Portalas delfi.lt pranešė, kad buvęs Lietuvos generalinis prokuroras ir laikinasis prezidentas Artūras Paulauskas, susikūręs sau legendą apie tai, kad jis neva buvo kovotojas su “Vilniaus brigada“, iš tiesų buvo šios gaujos stogas prokuratūroje.

Delfi.lt rašo : “atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. šalis paveldėjo sovietinę miliciją, kitos operatyvinės tarnybos dar tik kūrėsi. Šis laikotarpis buvo baisiausias Lietuvos kriminalinėje istorijoje.

Nepaisant to, kad milicininkai staiga tapo policininkais ir ant kokardų donas žvaigždes pakeitė Vytimi, nusikalstamumo lygis liko toks pats, o netrukus dar subaisėjo. Banditai Lietuvos miestuose siautėjo išsijuosę: beveik kasdien buvo žudomi žmonės, sprogdinami ir padeginėjami kioskai, parduotuvės. „Vilniaus brigada“ net įsirengė oficialią būstinę sostinėje, Tilto g. Tuomet vienintelis Lietuvoje oficialiai dirbęs pirotechnikas (Lietuvos kino studija) Gediminas pasakodavo: „Nėr savaitės, kad kas nors nepasiūlytų susprogdinti kokio kiosko“.

Nusirista buvo iki to, kad net žurnalistams einant iš redakcijos Gedimino pr. pribėgo uniformuotas policijos patrulis: „Vyrai, ką jūs padarėte – brigadinius įžeidėte! Bėkit, kiek galit, mes juos pabandysim sulaikyti nors trumpam“.

Juodieji karų su banditais puslapiai: „Vilniaus brigados“ garsenybės buvo laužomos sostinės požemiuose

Nauja jėga

Tačiau Vilniuje atsirado jėga, kuri pasipriešino „brigadai“ – Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius (ATAS) (vėliau – Vadovybės apsaugos departamentas). Kovose su sovietais susibūrę jauni, dažniausiai, gerai treniruoti lietuviai davė atkirtį rusakalbei „Vilniaus brigadai“. Pastarieji, po to, kai gaujos nariams buvo sulaužyti kaulai ir į galvas įremti ginklai, net siūlė pasidalinti miestą. Žinia, apie jokias dalybas nebuvo nė kalbos – ATAS vyrai ėmė daužyti „brigadinius“ visur, kur tik sutikdavo. Kai atvežtus į komisariatą banditus policininkai iškart paleisdavo, ATAS juos pasičiupdavo gatvėje ir veždavosi į po Seimo rūmais esančius požemius. Ten ilgai aiškindavo apie nusikalstamumo blogį.

Kaip DELFI pasakojo tuometinis ATAS vadas Artūras Skučas, po konflikto ir susišaudymo tarp ATAS pareigūnų ir „brigados“ banditų, gaujos vadeiva Borisas Dekanidzė buvo pristatytas į komisariatą, bet policininkai jį tučtuojau paleido. Po šio įvykio A. Skučas iškėlė ultimatumą generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui, pagrasinęs, kad „savo ginkluotus vyrus paleis į gatves“, jei teisėsauga ir toliau nieko nedarys prieš „Vilniaus brigadą“.

Beje, po to įsimintiną parą Seimo požemiuose praleido kita „brigados“ garsenybė Tadeušas Vasilevskis, pravarde Gibon. Buvęs boksininkas buvo pririštas prie lentos, pareigūnai jam pamokslavo, koks jis yra padugnė, ir vis pastumdavo – prie lentos pririštas Gibonas negalėdavo atsiremti rankomis, todėl vis tėkšdavosi veidu į betonines grindis. Policija atsigavo „Brigada“ buvo visiškai užgrobusi valdžią. Vėliau paaiškėjo, kad gauja už didžiulius pinigus per Izraelį netgi tiekė ginklus Lietuvos policijai.

Bet paskui nutiko kažkas, ko nesugebėjo paveikti „brigada“. Pasikeitė vidaus reikalų ministras, ir prasidėjo… Buvę to meto itin aukšti policijos pareigūnai sako, jog buvo nuspręsta pradėti fiziškai naikinti organizuotų gaujų lyderius, pateikiant tai, kaip banditų tarpusavio reikalus. Teigiama, jog netgi buvo sudaryta operatyvininkų grupė, kuri tai turėjo atlikti, buvo skirti ginklai tam reikalui. Tačiau paskutiniu momentu ministras nesiryžo pasirašyti slapto įsakymo.

