Žinau, ką sakys naujosios valdžios fanai – dar viena aukštojo mokslo žlugdytoja. Ne, tiesiog per radiją išgirdusi, jog doktorantams keliamos stipendijos iki 700 eurų, pamąsčiau – vargeli, dar labiau skatins socialinius parazitus parazituoti!

Vytauto Didžiojo universitete iš viso jaunesniąja mokslo darbuotoja dirbau virš 4 metų, o doktorantūroje su akademine pertrauka buvau dar tiek pat laiko. 8 metai yra pakankamas laikas, kad įsitikintum, jog tie žmonės – bent jau mano Etnologijos ir folklorostikos (dabar – Kultūrų studijų, kur tyrinėjamas užsienis, o ne lietuvių etninė kultūra) katedros žmonės ne tik nesugeba pajudinti mažojo pirštelio, ir atsikelti nuo kėdės, bet yra patys tikriausi socialiniai parazitai tikrąja to žodžio prasme.

Turbūt sutiksite, jog šiandien, neoliberastijos laikotarpiu, reikalaujama ekonominės vertės tam, ką tu veiki.

Tie žmonės buvo užstrigę ankstyvojoje socializmo – komunizmo fazėje.

Jeigu jie tingėdavo kažkur važiuoti ir ką nors ištirti, jie tiesiog nusirašydavo nuo katedroje studijuojančių doktorantų disertacijų, nukopipeistindavo jų literatūrų sąrašus, po to „laimėdavo projektą“, kokius 1500 eurų už „straipsnio rašymą“, tada liepdavo 3 kurso studentui (su viduriniu išsilavinimu) tą straipsnį parašyti. Tada prisirašydavo savo pavardę prie studento darbo, ir toliau katedroje gerdavo kavą.

Kai kartą vienos iš šių parazičių paklausiau, ar kai „nusiflūdino“ mano literatūros sąrašą totorių tyrimo tematika, bent yra mačiusi tos knygos, kurią neva cituoja, viršelį, kitos socialinės parazitės ėmė rėkti „tu gali neatsakyti į klausimąąąąą!”.

Aišku, visas šitas kontingentas parazitavo ir parazituos, o nuo teisinės atsakomybės jie apsaugoti – Vytauto Didžiojo universitetas pasirašė teisinių paslaugų sutartį ne su kuo kitu, o su pačiu Albertu Miliniu. Pamenate, kažkokie žmonės nepatiko jo žmonai – ir štai 6 metai turi važinėti į teismus kaip į darbą. Gediminas Aidukas vos nesėdo už nužudymą pagal žmonos liudijimą, nes jai atrodė, jog kažkokį panašų autobusiuką ji matydavo prie namų.

Kai socialinės parazitės „pamiršo“ skelbti mano disertacijos gynimo datą – nes disertacija buvo parašyta, atestacijos (net 4 ) praeitos, klaidos disertacijoje ištaisytos, tiesiog parašiau ieškinį teismui.

Kauno apylinkės teismo teisėja Laimutė Kriaučiūnaitė nusišalino nuo ieškinio priėmimo klausimo, nes ją su viena iš socialinių parazičių „sieja ilgamečiai draugystės santykiai“. Kitaip tariant, teisėja tik patvirtino mano ir kitų persekiotų VDU darbuotojų įtarimus, jog nuolat valstybės sąskaita parazituojanti, niekam nežinoma D.S., save laikanti labai aukšto lygio mokslininke, tiesiog yra iš saugumiečių ratų. Na iš kur ji gali pažinoti teisėją, kuriai atiduodamos ypatingos bylos? Iš smėlio dėžės, ar tos pačios laiptinės?

Geriausias „bajeris“ atsitiko Kauno apygardos teisme. Toks labai uolus buvusio teismo pirmininko Alberto Milinio parankinis teisėjas Evaldas Burzdikas (pamenu jį iš žemės bylos – nepriimdavo nei vieno prašymo, jeigu prašo ieškovas, o atsakovų žemgrobių – viską, net be parašų ir įgaliojimų) parašė kažkokią ilgą nutartį (padarė legalumo imitaciją), kurios aš dorai net neskaičiau, nes laikui bėgant visa ta parazitų irštva man ir atsibodo.

