Ramūnas Alaunis

1939 metų rugpjūčio 23 dieną Tarybų Sąjunga pasirašė su Vokietija taip vadinamą Molotovo – Ribentropo nepuolimo paktą, kuris nustatė sąlygas, kad Vokietija iki 1949 metų rugpjūčio 23 dienos nepuls Tarybų Sąjungos, o Tarybų Sąjunga nepuls Vokietijos. Ateities įvykiai parodė Stalino įžvalgumą pasirašant nepuolimo paktą. Tai suteikė Tarybų Sąjungai 22 mėnesius santykinės taikos ir karinio pasirengimo prieš neišvengiamą būsimą Vokiečių karinę invaziją. Paktas nutraukė Britų ir Prancūzų politiką, kuri tiesė kelią Hitlerio kariuomenei veržiantis į Rytus link TSRS sienų.

Vakarų, tiek tarybinėje istoriografijoje istorikai jau seniai teigė, kad Tarybų Sąjunga tikėjo, kad pasirašius nepuolimo paktą, nacistinė Vokietija nepuls Tarybų Sąjungos, todėl prasidėjus karui Tarybų Sąjungos vadovybė visuomenei teigė, kai 1941 m. Birželio 22 dieną nacistinė Vokietija nepaskelbusi karo netikėtai užpuolė Tarybų Sąjungą. Tą paneigia Tarybų Sąjungos pasirengimas karui su Vokietija. Tuometinis JAV ambasadorius Tarybų Sąjungai dirbęs 1936-1938 metais Josephas Daviesas nurodė, kad Tarybų Sąjunga buvo labai gerai pasirengusi prieš Nacistinės Vokietijos ataką. Daviesas 1941 metų liepos 9 dieną oficialioje ataskaitoje JAV Valstybės departamentui rašė: „Tarybų Sąjungos karo strategų planuotos kampanijos planas nenumatė ar neleido vykti lemiamai kovai Vakarų fronte, nes kai kurie strategai ir komentatoriai čia (JAV) atrodė baiminosi dėl to. Plane buvo numatyta aiški atsitraukimo strategija, kuri priverstų įvesti priešą į (TSRS) gilumą; priverstų išplėsti priešo komunikacijas ir tiekimo linijas ir palaipsniui jį išsekintų, priversdama jį brangiai sumokėti už kiekvieną pasistūmėjimą“. (Joseph Davies, 1941. Mission to Moscow. P. 431).  Istorija parodė, kad Tarybų Sąjungos planas pasiteisino.

Dabar Vakarų ir Lietuvos žiniasklaidoje pasirodo straipsniai formuojantys visuomenės nuomonę, kuriuose melagingai Goebbelso retorika teigiama, kad „1939 metų rugpjūčio 25 dieną Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasirašė Ribentropo-Molotovo paktą, kuris privedė prie Antrojo pasaulinio karo, milijonų žmonių žudynių ir holokausto. Šio šiandieninio melo ir propagandos tikslas skirtas užauginti naujus JAV/NATO Hitlerininkus ir jų pasekėjus. Šie propagandistai yra tų pačių fašistų palikuonys.

Visų pirma, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Britanija ir Prancūzija jau buvo pasirašusios bendrą nepuolimo paktą su Vokietija 1938 metais. Iš visų Europos didžiųjų valstybių Tarybų Sąjunga buvo paskutinė, kuri sutiko su Vokietijos nepuolimo sutarties sąlygomis.

1937 metų įvykių istorija prieš ir po Hitlerio okupacijos Austrijoje kovo mėnesį rodo, kad Tarybų Sąjunga, kaip ji darė ir anksčiau, dėjo daug pastangų, kad įtikintų Didžiąją Britaniją ir Prancūziją išlaikyti kolektyvinę tarpusavio pagalbą, ypač vykdyti savo įsipareigojimą apginti Čekoslovakiją nuo Hitlerinės Vokietijos agresijos.  