Policijos „Blitzkrieg“

Nors ministras, tarkim, nesiryžo išgalabyti kriminalinių „autoritetų“, jis atrišo rankas doriems pareigūnams (toli gražu ne visi buvo nupirkti nusikaltėlių). Prasidėjo baudžiamosios akcijos. Viena tokių – Gariūnuose surengtas reketininkų sudorojimas. Jai vadovavo negailestingumu pagarsėjęs kriminalinės policijos pareigūnas, vykdė Mobilioji kuopa. Pasakojimas iš pirmų lūpų – mačiau tai savo akimis. Pradžioje buvo surengtas dėmesį turėjęs nukreipti manevras – dešimtys policininkų ėmė taršyti anapus Gariūnų turgaus tvoros varške ir pan. prekiaujančias pensininkes iš Baltarusijos.

O kai turgaus publika aprimo – esą čia tik varškę gaudo, prasidėjo. Kaukėti pareigūnai voromis vaikščiojo po didžiulę turgaus teritoriją. Tik žinodamas, kur žiūrėti, galėjai pastebėti – prekeiviais ir pirkėjais apsimetę operatyvininkai voros vadui pirštais rodydavo ženklus, o po to kaukėtieji staiga puldavo. Griuvo prekystaliai ir t.t., iš suverstų prekių jovalo policininkai žaibiškai traukė reketininkus ir staigiai juos vedė į turgaus pakraštyje esančius konteinerio tipo metalinius namukus.

Tai, kas vyko tuose namukuose, operacijai vadovavęs kriminalistas vadino „apdorojimu“. Skardiniai nameliai bildėjo it ten būtų koncertavę japonų būgnininkai. Po keleto minučių iš ten išvesdavo apdorotąjį – rankos už galvos, kojos ant pirštų galų, galva nuleista, bėgte! Jei pažeidė nurodymus, iškart automato buože per makaulę ar nugarą. Apdorotus kišo į narvą. Jis maždaug keturvietis, bet sugrūdo ten daugiau nei dvidešimt banditų. Visa jų puikybė ir įžūlumas buvo išgaravę – varvėjo seilės, kraujas, byrėjo dantys ir t.t. O operacijai vadovavęs kriminalistas žiūrėjo į juos narve, žiūrėjo, susimąstė ir staiga sako Mobiliosios kuopos vadui: „Pravarykit dar ratą“. Pravarė“.

Šiame straipsnyje “Aro“ vadovas Grabauskas ir buvęs Aukščiausios Tarybos apsaugos vadovas Skučas nieko nebijodami pasakoja, kaip jie kankino žmones, kuriuos patys išsirinkdavo ir nuspręsdavo, kuris iš jų banditas, o kuris ne.

Neįtikėtina, kad šie buvę “pareigūnai“ ne tik kad neigia dalyvavę kankinimuose, bet dar jais gyriasi ir pasakoja su visomis detalėmis.

Tai, kad buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas buvo “brigadinių“ stogas, taip pat ura naujiena – iki šiol A.Paulauskas pasakodavo atmintinai išmoktą legendą, koks jis buvo kovotojas su “mafija“, o jo padėjėjas Ramutis Jancevičius (20 metų dengęs organizuotą nusikalstamumą Vilniaus mieste) rašo knygas, kuriuose pasakoja savo žygdarbius.

Tačiau arčiausiai tiesos yra buvęs Krašto apsaugos ministras Algirdas Butkevičius – jis dabar sako, kad tarp tuomečio ir dabartinio šalies faktinio vadovo Vytauto Landsbergio ir gen. prokuroro Artūro Paulausko buvo toks nerašytas susitarimas – politikai galėjo be baimės daryti bet kokius nusikaltimus (pvz., “Mažeikių naftos“ privatizavimas) mainais už tai, kad jie nematys prokuratūros nusikaltimų.

Prokurorai galėjo daryti ką tinkami ir nebuvo kontroliuojami politikų mainais už tai pridengtų “politikų (kaip landsbergiai) nusikaltimų.