Ką tu ten su jais kausiesi, jeigu per įvairias atestacijas tos moteriškės, kurios nusikopijavo mano literatūros sąrašus, bet net nemoka skaityti lenkiškai, išvertę akis klausdavo, ką reiškia „etnoreliginis“, arba liepdavo „atnaujinti 2016 m. duomenis pagal 2003 metų knygą“, nurodydavo puslapius, o ten nieko panašaus, jau nekalbant apie tai, kad moksliškai tai – pasenę duomenys – nėra. (Moksle duomenys yra aktualūs 5-10 metų.) Dar viena parazituojanti būtybė per vieną atestaciją liepė man įtraukti pagonybę į religijų sąrašą, nes „surašymo duomenimis yra 5-oje vietoje“. Kaip dirbusi statistikos valdyboje vieno iš surašymų grupės vadove, moku analizuoti šią medžiagą. Išsianalizavus, paaiškėjo, jog tai yra melas – kad dar sugaišintų mano laiką, prikūrė nebūtų dalykų per „neeilinę atestaciją“. Pagonybės kaip religijos surašymo klausimyne net nebuvo, todėl atsakymuose ji nefigūruoja, kai kur pažyma prie grafos „kita“. Kaip patysinote, šiuo metu Seime tik svarstoma įtraukti šią laisvalaikio praleidimo formą į religijų sąrašą, bet ir tai, nelygiomis teisėmis su kitomis pripažintomis.

Supraskite, ne juoktis norėjosi, o verkti, kai ėmusi ieškoti mano teismuose dingusių 75 eurų (įsivaizduokite, pirma kaip trūkumą nustatė, jog pasikeitus CPK, aš sumokėjau per mažai pinigų, po to sumokėjus, niekas iš teisėjų nenurodė jų grąžinti – paliko valstybei praryti į juodąją skylę panašioje biudžeto skylėje.), kai nutartyje radau, jog mano ieškinys dėl Etnologijos disertacijos gynimo komisijos nesudarymo, totalaus bardako VDU, parazitizmo ir įvairaus kitokio piktnaudžiavimo nepriimamas, nes aš nesilaikiau…2015 metais priimto Teologijos doktorantūros reglamento.

Kaip sako liaudis, durniau nesugalvosi, bet štai tą Alberto Milinio buvęs labai ištikimas klapčiukas išmąstė.

Nepriimti ieškinio nebuvo pagrindų, teisėjos Virginijos Baškienės nutartis, kai ištaisiau trūkumus (primokėjau žyminį mokestį) buvo panaši į sapną (jau ji rašė, jog aš nesilaikiau kažkokių išankstinių neteisiminių taisyklių – tik Teologijos reglamento ji nenurodė) – nebuvo, todėl „sumaišė reglamentus“ (nors Etnologijos reglamentą netgi pridėjau prie bylos, ir pabaksnojau į konkretų punktą (nes teisėja reikalavo pataisyti ieškinį, ir parašyti konkretų reglamento punktą, ką ir padariau), jog kalta Laimutė Anglickienė ir VDU, kurie „pamiršo“ surengti gynimą, nes aš iš savo pusės viską įvykdžiau.

Kai pamačiau, jog man, etnologei, reikia laikytis visiškai kito fakulteto ir visiškai kito jungtinio doktorantūros komiteto reglamentų (gerai, kad nepritaikė fizikos ar astronautikos reglamentų!), supratau, kad turiu reikalą ne tik su socialiniais parazitais, bet ir su nepakaltinamais asmenimis.

Kad katedroje tokių dirba, man šnabždėdavo juos į darbą priėmęs tėvas – etnologijos profesorius. Kartą bandžiau išklausti, kam jam tie visi keisti, paveikūs, ir galimai neveiksnūs asmenyts (jie niekada neatsakydavo už savo veiksmus). Kažkada supratau, jog jam, kaip diktatoriaus tipo vadovui, atrodė, jog neveiksnūs asmenys bus labai ištikimi –mainais už tai, kad būdami labai silpnos asmenybės, niekur gyvenime neradę vietos, gavo darbus „net“ universitete. Jie ištikimi šunys buvo iki laiko – o vėliau „pakeitė šeimininką“, be to, visada jį turėjo – tai slaptoji tarnyba. Pasižiūrėkite Tomkaus sąrašus, ir rasite mūsų katedroje parazitavusias moteriškes, kurios straipsnius rašė „neotchodia ot kassy“. Neapklausę nei vieno totoriaus, žydo, nei vieno arklio, tačiau nepraleisdavo „sorošizmo sjezdų“, kur diskutuodavo apie Lietuvos nutautinimą, liberastiją, ir tolerastiją.

