnietė originalė (gimiau ir augau tarp benzino ir TV ir net Majako antenų), pasakysiu, jog gyventi galima visur, jeigu tu esi asmenybė ir tu turi kažkokį užtaisą gyvenimui. Medūza juk neturi smegenų, ir ji gyvena milijonus metų ir gyvens.

Pažįstu vieną emigrantą, kuris trenkė gyvenimą Londone, ir nusipirko namą Naujosios Akmenės priegose. Atrodo – siaubas, koks keistuolis. Iš karto gavo darbą vietinėje kultūros įstaigoje, užsiima ir solo koncertais, ir turi gražų didelį namą ir daug žemės, ir net neėmė paskolos, nes nuosavybės kainos tame Lietuvos kampe – mažos. Ar jis laimingas? Tikrai taip. Tik jam šią tiesą, jog laimė yra pačiame tavyje, o menininko atveju – jeigu jis gali išskleisti kūrybos sparnus – jis suvokė po labai daug metų Londone. Jo brolis jau anksčiau trenkė Londoną, grįžo į Lietuvą, ir tapo neblogai žinomu muzikantu ir pedagogu. Namą pasistatė labai gražioje vietoje, netoli manęs (mūsų apylinkėse labai gražios Jiesios upės atodangos, tai ir pirmosios baltų gyvenvietės po ledynmečio.)

Pažįstu ir vieną puikią muzikų šeimą, kurie įsigijo namą dar atokesniame kaime, negu mūsų (ten susisiekimas su Kauno miesto sunkesnis). Tačiau abu laimingi – vyras garso režisierius, žmona  turi savo privačią vaikų vokalo studiją. Ar jie tikrai save realizuotų emigracijoje? Nemanau. Ar jie primatai, ar sapiensai? Turbūt nereikia aiškinti, atsakymas peršasi, jog tai protingi žmonės, kurie suvokia, jog gyvenimas yra žymiai daugiau, nei turėsi stogą virš galvos…perspektyvoje.

Todėl jie turi tai dabar.

Labai įdomus vienos šeimos pavyzdys. Žmona gauna minimumą, nors dirba valstybės įstaigoje. Kaip ir kiekvienoje įstaigoje, niekas nežiūri, kiek valandų dirbi, ir moka mizerį. Pirko namą su vyru labai gražioje vietoje, turi tris vaikus. „Kartais atsibosdavo skaičiuoti centus parduotuvėje, ir pasijausdavau labai blogai“, pasakoja moteris. Tada ji tvirtai atsirėmė į žemę, ir nutarė, jog niekas neišvarys iš gimtinės, apsidairė aplinkui, juk sodyboje visko augo jau prie namo, dar visko prisėjo, prisodino, ir pradėjo prekiauti turguje. Ši moteris taip tiki tuo, ką daro, jog iš jos perka viską, o kol nėra klientų, ji mezga, kad nepraleistų nė minutės veltui. Apie tokius žmones turėtų rašyti žurnalas „Žmonės“, „Veidas“, o ne dėti tuos atsibodusius homo primatus lituanus snukius, ir aprašinėti, kiek milijonų jie perpardavinėdami kokių nors apiplėštų savininkų žemes prikaupė kažkuriame Skandinavijos banke.

Tie žmonės, kurie suvokia, jog kažkokia Lietuvos (nerinkta) valdančioji ranka tyčia nesilaiko jokių Europos socialinės chartijos reikalavimų (minimali alga šiandien Lietuvoje turi būti arti 650 eurų, o Graikijoje yra virš šios sumos), jie tvirtai kojomis įsikabina į gimtąją žemę, ir sako – trūks plyš, ištversime. Jie ir kitus paragina nepasiduoti, kovoti, nes gyvenimas yra žymiai daugiau nei vien pusryčiai, pietūs  ir vakarienė, o ir juos galima pasigaminti iš lauko žolių, ir net pušies žievės, turbūt jums atrodė, jog tai tik liaudies posakiai, ar pasakų personažų išsidirbinėjimai. Nusilpęs lietuvis išsivirdavo dilgėlių sriubą pietums, o vakarienei užsitepdavo juodųjų serbentų uogienės ant duonos, ir gyveno ilgai, sočiai ir laimingai. Dabartinis primatus lituanus nežino nieko apie nieką – jo makaulėje vienintelė ne tai kad mintis, bet instinktas: prisiryti, ir kuo sočiau, ir būtinai šiandien. Instinkto vedami primatai ir elgiasi visiškai ne kaip žmonės.