Signataras Audrius Butkevičius mano, kad visi šie prieš 30 metų vykę įvykiai, susiję su V.Landsbergiu, yra raktas „suprasti tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje“.

“Todėl aš ir sakau – ši vieno asmens problema buvo paversta Lietuvos valstybės problema, – mano A.Butkecvičius, –  ir tas 1993 m. nevykęs bandymas jėga užimti valdžią, kurį šiaip ne taip mums pavyko užgesinti, ir vėliau, konservatoriams esant valdžioje, mums teko nuolat teismams ir prokuratūrai pataikauti. Ir būtent todėl mes iš teismo ir prokuratūros gauname atsisakymą pradėti tyrimus dėl šio žmogaus veiklos, nes tie žmonės yra pastatyti prezidentų ir ministrų. Ir visa tai vyko visus 28 metus.

Ir prokuratūra žino, kad ji gali daryti bet ką, tačiau neturi duoti eigos tokiems tyrimams, kuriuos mes prašome pradėti. Ar būtų įmanomas toks dalykas, kad normalioje šalyje parlamentui pripažinus, kad pagrindinė partija turi teroristinės organizacijos požymių, teisme ir prokuratūroje nebūtų pradėtas tyrimas jos atžvilgiu. Juodžiausiasis SSR laikais spaudoje pasirodžiusi informacija buvo pagrindas pradėti tyrimą.

O dabar mes turime pačių sprogdintojų liudijimus ir tai niekam neįdomu. O kodėl? Todėl, kad pradėsi tyrinėti, ir teismams ir prokuratūrai dings ta auksinė galimybė susilaukti valdžioje esančių ponų priedangos . Todėl mes vėl grįžtame prie tos milžiniško absurdo jausmo bangos, kai „Mažeikių nafta“ perparduodama kelis kartus, įrodinėjant, kad lietuviai tiek kvaili, kad jie tos gamyklos valdyti negali.  Lygiai tas pats vyksta ir dabar – SGD laivas, pavadintas „Nepriklausomybe“, tampa klevo lapu pridengti įvairaus pobūdžio niekšybėms.

Už šio laivo nuomą mokami žymiai didesni pinigai, nei kainuotų pats laivas. Ir šiam terminalui vadovauja tas pats Landsbergio patikėtinis, kuris liudininkų teigimu, organizavo įvairius teroro aktus Lietuvoje.  Jo sūnus paskiriamas visos SGD terminalo struktūros vadovu. Ir už tą aferą visi Lietuvos žmonės moka milžiniškus pinigus. Ir tada žmonės arba bėga iš Lietuvos, netikėdama, kad kada nors čia kas nors pasikeis, o kiti nueina į gilią depresiją. 2000 m. išėjęs iš Lietuvos kalėjimo, į kurį pakliuvau todėl, kad buvau vieno iš kandidato prezidento rinkimuose, A.Paulausko, vienu pagrindinių rinkimų organizatoriumi, ir nesutikau išduoti savo kandidato, aš tada pasakiau, kad „nereikia spardyti pastipusio šuns“.

Ir, gerbiamieji, aš buvau neteisus. Šito šuns dvokas yra toks, kad iš Lietuvos žmonės bėga šimtais tūkstančių, ir mes praradome miestus. Toks mano matymas, kur gali atvesti mūsų neryžtingumas ir atsakomybės stoka. Bet tai, kad mes savo laiku nepaėmėme į rankas lazdos ir neišdaužėme šiam šuniui dantų, yra pati didžiausia mūsų atsakomybė prieš Lietuvos žmones. Ką darė Landsbergis, ir visa jį garbinanti aplinka, ieškodami būdų, kaip gauti kaulą, žinoma, kad tai yra jų reikalas. bet tai, kad mes savo neryžtingumu neužkirtome tam kelio, yra mūsų atsakomybė prieš tautą“.

Toks susitarimas yra ir dabar – politikai nesikiša į prokuratūros darbą, o pastarieji netiria politikų nusikaltimų. Taip veikia lietuviškoji “coza nostra“, kuri kažkodėl save vadina teisėsauga.

laisvaslaikrastis.lt

Reklama