Vėl pakilo į mūšį megztų berečių-kibernetinio saugumo pajėgų choras, biblinis klyksmas. Šį kartą iš JAV diriguojamos “patriotų” kolonos isteriško įniršio taikiniu tapo Klaipėdos miesto tarybos narys Viačeslavas Titovas, kuris – o siaube!! – išdrįso pasikėsinti į konservatorių, liberalų chuntos mitologijos pamatus, minėtų dešiniųjų nacistinės ideologijos dievaičio Adolfo Ramanausko-Vanago paveikslo šventumą, neliečiamumą, pažeidė konservatorių savanaudiškų pamaldų objekto sakralinę tylą.

Konservatorių, liberalų ir kitų JAV naudingų “patriotų” isterija suprantama ir dėsninga. Kad pasisavinti  pusę amžiaus lietuvių liaudies  tarybų valdžios metais kurtą turtą  visi JAV spalvotų revoliucijų aktyvistai pirmiausiai perrašo istoriją. Iš šio atimto iš tautos turto spalvotų revoliucijų, maidanų, tahrirų, arabų pavasarių, sąjūdžių aktyvistai, paprastai mikroskopiškai maža tautos dalis, sumoka duoklę savo šeimininkams iš JAV – parduoda suverenitetą, tautos laisvę, šalies teritoriją ir piliečius JAV kolonizatoriams.  Valstybinio perversmo būdu užgrobęs valdžią kompradorinis elitas Už nacionalinių interesų išdavystę gauna savo dešimtinę, judo sidabrinius, kurie užtikrina jiems prabangų gyvenimą, parazitavimą tautos sąskaita, galimybę nebaudžiamai plėšikauti savo istorinėje tėvynėje. Konfucijus sakė, kai žodžiai praranda prasmętautos praranda laisvę. Dž. Orvelas savo socialinėje antiutopijoje “1984”, aprašydamas liberalios demokratijos visuomenės sąmonės kolonizavimo būdus pažymėjo, kad tokie mieli savi “demokratai”, “liberalai”, “patriotai” pirma pavagia žodžius, paskui jie pavagia žodžių prasmę, o paskui pavagia žmonių laisvę. “Patriotai”    nusikaltėlius paskelbia didvyriais, nusikaltimus pasipriešinimu, o tautos priešus paskelbia tautos gelbėtojais – “Karas yra taika. Vergija yra laisvė. Nežinojimas yra jėga”.

Šią Dž.Orvelo liberalių bipolinių opozicijų spastų eilutę Lietuvoje galima būti tęsti iki begalybės: melas yra tiesa, jeigu tai skelbia Lietuvos LRT, tapinoidai, seimas, juoda yra balta, blogis yra gėris, jeigu jis telpa į naudingo JAV “patriotizmo” rėmus, patologija yra norma, teisėjų, prokurorų, saugumo agentų, valstybės tarnautojų savivalė ir korupcija yra teisingumas, teisė yra konservatorių kruopščiai atrinktų “ekspertų” fantazijos, legalizuotos konservatorių prastumtais įstatymais, tokiais kaip LR BK 170-2 str. Ir t.t ir pan. Konservatorių, liberalų niekšybės ir absurdo triumfo laikais niekšybės ir absurdas yra norma.

Tačiau grįžkime prie “patriotinės” tapinoidų isterijos objekto V. Titovo. VIsiems yra žinoma, kad Lietuvoje visą informacinę erdvę, žymesnes bent kiek masinės informacijos priemones yra užgrobę ir formuoja konservatoriai bei liberalai, kuriuos kuruoja JAV ambasada ir JAV nekarinių intervencijų, okupacijų, perversmų, kolonizacijų struktūros, kurios pateiktos žemiau esančioje iliustracijoje .

Informacinio karo nusikaltėliai
Mūsų geri pažįstami, kurie apmoka kibernetinio saugumo pajėgų, įvairių tapinoidų, jorkšyrų elfų “triūsą”, kolonizuojant, militarizuojant lietuvių sąmonę.

Per šias priemones JAV 5 kolona pumpuoja į lietuvių sąmonę dezinformaciją, klastotes, melą, prasimanymus, atakuoja bet kokias alternatyvios nuomonės skleidėjus, rengia viešos obstrukcijos akcijas, išpuolius prieš tikrus patriotus, sąžiningus, dorus, principingus Lietuvos žmones, formuoja lietuvių masinėje sąmoneje vergiško paklusnumo, susitaikymo su esama baudžiavine santvarka, kolonijine priklausomybe, bejėgiškumo prieš valdančiųjų savivalę, korupciją, absurdą nuotaikas. Ši konservatorių, liberalų chuntos valdoma sąmonės kolonizavimo sistema veikia brutaliai, neteisėtai, nusikalstamai, kryptingai, sąmoningai ir siekia priversti piliečius priimti sau nenaudingus, tačiau chuntos primestus ir jos gyvavimą užtikrinančius sprendimus. Tai yra siaubinga situacija, kurią sunku įsivaizduoti, jeigu vadovautis įgimtu sveiku protu, tiesiog elementaria logika, tačiau šis absurdas egzistuoja. Jis yra palaikomas masinės dezinformacijos ruporų ir absurdas tampa norma, jeigu jį priimti emocingai ir nekritiškai.