Kai pamačiau, jog parazitų irštva net išpildžius visus reikalavimus „neduos dr. laipsnio“, nuėjau 2017 06 01 į bakalauro darbų gynimus.

Taip ir nesupratau – kuo Lietuvos mokslui įdomu ir naudinga Vokietijos žiniasklaidoje spausdinamų Putino karikatūrų tyrimas, arba kaip Lietuvos mokslui aktualu Lenkijos stačiatikių kapinių tyrimas – kai Lietuvoje pagonių senkapiai ne tik kad neištirti, bet net nesužymėti (žr. „juodųjų archeologų“ bylą, kurioje jie buvo išteisinti, nes tą pilkapį traktoriai arė, todėl prokuroras neįrodė, jog kasinėtojai žinojo, kad tai saugoma teritorija).

Summa sumarum, mokslo darbuotojams ir dėstytojams algų ne tik nekelčiau, bet pakelčiau jiems reikalavimų kartelę, ir jeigu jos neįgyvendintų – visus nemokančius skaityti, rašyti, skaičiuoti, bendrauti, samprotauti – o temokančius parazituoti – atleisčiau iš darbo.

VDU buvusioje etnologijos katedroje yra tokių „perlų“, ir prirašyta tokių „darbų“, kad vertėtų išleisti atskirą knygą apie jų parazitavimo valstybės sąskaita metodus.

Pamenate, kai kilo Švietimo ir mokslo ministerijoje skandalas, kad tėvai rado vadovėliuose šiurpias pasakas apie nukirstas rankas, nupjautas galvas? Ir vėliau buvo teisinamasi, jog „mokslininkai atliko tyrimą“.

Šį „tyrimą“ atliko 5 socialinės parazitės iš mano gimtosios Etnologijos ir folkloriostikos katedros, išleido knygą arba net dvi. Rašė šitas nesąmones, mokėjosi sau algas, skaitė pranešimus konferencijose, ir net nepamąstė apie empiriką – o kaip visuomenė sutinka su šituo „mokslu“? O visuomenės reakcija buvo vienareikšmiška – PRAŠOME PAŠALINTI ŠITAS NESĄMONES IŠ VADOVĖLIŲ.

Neužpykite buvę kolegos už mano straipsnio pavadinimą. Tačiau jūs turbūt supratote mintį: jeigu jūsų tyrimai yra tik sintetiniai – teoriniai, o jokios – nei visuomeninės, nei kultūrinės, nei ekonominės naudos jie neneša, tai tėra parazitavimas valstybės ir netgi ES fondų sąskaita, tiesiog pasigaminant sau pensijas, pašalpas, nes kito darbo dirbti parazitai nemoka, ir nuolat piketuoja, jog „reikia dar“. Į algą tai nepanašu – šis visas projektinis parazitizmas panašesnis į negalinčių save išlaikyti asmenų globą.

Doktorantūrą baigiau ne stipendijos – nes tokiu būdu bandė atpurtyti nuo mokslų, kartais buvo labai sunku, tačiau mano kolegoms doktoratūros laikotarpis – nulinis, jiems joks stažas nesiskaičiuoja, o aš, kad išgyvenčiau, visą laiką dirbau, be to, gaudavau Lietuvos mokslo tarybos paramą kaip geriausia doktorantė. LMT stipendija buvo 205 litai, vėliau 400 – gyvenau ir iš tokių „ubago centų“, ir niekada nedejavau, nes vienintelė iš parazitų kalvės turėjau specialybę, ir pagal ją dar papildomai dirbau. Mano kolegos doktorantai dažniausia savo stipendiją išleisdavo apsivalgymui Kauno miesto baruose ir alkoholiui. Jeigu žalieji valstiečiai žinotų, jog pakėlę doktorantų stipendijas, jie paskatino alkoholizmą, tuoj pat atkeistų savo sprendimą.

Į daugelį mokslinių konferencijų važiavau savo pinigais, ten skaitydavau pranešimus, rašiau mokslinius straipsnius, nešančius kultūrinę, ekonominę naudą, turinčius išliekamąją vertę, mane pastebėjo žydų, totorių bendruomenės, kviesdavo į savo uždarus renginius. JAV ambasada kaip vienai aktyviausių Holokausto mokymų dalyvei (iš VDU etnologų į konferenciją Kauno viešbutyje, kur buvo viskas apmokėta, niekas neatėjo – dar tada nesupratau, jog nacistinis klimatas universitete neleidžia dalyvauti renginiuose, netgi jeigu juos organizuoja JAV! (teisinga valstybė) padovanojo 4 dienų kelionę į Krokuvą, kur vykau kartu su labai šauniais Šiaulių universiteto istorikais, žydų muziejininkais, bei pavieniais VDU „keistuoliais“, kurie išdrįso sulaužyti nacių atmosferą, ir sutiko kažką naujo išmokti apie Holokaustą.