Visos šios Tarybų Sąjungos karinės – politinės vadovybės pastangos žlugo, o Britai ir Prancūzai atsisakė pasirašyti kolektyvinės abipusės pagalbos sutartį su Tarybų Sąjunga. Vietoj to, Britai ir Prancūzai 1938 metų rugsėjo 29 dieną pasirašė Miuncheno sutartį su Vokietija ir Italija, kuris leido Vokietijai prisijungti Čekoslovakijos Sudetų kraštą. Britanijos ir Prancūzijos vadovybė nurodė Čekams patenkinti Hitlerio reikalavimą ir nesipriešinti prieš nacistinės Vokietijos agresiją ir davė Vokietijos nacistams žalią šviesą pradėti išpuolius visoje Europoje. Dar prieš Miuncheno susitarimą Britanijos ir Prancūzijos vadovybė nurodė Čekoslovakijos prezidentui Eduardui Benesui nesikreipti karinės pagalbos į Tarybų Sąjungą, nes tai tariamai galėjo išprovokuoti dar viena Vokietijos agresiją. Nors jau tuo metu buvo aišku, kad Čekoslovakijos Sudetų krašto atidavimas Vokietijai nesustabdys Vokietijos užimant visą Čekoslovakiją ir buvo aišku, kad nei Britaniją, nei Prancūzija nepajudins piršto, kai Hitleris užims likusią Čekoslovakijos dalį ir aneksuos Klaipėdos kraštą.

1939 m. kovo mėnesį praėjus penkioms dienoms, kai nacistinė Vokietija okupavo visą Čekoslovakiją, Hitleris pareikalavo gražinti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Britanija ir Prancūzija laikėsi politikos, kad Lietuva neturėtų priešintis Vokietijai, o Italija ir Japonija atvirai palaikė nacistinę Vokietiją. 1939 m. kovo 22 d. Lietuva buvo priversta atiduoti Klaipėdos kraštą nacistinei Vokietijai.

Miuncheno sutartis buvo tokia akivaizdi pasaulio tautų išdavystė, kad net Winstonas Churchilis parlamente kaltino Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką: „Jums buvo suteiktas pasirinkimas tarp karo ir negarbės. Jūs pasirinkote negarbę ir turėsite karą.“  

Todėl, susidūrus su Britų ir Prancūzų išdavyste, Tarybų Sąjungai nebuvo kito pasirinkimo, kaip imtis bet kokių priemonių, kad galėtų apginti save.

Išslaptinti archyvų dokumentai, kurie apima laikotarpį nuo 1938 metų pradžios iki karo protrūkio 1939 metų rugsėjo mėnesio 1 dieną rodo, kad Tarybų Sąjunga pasiūlė pasiųsti dideles karines pajėgas, kad įtikintų Britaniją ir Prancūziją sudaryti anti-Hitlerinį aljansą. Toks susitarimas galėjo užkirsti kelią Hitlerio sutarčiai su Stalinu, kuri jam leido kariauti su kitomis Vokietijos kaimyninėmis šalimis (Suomija ir Lenkija).

Likus dviems savaitėms iki Antrojo pasaulinio karo pradžios 1939 metų rugpjūčio 15 dieną Kremliuje TSRS aukščiausioji karinės vadovybės delegacija vykusiame susitikime su Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės atstovais pasiūlė savo dideles karines pajėgas padedančias sulaikyti Hitlerio kariuomenę, jei pirmiausia būtų įveikti Lenkijos prieštaravimai Raudonajai armijai kertant Lenkijos teritoriją. (Atsižvelgdama į Stalino ir Hitlerio klaidas dabar NATO deda pastangas, kad NATO puolamosios pajėgos galėtų netrukdomai kirsti bet kurios ES šalies narės teritoriją judant link Rusijos sienų). Tačiau Britų ir Prancūzų pusės – iš anksto įgaliotos savo vyriausybių vesti derybas, bet neįgaliotos vykdyti įpareigojančius susitarimus neatsakė į 1939 metų rugpjūčio 15 d. Tarybų Sąjungos karinės vadovybės pasiūlymą.

1939 metų rugpjūčio 15 dieną Kremliuje vykusiose derybose TSRS gynybos liaudies komisaras maršalas Klimentas Vorošilovas ir Raudonosios armijos generalinio štabo viršininkas Borisas Šapošnikovas pasiūlė karo Vakaruose atveju Vokietijos pasienyje dislokuoti 120 pėstininkų divizijų (po 19  tūkst. karių kiekvienoje), 16 kavalerijos divizijų, 5000 sunkiųjų artilerijos vienetų, 9,500 tankų ir iki 5,500 karinių lėktuvų ir bombonešių. Tačiau Britų delegacijos vadovaujamas admirolas Reginaldas Draxas Tarybinei karinei vadovybei sakė, kad jis neturi įgaliojimų sudaryti susitarimų. Paklaustas, kokias pajėgas Britanija galėtų dislokuoti Vakaruose prie Vokietijos sienų prieš galimą nacistų agresiją, admirolas Draxas atsakė, kad tik 16 kovai parengtų divizijų.