Lietuva tuštėja, o mūsiškiai primatai gyuvena Vakaruose skurdžių rajonuose, be galimybės kada nors pakilti visuomenės laiptais, ir nebesuvokia, jog Tėvynėje jiems niekur kilti nereikės, o prie minimalios algos jie gaus gryną orą, šviežias nenupuršktas daržoves ir koncertą lietuvių kalba kokioje nors senovinėje medinėje kaimo bažnyčioje, kaip tai vyksta pvz. Margininkuose, arba jeigu gamtiškas šventes minint, tai ir Naisių festivalis – visiškai neblogai jau žinomas, nemokamas, ir kas svarbiausia – blaivus.

Viso šito užsienyje jie už jokius pinigus negaus. Vakarais vos spės nurėplioti į lovą, kai ryte jau žadintuvas žadins į darbą, tada 2 valandas įvairiais traukiniais jie vyks į darbą, vakare atgal. Tai ne mano išsigalvojimai – šitai papasakojo emigraciją trenkęs dar visai jaunas vyras. Jis laimingas Lietuvoje, ir uždirba visai ne minimumą, nes sugalvojo teikti reikalingą paslaugą, kurią teikią visą parą (sugedusių mašinų transportavimas.) Jis teigia, jog paskaičiavę vieną dieną viską, suprato, jog Lietuvoje gyvens kokybiškiau, nes be darbo liks laiko nueiti į parką, koncertą, nuvažiuoti prie jūros. „Juk gyvenimo prasmė yra žymiai daugiau, nei vien turėti daug pinigų“,- sveikai mąstantis žmogus pasakė tai, kas jį atskyrė nuo homo primatus lituanus ir iš karto grąžino į žmogaus būseną.

Turbūt skaitėte ne vieną pasakojimą, kaip nusigyvenę lietuvių emigrantai išeina su palapinėmis gyventi į miškus Anglijoje, kaip kokie Robin Hudai, nes nebeturi nei pinigų grįžti, nei turi valios pripažinti, jog jų avantiūra „auksiniuose“ Vakaruose nepavyko.

Juk jie šitiek metų kartojo „aš kitoks, aš ėdu geriau, galiu prisigerti iki žemės graibymo kada noriu“.

Norvegijos emigrantų kasdienybė panaši – tie, kurie gyvena ten daugelį metų, beveik nėra nieko sukaupę, nes savaitgaliais prageria, be to, dalį pinigų jie siunčia namiškiams. Namiškiai, kaip jau skaitėme aukščiau, gyvena sostinėse arba ištisai geria. Jeigu emigrantai žinotų, jog jų sunkiai ir vergo darbu uždirbti pinigėliai Lietuvoje giminių iššvaistomi, prageriami – jie jų tiesiog nesiųstų.

Konservatnykai, nustekenę Lietuvą iki Gabono lygio, jau seniai trynė rankomis, kad „emigrantai susiunčia perlaidomis antrą biudžetą“.

Tuo pačiu metu galimai nuo proto nušokusi Raudonoji Dalia rėkia apie karą.

Maskvoje vykusio pasaulio futbolo čempionato metu susitaikė visos šalys, o ką tik Helsinkyje susitiko Vladimiras Putinas ir Donaldas Trumpas.

Homo primatus lituanus toliau muša kuoką, rėkauja „duokit ėst“, ir parceliuoja Lietuvą, nesvarbu kam – svarbu kad rytoj bus galima prisiėst dar labiau.