Toje kelionėje ir sužinojau, kad  „partizaninio pasipriešinimo didvyris“ Baltūsis Žvejas labai uoliai darbavosi mirties lageryje Maidaneke, kur buvo žudomi visų pirma Lenkijos, Ukrainos karininkija.

Osvencime pamačiau, jog vienintelės atminimo lentos nėra…lietuvių kalba. Lietuvos valstybė negedi Holokausto aukų – net jeigu Osvencime tarp žuvusiųjų Mirties galerijoje koridoriuose akivaizdžiai matėme ir etninių lietuvių. Ką jau kalbėti apie Lietuvos piliečius, lietuvius žydus, jie buvo mūsų žydai, ir juos pagerbti ir atminti reikia.

Kaip jau supratote, nacių ir parazitų irštva, prisidengdama gerais ryšiais saugume ir teismuose, tiesiog „nepraleido“ disertacijos, kurioje rašoma apie žydų kultūrinį gyvenimą Kaune, ir užsimename apie jų išnaikinimą, bei Smetonos nacinę politiką.

Parazituojantiems elementams buvo „ne lygis“, jog aš be jokių projektų sugebėjau ištirti Kaune esančią Panemunę, kuri buvo žydiškas štetlas.

Mano kolegos, kurie mėgdavo „dirbti“ „neotchodia ot kasy“, težinojo Vilijampolę. O gaila. Nes net Šančiai buvo žydiški, ir į juos nuo VDU, „rizikuojant“ numesti vieną kitą „gelbėjimosi ratą“, galima tiesiog nueiti. Tuo labiau, jog šančiškiai atgaivino seną šventę Šančines, ir jos metu gaivina žydiškąjį Šančių paveldą.

Iš tikrųjų norėjau parašyti vieną sakinį, apie tai, jog nei vienas socialinis parazitas turguje nepaprekiautų – nes jiems „ne lygis“, be to, ten reikia mokėti bendrauti, ir turėti verslo gyslą, mokėti nešti ekonimę, socialinę naudą (jeigu senučiukas prašo nuleisti kainą, imi ir nuleidi. Jeigu kaimynas, gretya prekiaujantis, prašo pasaugoti jo  staliuką, pasaugai, ir parduoti jo prekes, grįžus jam – atiduodi pinigus. Viso to VDU nėra, nes niekas niekuo nepasitiki, geriausiu atveju, vagia ir nusirašinėja vieni kitų mokslo darbus, vėliau tai paverčia pinigais. Taigi, tokiu žmogumi turguje niekas nepasitikėtų, nes jis net 50 centų neatiduotų, jeigu jie už svetimą vargą įkristų jo kišenėn.) O jie to nemoka. Tiesiog jiems yra patogiau turėti universitete 0,25 etato, gauti 100 eurų, nuolat verkti, kad neužtenka pinigų, mokytis mokslinio parazitavimo metodų, vieniems kitus apgaudinėti, vogti literatūros sąrašus ir netgi ištisus tekstus, o po to vaidinti, jog nieko neįvyko.

Jūs net neįsivaizduojat, kokie pasikėlę yra 100 eurų gaunantys mokslo darbuotojai (jaunesnieji) – jiems atrodo, jog jeigu darbo sutartyje yra parašyta „VDU“, čia yra „kažkas tokio“.

Pavyzdžiui, aš ištisus 4 metus dirbau pilnu etatu VDU, kilus kažkokiam |šventosios Ievutės skandalui“, rektorius sugebėjo apsimeluoti prieš visą Lietuvą, ir pareikšti, jog toks žmogus, kaip aš, kuris negerbia tokių Ievučių, niekada gyvenime VDU nedirbo, ir net nėra bendruomenės narys.

Jokio skirtumo, kiek etatų tu dirbi VDU – ši mokslo įstaiga įvaldžiusi net ne stalinistines, o kažkokias kitokias propagandos technologijas, apdergs bet kurį, kas tik peržengs skersai kelio „oficialiajai nuostatai“.