Ir tokiu būdu lavina “patriotinės” isterijos griuvo ant V.Titovo. Ar yra šioje “patriotinėje” isterijoje argumentų? Nei vieno. Tik isterija, emocijos, klyksmas. Tokia liberalios žiniasklaidos esmė – isteriškos emocijos, klastotės, melas, dezinformacija. Pasiutę liberalios demokratijos šunys, kaip save vadina valatkodelfinės purvasklaidos nusipenėję apmokami nuomonės formuotojai, yra pasiruošę sudraskyti kiekvieną, kuris pagalvos, kad Lietuvoje nėra patriotinės cenzūros. Žodžio laisvė Lietuvoje yra tai, ką leidžia kalbėti Vašingtonas ir konservatorių, liberalų chunta.

1990 Sąjūdžio pagrindinis tikslas buvo – atimti iš Lietuvos žmonių kalbą. Taip taip, kalbą. Po asmens, tautos, žodžio, spaudos, nuomonės, informacijos sklaidos laisvė, žmogaus teisių, įstatymo viršenybės, asmenų lygybės laisvės demagogijos priedanga sąjūdiečiai, daugiausiai landsbergistai ir jų klonai, pavogė iš Lietuvos žmonių laisvę – asmeninę, žodžios, nuomonės, spaudos, informacijos, – pavogė Lietuvos suverenitetą, Lietuvą iš lietuvių. Represavo bet kokią alternatyvią nuomonę, uždraudė lietuviams kalbėti tai, kas jiems atrodo svarbu, kas Lietuvos piliečiui iš tiesų skauda, yra aktualu, atrodo yra reikšminga. Ir vietoje tikros laisvės pakišo jos surogatą – paklusti demokratų diktatūrai, susitaikyti su liberalų niekšybe, patriotų teroru, kalbėti tik tai, ką leidžia landsbergistai, jų kontroliuojami informacinio karo nusikaltėliai.

Tokia padėtis nėra priimtina demokratijos bazinių principų požiūriu – tokia padėtis yra vadinama mažumos diktatūra, chunta, o ne demokratija, daugumos, tautos valdžia. Lietuvių tautai, valdomai konservatorių, tarptautinio vakarų kapitalo liokajų, vietinių menedžerių, laisvės duobkasių, šiuo metu vienas iš kelių į laisvę, išsivadavimą, pasipriešinimo Vakarų kolonizacijai – fizinei ir dvasinei – yra atgauti kalbą, išsikovoti teisę kalbėti ir nebijoti už nuomonės pareiškimą tapinoidų represijų. Represijos tik prasideda nuo matomų rėksnių akcijų – jas užbaigia tapinoidai seime, valstybės tarnyboje, teismuose, prokuratūroje, saugume. Jeigu jūs bijote kalbėti tai, ką galvojate, jūs gyvenate okupuotoje šalyje. Tai privalo suvokti kiekvienas Lietuvos pilietis, jeigu jis nori turėti ateitį.

V. Titovas yra Lietuvos melo propagandos mašinos ir naudingų idiotų puolamas už tai, kad galvoja – atkreipkite dėmesį, Klaipėdos tarybos narys tik galvoja!! – jog konservatorių, liberalų dievaitis Adolfas Ramanauskas-Vanagas nėra vertas jam dešiniųjų rodomas pagarbos, kadangi pokario metais dalyvavo civilių žmonių, lietuvių, rusų žudynėse, kankinimuose, grobė, naikino be jokios karinės būtinybės civilių žmonių ir civilinės paskirties turtą, darė arba dalyvavo darant kitus nusikaltimus, kurie 1949 metų rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų yra įvardijami kaip karo nusikaltimai.

Pagal minėtą Ženevos konvenciją karo nusikaltimais yra laikomi:

  • tyčinis nužudymas
  • kankinimas arba nežmoniškas elgesys, taip pat ir biologiniai eksperimentai;
  • tyčinis didelių kančių sukėlimas arba sunkus sužalojimas ar susargdinimas;
  • neteisėtas ir beprasmis plataus masto turto naikinimas ir nusavinimas, nepateisinamas karine būtinybe;
  • karo belaisvio ar kito saugomo asmens vertimas tarnauti priešo valstybės ginkluotosiose pajėgose;
  • tyčinis teisės į teisingą ir teisėtą teismo procesą atėmimas iš karo belaisvio arba kito saugomo asmens;
  • neteisėta deportacija ar perkėlimas arba neteisėtas laisvės atėmimas;
  • įkaitų paėmimas.