Jeigu paimtumėte ir palygintumėte Raudonosios Dalios nuotraukas inauguracijos dieną ir šiandien, jūs suprastumėte, jog nors ji yra ir mokslų daktarė, tiesa, sovietinė, tačiau ji yra būtent tipinis homo primatus lituanus pavyzdys. Tai ką daryti Linui Linkevičiui ar Rasai Juknevičienei. Jie tik seka kumyrės pavyzdžiu ir kas dieną kliedi visokias nesąmones apie puolančius marsiečius ir visur slypinčius Rusijos agentus, visiškai tarsi pamiršę, jog mes turime net 255 km (sausuma), 18 km (Kuršių mariomis) ir 22 km jūra, iš viso 285 km ilgio valstybinę sieną su Rusija, ir situacijos, jog Lietuvoje nebūtų nei rusų, nei jų įtakos, būti negali ir to niekada nebus.

O kad Rusija, esanti šalia, iki 2014 metų nesąmonių („sankcijų“ bei paskelbimo ją „teroristine šalimi“) darė ir gerąją įtaką, supirkdama begalinius kiekius Lietuvos ūkininkų produkcijos, tai Magnolija neva pamiršo, ir nebeatsimena. Palyginimui pasakysiu, jog iki 2014 metų gyvas jautienos svoris kainavo 4 litus, po „sankcijų“ vos 2lt. Ūkininkai verkė, ir keikė valdžią. Pamenate pasakojimus apie pieno pylimą į griovius? O nemokamo pieno dalinimo akciją Vilniuje – kai ūkininkai toliau keikė valdžią, o senukai verkė, nes „jau seniai nebeįperkame pieno…“.

Dabar gi kiaušinius Raudonoji Dalia išrūpino tiekti į Saudo Arabiją, bet ar tai nėra labiau kosminė programa, turint tokį kaimyną su begaline rinka? Aš jau nekalbu, kad ir lietuviams reikalingi geri kaimiški kiaušiniai, ir jie jų aišku ieško turguose, nes parduotuvėse iš fabrikų tie kiaušiniai nors ir pigūs, bet nekokybiški, neturi maistinių savybių.

Neišsiplėsiu, nes diskutuoti su homo primatus lituanus neįmanoma – jis yra regeneravęs iki primato lygio, ir tiesiog negeba palaikyti diskusijos dėl smegenų trūkumo. Homo primatus lituanus nutrenkia žaibas vien nuo vienos ar kitos internetinės svetainės paminėjimo. Niekada nesusimąstėte, jog degradavęs žmogus tiesiog nebegeba skaityti, o ne kad jis suvokia, jog turinys žalingas? Neskaitantis žmogus būtent vėlgi labiau yra primatas, negu mąstantis. Skaitantis žmogus skaitys rusų klasikus ir rusų poeziją, ir niekada nerėks kad jį puola rusai, nes įkvėptas Jesenino ar Puškino kūrybos, jis bus pakylėtas nuo žemės šiek tiek į kitokią plotmę, ir jo pirminis tikslas nebus prisiryti ir parduoti Lietuvą kad ir branduoliniam šiukšlynui dėl ėdalo.

Viena Anglijos senolė, esanti devintoje dešimtyje, nusprendė išmokti rusų kalbą, kad dar spėtų paskaityti mėgstamą poeziją originalo kalba.

Homo sapiens lituanus vertins nuolat išmetinėjamą rusų literatūrą (pasižiūrėkite, kas dedasi bibliotekose, ir miestų „špokinyčiose“) ir tas knygas gelbės, nes suvoks, jog pasaulinė klasika tiesiog neturi vertės. O Magnolijai, kuri kadaise gyveno Leningrade, jau niekas nebepadės. Gal tik liaudies išmintis, kuri teigia „kvailą, kaip ir kuprotą pagydys tik grabo lenta“.

Kristina Sulikienė