Tiesa, juk disertacijoje paliečiau rusų diasporos temą (kad tai vietiniai ir prisitaikę žmonės, ir jie nėra priešai), be to, pajudinau „šventųjų miško brolių temą“, kai kalbėjau apie moderniąją lietuvišką tapatybę – kaip ji išsirutuliojo.

O čia juk tema – nejudinama, tvirtai turi stovėti kaip plienas kliedesingas išsigalvojimas, jog miškiniai buvo labai dideli didvyriai ir mums, atseit, pralaimėją tą kovą apie 1956 metus, 1991-aisiais (turbūt prisikėlę iš kapų?) „iškovojo laisvę“.

Suprantate – ne Lietuvos tauta 1991 02 09 referendume tarė „taip“ ir išstojo iš Tarybų sąjungos, bet kažkokie seniai numirę miško broliai.

O kas nesutinka su šita mitlogema, tam, dvigubam VDU magistrui, dviejų mokslinių knygų autoriui, ir 15 mokslo straipsnių autoriui, „mes neduosime daktaro“.

Na ir neduokite. Kai pamačiau, kokios seksualinės orientacijos yra mano disertaciją neadekvačiai „sukritikavęs“ „profesorius“, labai apsidžiaugiau, jog neturiu VDU mokslų daktaro laipsnio, nes man būtų gėda jį turėti.

Be to, pasaulyje niekas nežino šio universiteto, nes jis su savo „miestų grupių“, „juodaodžių aplinkų“, „arklio lietuvių kultūroje“, bei „blogos akies“ ir „30-ties skinhedų“ tyrimais pasidarė tokiu nykiu ir niekam nežinomu, jog jį prilyginčiau Utenos arba kuriai nors Žemaitijos kolegijai. Tiesa, Utenos kolegija ruošia labai gerus juristus, o Žemaitijos amatų kolegija – labai gerus kalvius, juvelyrus, tautodailininkus. Ne, atsiimu šį palyginimą.

Socialiniai parazitai veisiasi tik aukštosiose universitetinėse mokyklose.

Nes ten niekas neprapurškia rotaciniu diklofosu. Žmonės tiek įpranta sėdėti katedrose ir gerti kavutes, jog nebesuvokia, jog už durų vyksta yra realus gyvenimas, su savo ritmu.

Po ir gaunasi, jog savo begalinę nekompetenciją, savaldžiavimą, parazitavimą (mano disertacijos pavadinimo pagrindu buvo netgi mokslinė konferencija, o mano katedros parazitai, pasinaudoję mano tyrimais, ėmė skraidyti į Balkanus – aišku, manęs niekada nepaėmė) pridenginėja netgi pasinaudodami marionetiniais teisėjais.

Parodžiau Kauno apygardos nutartį VDU bibliotekoje. Paprastos bibliotekininkės kone ėmė rėkti „bet juk negali būti, taip negali būti, kad TEISĖJAS taip rašytų“. Gali, merginos, žiūrėkite – ieškinio dėl Etnologijos mokslo disertacijos gynimo komisijos nesudarymo nepriimti, nes nesilaikiau Teologijos doktorantūros reglamento. Nutartis neskundžiama.

Socialinis parazitizmas yra tokia liga, kuri ilgainiui suvalgo tas įstaigas iš vidaus. O kiek buvo lakstymo, ir verksmo, ir dantų griežimo, kai pradėjo eiti kalba apie universitetų jungimus. Ir kodėl nejungti, jeigu VDU jau seniai yra patapęs kaip fakultetas: juk nebėra nei filosofijos, nei etnologijos studijų. Visame pasaulyje šios studijos rodo – ar universitetas savarankiškas, ar tėra fakultetas.

Nebėra ir lituanistikos, latvistikos (o mes juk šiaip ar taip – BALTAI?), nieko nebėra, beliko genderizmo, grupių, aplinkų, Azijos tyrimai. Su tuo ir sveikinu savo Alma Mater, kurios bendruomenės nare nesu, nes esu baigusi net 3 aukštuosius, ir iš viso praleidau labai daug laiko čia (būdama vaikas ateidavau į darbą pas savo tėvą dekaną, jis vargo tokiame mažame kambariuke, nes jis nemėgo prabangos ir maivytis, vėliau jo prodekanas jam išremontavo labai didelį kabinetą, o pats persikėlė į tą mažiuką; dalyvavau ir „dvaro intrigose“, kai atstūmiau naujojo rektoriaus „pasiūlymą“ savo tėvo vardu, ir įvairių žinau dalykų, kaip buvo naikinamas universitetas, viešai giriantis, jog yra gelbėjamas ir tiesiog klesti), ir kiekvieną parazitą žinau kaip nuluptą.