Kiti rimti, tarptautinės teisės nustatytų ginkluotų konfliktų įstatymų ir papročių pažeidimai yra:

  1. tiesiogiai karo veiksmuose nedalyvaujančių visų arba pavienių civilių tyčinis užpuldinėjimas;
  2. civilinių objektų, t. y. ne karinių objektų, tyčinis užpuldinėjimas;
  3. personalo, įrengimų, medžiagų, padalinių ar transporto priemonių, pagal Jungtinių Tautų Chartiją naudojamų teikiant humanitarinę pagalbą arba vykdant taikos palaikymo misiją, kol jie turi teisę į apsaugą, pagal tarptautinę ginkluotų konfliktų teisę numatytą civiliams ar civiliniams objektams, tyčinis užpuldinėjimas;
  4. karo ataka, kai yra žinoma, kad tokia ataka taps atsitiktinės civilių žūties ar suluošinimo priežastimi, padarys žalą civiliniams objektams, ilgalaikę ir didelę žalą gamtinei aplinkai, aiškiai didesnę nei ta, kurios reikia siekiant konkretaus ir tiesioginio laukiamo karinio pranašumo;
  5. bet kokiu būdu vykdoma ataka prieš neginamus ir nesančius kariniais objektais miestus, kaimus, būstus ar pastatus arba jų apšaudymas;
  6. sudėjusio ginklus arba nebegalinčio gintis, savo valia iš mūšio pasitraukusio kombatanto nužudymas arba sužeidimas;
  7. neleistinas paliaubų vėliavos, priešo ar Jungtinių Tautų vėliavos, karinių emblemų ir uniformos, taip pat skiriamųjų Ženevos konvencijų nustatytų ženklų panaudojimas, sukėlęs žmonių žūtį arba sunkius sužalojimus;
  8. tiesioginis ar netiesioginis okupavusios valstybės civilių gyventojų dalies perkėlimas į jos okupuotą teritoriją arba okupuotos teritorijos visų gyventojų ar jų dalies deportacija arba perkėlimas toje teritorijoje arba už tos teritorijos ribų;
  9. tyčinis religijos, švietimo, meno, mokslo ar labdaros objektų, istorijos paminklų, ligoninių ir kitų vietų, kur laikomi ligoniai ir sužeistieji, užpuldinėjimas, jei šie objektai nėra kariniai;
  10. asmenų, esančių priešo nelaisvėje, fizinis žalojimas arba jų panaudojimas bet kokios rūšies medicininiams ar moksliniams eksperimentams, nepateisinamiems to asmens medicininio, stomatologinio ar klinikinio gydymo būtinumu, kurie yra atliekami ne jo labui ir kurie tampa tokio asmens ar asmenų mirties priežastimi arba sukelia rimtą pavojų sveikatai;
  11. klastingas priešo šalies arba armijos asmenų žudymas ar sužeidimas;
  12. pareiškimas, kad nebus jokio pasigailėjimo;
  13. priešo turto sunaikinimas arba užvaldymas, nebent tokį sunaikinimą arba užvaldymą diktuoja karinė būtinybė;
  14. pareiškimas, kad priešiškos šalies piliečių teisės ir ieškiniai yra panaikinami, laikinai sustabdomi arba nepriimtini teisme;
  15. priešiškos šalies piliečių vertimas dalyvauti karo veiksmuose prieš savo šalį, net jei jie prieš prasidedant karui tarnavo kariaujančiosios pusės karinėse pajėgose;
  16. miesto ar gyvenvietės plėšimas net užėmus juos šturmu;
  17. nuodingųjų medžiagų arba užnuodytų ginklų naudojimas;
  18. troškinančiųjų, nuodingųjų ar kitokių dujų ir bet kokių kitų panašių skysčių, medžiagų ar užtaisų panaudojimas;
  19. naudojimas kulkų, kurios lengvai sprogsta ar deformuojasi žmogaus kūne, pvz., kulkų su kietu apvalkalu, ne visiškai uždengiančiu kulkos šerdį arba turinčių įpjovas;
  20. naudojimas ginklų, šaudmenų ir medžiagų bei kariavimo būdų, kurie sukelia nereikalingus sužalojimus ar kančias arba kurie veikia nesirinktinai, taip pažeidžiant tarptautinės ginkluoto konflikto teisės normas, jei tokie ginklai, šaudmenys, medžiagos ir kariavimo būdai yra visuotinai draudžiami ir, padarius atitinkamus pakeitimus ir papildymus pagal TBT Statuto 121 ir 123 straipsnių nuostatas, yra įtraukti į TBT Statuto priedą;
  21. pasikėsinimas į asmens orumą, ypač įžeidžiantis ir žeminantis elgesys;
  22. išžaginimas, įtraukimas į seksualinę vergovę, privertimas užsiimti prostitucija, priverstinis apvaisinimas, kaip apibrėžta 7 straipsnio 2 dalies f punkte, priverstinė sterilizacija ir bet kokie kiti seksualinės prievartos būdai, laikomi sunkiais Ženevos konvencijų pažeidimais;
  23. civilio asmens arba kito saugomo asmens panaudojimas, norint apsaugoti nuo karo veiksmų konkrečius objektus, zonas ar karines pajėgas;
  24. tyčinis pastatų, medžiagų, medicinos įstaigų, transporto priemonių ir personalo, pagal tarptautinę teisę naudojančių Ženevos konvencijų nustatytas skiriamąsias emblemas, užpuldinėjimas;
  25. tyčinis civilių vertimas badauti kaip kariavimo būdas, atimant iš jų gyvybei palaikyti būtinus reikmenis, taip pat tyčia sudarant kliūtis teikti jiems pagalbą, kaip numatyta Ženevos konvencijose;
  26. jaunesnių nei penkiolikos metų vaikų ėmimas arba verbavimas į nacionalines ginkluotąsias pajėgas arba jų panaudojimas, kad jie aktyviai dalyvautų karo veiksmuose.

