Šiandien pamačiusi, mano akimis, tiesiog stulbinančią „natūralią“ pievą, kurią anglai pasirinko kaip alternatyvą brangiai ir daug priežiūros reikalaujančiai dekoratyvinei žolei („žaliam kilimui“), pasidalinau įrašu ir sulaukiau pagrįsto Facebook draugės pastebėjimo, kad dabar mada viską pjauti, skusti, medžius kirsti – „sterilizuoti“.

Atrodo, kad žmonės ima bijoti gamtos, kas ypač pastebima projektuojant naujus namus, tvarkant miesto aikštes. Žalieji plotai užpilami betonu (kuriuo neva „patogu“ vaikščioti), medžiai genimi kone iki kamieno, o naujuose „kvartaluose“ dažniausiai neaptiksi nei vieno medžio ar krūmo.

Netgi kiemus vis daugiau žmonių išsikloja trinkelėmis. Namuose prisistato šlykščių plastikinių augalų ir dūsta nuo ant jų besikaupiančių dulkių.

Mamos apvelka vaikus per brangiais rūbeliais ir kaip pusprotės klykauja kaskart, kai vaikas išsipurvina.

Gyvūnai apskritai tapę tabu mieste – vieni fotografuoja gyvūnus viešose vietose ir stebisi, kaip jų šeimininkai gali juos pasiimti į paplūdimį ar kavinę, kiti, pamatę šuns šūdą, puola vos ne policijai skambinti, o treti, užėję į svečius ir prisilietę prie katino, pradeda blusinėtis tarsi katino plaukai užnuodyti būtų.

Dar yra mada paglosčius gyvūną nusiplauti rankas – esą nehigieniška.

Laikantieji akvariumus irgi duodasi kaip su kokia chemijos laboratorija,  nes bijo kiekvienos sraigės ir kiekvieno kirminiuko. Akvariumas jiems – ne natūrali ekosistema, o puošmena namams. Tai vis dažniau renkasi plastmasinius augalus ir beprotiškus vandens keitimus. Laikui bėgant, turbūt ir žuvis pasirinks plastikines.

Tačiau kas gali paaiškinti, kaip žmogui, kuris yra natūrali gamtos dalis ir turėtų sudaryti su ja vienovę, kilo ta gamtos fobija? Galbūt tai paskatino besiformuojanti miestų kultūra? Faktas, kad dauguma nebemato miškų, pievų, neaugina vištų ar kiaulių? Kad viskas, kas nėra nuplauta ir išsterilizuota, pripurkšta chemijos bei nenatūralu, atrodo… pavojinga?

Deja, tikrasis pavojus gyventi betono džiunglėse be medžių teikiamos paunksnės ir gaivaus oro, be paukščių, lapų šnarėjimo, be namie laukiančio šuniuko ar kačiuko. Be tikros gėlytės ant palangės, kuri tave pradžiugins kiekvienu nauju žiedu.

Wood Window Boxes

Žmogus, ištrūkęs iš gamtos teikiamos ramybės bei prieglobsčio, dažniausiai randa prieglobstį nebent pas psichiatrą.

Todėl kiekvienas geras psichiatras pirmiausia turėtų pasiūlyti nusipirkti gyvų gėlių ant palangės – bent jau.

lidzita.lt

Reklama