Tiesa, tai turbūt vienintelis universitetas, kur yra jaunų dėstytojų mirtingumo statistika, bent aš žinau 3 amžinus atilsius – tai visiškai jaunas istorikas, neatlaikęs studentų antpuolių, ir gavęs insultą; filosofijos dėstytoja, mirusi paskutinės stadijos vėžiu, neatlaikiusi VDU valdžios puolimo, ir liepimo sunaikinti filosofiją, bei pernai mirė Teologijos fakulteto dėstytojas. To paties fakulteto, kurio reglamento, pasak Burdiko, nesilaikiau, todėl jis liepė nepriimti mano ieškinio. O ko nesilaikė šitie jauni Anapilin iškeliavę dėstytojai? O gal jie tiesiog buvo kitokie, ir jų jautrios sielos neatlaikė šio parazitizmo, piktnaudžiavimo, ir savivaliavimo, kuris klesti ne tik šioje, bet ir kitose įstaigose? Juk jautrus ir nuoširdus žmogus, kuris sutvertas menui, mokslui, ir aukštoms materijoms, neperneša žemo lygio nesąmonių. Didelė dalis etnologijos doktorantų tiesiog metė mokslus, nes, prisipažino, neištvėrė atmosferos katedroje.

Viena buvusi šios katedros darbuotoja skundėsi, jog socialinė parazitė D.S, atvažiuoja į jos folklorinio ansamblio šventes mažame kaimuke, ir sėdi ant piliakalnio. Jai, kaip prisimenančiai šios moters metodus, nemalinu jos tas stebėjimas. Pzaaiškinau, jog tai ne D.S. stebi, o slaptoji tarnyba. Jeigu etnologas budina tautą, užsiima su žmonėmis (minėta moteris dirba su pagyvenusiomis močiutėmis, kurios mėgsta dainuoti) – toks žmogus pavojingas liberastinei, naujajai santvarkai, ir tokį žmogų reikia persekioti.

Labai sėkmingai ir aš dirbau etninės muzikos srityje. Žinote, ką padarė sistema? Matydami, jog nepavyks mannęs iš ten iškrapštyti, ir matydami, jog į mano vedamas ekskursijas atvažiuoja pilni autobusai, per konbservatorių valdomus asmenis  atliko „reorganizaciją“, ir mūsų visą kolektyvą tiesiog atleido – paliko tik „subinlaižius“. Aišku, mano darbo vietą gavo „teisingi VDU žmonės“. O mano 3 metų darbas muziejuje turbūt dabar laikomas „laikinu nesusipratimu“. Kaip ir tai, kad vienintelė iš katedros mokėjau groti kanklėmis, gražiai dainuoti. Mūsų katedros galva L.A. visiems aiškino „etnologija – tai ne dūdos“.

Todėl nebeliko etnologijos, o greitai, kai nebėra mokslo, kuris remtų Lietuvos gaivinimo pagrindus, nebeliks ir Lietuvos. Kaip ten sakė „globalios Lietuvos projektas“.

Turbūt aiški schema, kaip naikinamas Lietuvos mokslas, remiantis į žmones, kurie ar tai negeba, ar nenori dirbti, ir yra metų metais išlaikomi valstybės. Jie tėvą motiną parduos, ir į Osvencimą atiduos, kad tik galėtų toliau turėti 0,25 etato Lenkijos stačiatikių kapinių tyrimo algos, ir dėstyti Putino karikatūros tyrimo „mokslą“. Kaip tai susiję su Lietuva, lietuvybe, ir kokią naudą tai neša Lietuvos mokslui – nežinau. Todėl drąsiai tokius žmones ir vadinu socialiniais parazitais.

Savivaldybėje žmonės, gaunantys 102 eurus, bent dirba visuomenei naudingus darbus – grėbia lapus, gražiai sodina gėles, pjauna vejas. Ką visuomenei duoda socialiniai parazitai, parazituojantys mokslo įstaigose, nežinau, bet tikrai norėčiau sužinoti. Gal kas duos atsakymą?

Kristina Sulikienė

Reklama