1957 metais rugsėjo 24-25 dienomis Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausias Teismas paskelbė nuosprendį kaltinamojo Adolfo Ramanausko-Vanago baudžiamojoje byloje Nr. 63-a/1957, kurioje buvo nustatyta, kad A.Ramanauskas-Vanagas ir jo vadovaujami geriljos (partizanai, kaip juos vadina dabar, arba banditai, kaip juos vadino anksčiau) padarė ne vieną (pažymėta pasviru šriftu) aukščiau nurodytos Ženevos konvencijos įvardintų nusikalstamų veikų. Apie rezistentų kovas vardan tos, jų kovos metodus mes jau rašėme čia – https://jonaskovalskis.com/2018/05/21/lietuva-privalo-zinoti-savo-didvyrius-ir-ju-zygdarbius/

Ar buvo A.Ramanauskas-Vanagas “šventesnis” už kitus tuo metu veikusius “laisvės kovotojus? Vargu bau.

Jeigu V.Titovo liberalūs puolikai, tapinoidai, informacinio karo nusikaltėliai, jų kišeninė teisėsauga būtų bent kiek susiję su tiesa, teisingumu, padorumu pagaliau, galima būtų šioje situacijoje tik nagrinėti minėtame LTSR AT nuosprendyje nustatytų faktų buvimą ir A.Ramanausko-Vanago veikos atitikimą jeigu jau ne LTSR įstatymams, tai jau bent tarptautinės teisės normų nuostatoms, karo papročiams ir įstatymams. Ir daugiau nieko. Istorija nėra mokytoja, tačiau skaudžiai baudžia už neišmoktas pamokas. Istoriją reikia suvokti ir priimti tokią, kokia ji buvo visumoje, o ne atskirus, konjunktūrinių istorikų iš istorinio konteksto ištrauktų atskirų faktų subjektyvias interpretacijas. Pateisinti karo nusikaltimų vien tuo pagrindu, kad dabar jie kai kam atrodo patriotiški, negalima. Patriotiški motyvai darant karo nusikaltimus nusikaltimų nedaro žygdarbiu.

Šalin rankas nuo žodžio laisvės Lietuvoje , JAV naudingi “patriotai”.

Lietuva yra visų Lietuvos piliečių, o ne tik “nusipelniusių gyventi geriau už visus likusius 99 procentus lietuvių” konservatorių, liberalų, nacistų, nacionalistų, fašistų nuosavybė.

Prieš įstatymą yra lygūs visi, tame tarpe ir “lygesnės už lygius” Dž. Orvelo kiaulės. Jeigu viena, mikroskopiškai maža nusipenėjusių liberalų, nacistų, fašistų grupelė pradeda manyti, kad turi teisę nurodinėti kitiems visuomenės nariams, ką šie turi galvoti, kalbėti, kokią turėti nuomonę, ši grupelė pasiskiria sau tiesos, meilės Tėvynei monopolį – tai jau fašizmas, prieš kurį privalo kovoti kiekvienas sveiko proto žmogus. Liberalai, demokratai, kurie šiandien draudžia kalbėti, griauna paminklus, degina knygas, rytoj degins savo bendrapiliečius.

Jonas Kovalskis