Yra vienas dalykas, kurį labai lengva patarti, bet be galo sunku padaryti – „pamiršk tai, neapsikrauk galvos“. Negavai trokštamo darbo? Bala nematė. Vis dar negali pamiršti savo nevykusios kalbos, pasakytos praeitą savaitę? Pamiršk. Gyvenimas tęsiasi. Mesk šlamštą iš galvos!

Mes, žinoma, taip ir padarytume, jeigu galėtume. Jeigu turėtume galimybę tiesiog išmesti iš galvos nerimą, pyktį – apie tai ir kalbėti dabar nebūtų reikalo. Tačiau kai mums pasako „pamiršk“, mes tik dar labiau užsispiriame.

Pamiršti galima viską. Tačiau ne taip, kaip mums atrodo.

Mes ignoruojame vieną naudingą faktą: anksčiau ar vėliau pasimiršta viskas. Viskas, ką matome, girdime ar jaučiame, kažkuriuo momentu išsisklaido ir belieka tik tai, kas vyksta tiesiog dabar, šiuo momentu, kai žvelgiate į šį ekraną.

Kur dėjosi malonumas, kurį jautėte, valgydamas šokoladuką? Arba skausmas, kai paskutinį kartą įsipjovėte pirštą. Niežulys uodų sukandžiotose vietose, stresas dėl vėlavimo, nerimas dėl to, kokią kalbą reikėtų išrėžti per vestuves – visa tai praeityje.

Faktas, kad viskas praeina, aiškiausiai suvokiamas medituojant. Kai skiriate laiko stebėti, galvoti ir jausti – kaip ateina ir išeina pergyvenimai, kūno pojūčiai, jausmai, emocijos ir mintys – štai tada pradedate pastebėti, kad visa tai vyksta netikėtai sparčiai.

Nerimas išties gali būti nemalonus – 15 ar kiek daugiau sekundžių. Silpnas nerimo prieskonis gali išlikti ilgiau, tačiau jis visai pakenčiamas. Ir kažkuriuo momentu išgaruoja galutinai.

Tačiau jei pamėginote sąmoningai atsikratyti nerimo, turbūt pastebėjote, kad nuo to jis tik sustiprėjo. Čia ir slypi problema. Bet koks pergyvenimas garantuotai praeina, bet jūs negalite priversti jį praeiti greičiau, jūs galite tik leisti jam pačiam praeiti. Ir kai su nerimu ar kitu neigiamu jausmu nekovojate, jis praeina kur kas greičiau.

Tačiau dažniausiai mes negalime prisiversti to padaryti. Su jausmais mes kovojame. Esame linkę žvelgti į dabartinį momentą taip, tarsi jis būtų kažkas pastovaus, nesibaigiančio, dėl to galvojame, kad reikia kovoti su viskuo, kas nepatinka ir įsikibti į tai, kas patinka. Mes nežinome, pavyzdžiui, kiek sekundžių iš tikrųjų truks malonumas nuo suvalgytų ledų ar kaip greitai praeis sutrikimas. Mes per daug tikimės iš malonių momentų ir pernelyg smarkiai priešinamės nepasitenkinimui. Mes bergždžiai bandome sulėtinti ir skersai ilgai išnagrinėti iki smulkiausių detalių tuos dalykus, kurie nuo mūsų visiškai nepriklauso ir patys save įvarome į baisų stresą.

Pokalbio metu jūs šnekate nerišliai ir jaučiatės sutrikę. Bet jeigu galėtumėte pasižiūrėti iš šalies, kaip ateina ir praeina jūsų jausmai, nesikišdami į šiuos procesus, labai greitai pamatytumėte, kad viskas trunka ne ilgiau kaip porą minučių. Tačiau mes darome atvirkščiai. Mes pradedame mintyse save koneveikti už negatyvius jausmus ir kaltinti kitus žmones subjektyvumu. Pasižadame sau, kad daugiau tai nepasikartos. Savikontrolės mums, savaime aišku, nepakanka, kad apsigintume nuo tokių visiškai normalių žmogiškų jausmų. Iš esmės labiausiai mus nervina būtent nesugebėjimas kontroliuoti dalykų, kurių kontroliuoti apskritai neįmanoma.

Mes galime atsikratyti nemalonių faktorių – pasislėpti nuo lietaus, ar įjungti šviesą, kai sutemsta. Tačiau kai kalba užeina apie emocinius pergyvenimus, tokie paprasti veiksmai neįmanomi. Neįmanoma išskleisti skėčio, kuris apsaugos jus nuo blogos nuotaikos, fizinio skausmo ar neramių minčių.

Leisti viskam plėtotis sava eiga – tai sugebėjimas, kurį galima įgyti, tačiau jį labai lengva supainioti su mėginimais pakeisti tai, ko pakeisti neįmanoma. Neurologas Džonas Jeitsas suformulavo tai štai kaip: „Tegu tai ateina, tegu tai būna ir tegu tai išeina“. Ši frazė leidžia realistiškai žvelgti į gyvenimą. Visi pergyvenimai atsiranda ir praeina, ir šį procesą galima stebėti realiu laiku. Neegzistuoja nieko pastovaus. Viskas ateina, paegzistuoja ir pasitraukia.

Mums reikia labai atidžiai į save įsižiūrėti, kad galėtume tai pamatyti. Jeigu įsižiūrėti pavyks, pamatysime, į kokius jausmus ir pergyvenimus stengiamės įsikibti, o kokius stengiamės atstumti. Paskui galėsime sąmoningai, švelniai, be prievartos susilaikyti nuo įsikibimo ar atstūmimo ir tegu viskas toliau klostosi savo eiga. Galėsime išsivaduoti nuo streso bet kokioje situacijoje, net jeigu jis vis dar tęsiasi.

Pamėginkite pasipraktikuoti paleisti jausmus, leisdami jiems ateiti, pabūti ir išeiti, kai ateis tam laikas. Kasdienis gyvenimas suteiks tokiai praktikai daugybę progų. Pradėkite nuo paprasčiausių. Ir pasižiūrėkite, ar sugebėsite įvertinti, kaip sklandžiai ir greitai viskas ateina ir išeina. Vieno veiksmo pabaiga tampa kito pradžia. Pajauskite momentą, kai baigėte skaityti knygą, kai nusileido saulė, kai atsikandote torto. Arba kai užsidaro durys po to, kai atsisveikinote su draugais.

seimairnamai.eu

Reklama