Santykiai – apskrita sudėtingas dalykas, o kai kalba eina apie vyro ir moters santykius – čia klausimų daugiau nei atsakymų.

Patys santykiai iš pradžių patinka ir vyrams, ir moterims. Įsimylėjimas, lengvumas, rožiniai akiniai, chemija, gyvenimas nuostabus! Tačiau praeina šiek tiek laiko, pora nutaria įteisinti savo statusą, eina į santuokų rūmus. Ir nuo šio momento gyvenimas pradeda sparčiai keistis, ypač vyrui.

Vyrams tai pirmoji krizė. Viskas dėl to, kad vyrai ir moterys labai skirtingi. Kalbant apie išrankumą, moteris iš bendro skaičiaus pasirenka viso labo 20% priešingos lyties atstovų, kad galėtų kokybiškai pratęsti giminę. Vyrams sudėtingiau, jie pasirenka 80%. Kitaip sakant, jiems svarbesnė kiekybė, o tikslas – tas pats, giminės pratęsimas. Be to, šį faktorių labai silpnai kontroliuoja protas. Kartais būtent dėl to moterys skundžiasi, kad visi vyrai bobišiai. Vyrų kaltės čia nėra, tokius juos sukūrė gamta. Ir kai vyras sukuria šeimą, jis savanoriškai atsisako savo instinkto turėti 80% moterų, deklaruoja, kad dabar norės tik vienos ir apie kitas nuo šio momento net negalvos.

Jei iki santuokos moteris nuoširdžiai džiaugėsi vyro dėmesiu ir dovanomis, tai po sutuoktuvių tai priimta laikyti savaime suprantamu dalyku. Anksčiau vyras jautėsi herojumi, dovanojo dovanas, matė ir jautė moters dėkingumą, o po vestuvių ankstesnių būdų suteikti malonumą moteris jau nepripažįsta, visi jie buvo nuvertinti. O jeigu taip, tai vyras paprasčiausiai nustoja tai daryti. Štai čia ir prasideda moteriškos nuoskaudos.

Yra patarlė, kuri puikiai apibūdiną šį reiškinį: „Dėl visų vyriškų bėdų kalti vyrai, o dėl visų moteriškų bėdų kalti irgi vyrai“. Dėl savo neišsipildžiusių lūkesčių 99% moterų kaltina vyrus ir, žinoma, yra įsitikinusios, kad jis privalo pasitaisyti. Susidaro situacija, kai moteris sako: „Tu gi vyras, tu privalai!“ Turint galvoje, kad žodis „privalai“ – tai svetimos valios primetimas ir apskritai prievarta, akivaizdu, kad vyras nenori pasiduoti manipuliacijoms ir nustoja ką nors daryti apskritai.

Be to moters mąstymas jau visiškai ne toks, koks buvo anksčiau. Tai, ką anksčiau vyras laikė paslauga ir dovana (gėlės, pakabinta lentyna, sutaisytas čiaupas), dabar moteris laiko vos ne privaloma norma. O kadangi girti už tai, ką padaryti privaloma, nepriimta, tai dauguma moterų apskritai nebepastebi, ką jos labui nuveikė vyras, arba pastebi tik tai, ko jis nepadarė. Į tai, už ką anksčiau vyrą pagirdavo ir jam padėkodavo, ji dabar nebekreipia dėmesio. Prie to dar galima pridėti pakankamai stiprų kaltės jausmą už tai, kad „privalai“, bet nedarai. Gaunasi labai liūdnas vaizdas.

Visa tai prasideda ne iš karto ir įvyksta ne staiga.

Kad ir kiek moterys bekalbėtų apie tai, kad vyrai dėl nieko nepergyvena – tai netiesa. Vyrai pergyvena labai stipriai, ypač kaltės jausmą, tačiau jų pergyvenimai vidiniai. O moteriai visi pergyvenimai išsitaško paviršiuje, juos mato ir nuo jų nukenčia visi aplinkui. Vidinių ir užslėptų pergyvenimų bėda yra ta, kad jie labai negatyviai, pražūtingai veikia organizmą. Vyresnių nei 40 metų amžiaus vyrų mirtingumo statistika atrodo tiesiog klaikiai.

Vyrui be galo kenksminga patirti kaltės jausmą. Kaip taisyklė, tokia savigrauža baigiasi labai tragiškai.

Svarbu žinoti, kad vyrui labai svarbus moters pritarimas. Atkreipkite dėmesį, kaip vyrai į tai reaguoja ir kaip juos toks palankumas motyvuoja. Kai vyrą pagiria kitas vyras, reakcija visiškai kita.

Norite, kad vyras daugiau užsiimtų namų reikalais – liaukitės jį terorizuoti, tarkuoti, reikšti pretenzijas ir pradėkite girti. Ir žvelkite į tai, ką jis padarė ne kaip į savaime suprantamą dalyką, o kaip į poelgį, vertą padėkos. Tik daryti tai reikia nuoširdžiai.

seimairnamai.eu