Lenkija, kurios teritoriją turėjo kirsti didžioji Raudonosios Armijos kariuomenės dalis, kad pasipriešintų Vokietijai, buvo tvirtai nusistačiusi prieš tokį anti-Hitlerinį aljansą su Rusiją. (Lenkijos gen. Pilsudskis buvo Hitlerio sąjungininkas, tačiau po dviejų savaičių buvo greitai Hitlerio išduotas). Praėjus vos savaitei po Rusijos, Britanijos ir Prancūzijos aukščiausios karinės vadovybės slaptų derybų Kremliuje Tarybų Sąjunga buvo palikta viena akistatoje su būsima nacistinės Vokietijos karine agresija ir Stalinas buvo priverstas atsigręžti į Vokietiją pasirašydamas garsųjį nepuolimo susitarimą su Hitleriu, kad gautų laiko pasiruošiant akivaizdžiai būsimam karui su Vokietija. Molotovo-Ribentropo paktas, pavadintas šių dviejų šalių užsienio reikalų sekretorių vardu, buvo pasirašytas 1939 metų rugpjūčio 23 dieną – tik likus savaitę prieš nacistinei Vokietijai užpuolant Lenkiją. Prancūzijos beviltiškas bandymas atgaivinti derybas su TSRS vadovybe 1939 metų rugpjūčio 21 dieną buvo atmestas, nes slaptos Tarybų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos derybos jau buvo gerokai pažengusios į priekį. Po 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytos Ribentropo – Molotovo sutarties, Vokietija ir Rusija 1940 metų vasario mėn. 11 dieną pasirašė ir metų laiko Vokietijos – Tarybų Sąjungos Komercinę sutartį.

2008 metais Rusijos Vidaus Žvalgybos Tarnyba išslaptino archyvinius duomenis susijusius su 1938 metais sudarytu Mincheno susitarimu. Pavyzdžiui, siųstame susirašinėjimo dokumente Nr. 8604, kuris buvo Rusijos žvalgybos tarnybos išsiųstas iš Prahos į Maskvą likus kelioms dienoms iki Miuncheno susitarimo pasirašymo, rašoma: „Rugsėjo 19 dieną Britų ambasadorius Newtonas ir Prancūzijos ambasadorius De Lacroix perdavė Milanui Hodzai (Čekoslovakijos Ministrui pirmininkui ėjusiam pareigas nuo 1935 iki 1938 m.) Chamberlaino ir Daladiero vardu: „Vadovaudamiesi aukštais principais siekiant išsaugoti taiką Europoje, jie mano, kad Vokietijai būtina prisijungti Sudetų kraštą. Reikėtų panaikinti abipusės pagalbos susitarimų sistemą su kitomis šalimis.“

Nesąžiningi Britų ir Prancūzų veiksmai sunaikino pasipriešinimo prieš nacistinę Vokietiją esamus kolektyvinės sistemos elementus.

Tai buvo Miuncheno sutartis, kuris buvo galutinis veiksmas privedęs prie Antrojo pasaulinio karo, milijonų žmonių žudynių ir holokausto.

Fašistinė Vokietijos kariuomenė, kaip ir buvo tikimasi, galiausiai 1941 metų birželio 22 dieną įsiveržė į Tarybų Sąjungą pradėdama didžiausią Vokietijos karinę operaciją „Barbarosa“.

Didvyriškas ir ilgai trukęs Tarybų Sąjungos karių pasipriešinimas prieš fašistinę Vokietijos kariuomenę lėmė 1943 metų vasario 2 dieną Stalingrado mūšyje laimėtą kovą, kuri baigėsi 300 tūkst. Vokiečių kariuomenės karių apsupimu ir pasidavimu į nelaisvę. Po to įvyko dar viena ryžtinga Tarybų Sąjungos pergalė Kursko mūšyje.

Šios pergalės pradėjo galingą Tarybinių karių kontrpuolimą, kuris privertė Vokiečių Hitlerinę kariuomenę nuosekliai trauktis atgal iki galutinio Trečiojo Reicho žlugimo. 1945 metų Gegužės 9 dieną Tarybų Sąjunga paskelbė pergalę prieš fašistinę Vokietiją, kuri pripažino pralaimėjimą ir paskelbė besąlygišką pasidavimą.

Antrojo pasaulinio karo metu pasaulyje žuvo daugiau, kaip 66 mln. žmonių (tikslaus skaičiaus nėra), tarp kurių žuvo 26,600 tūkst. TSRS gyventojų iš jų apie 8,668,400 tūkst. Karių. Antrojo pasaulinio karo metu žuvo ar buvo nužudyti 345 tūkst. Lietuvos gyventojai, tarp jų 25 tūkst. kariai tarnavę TSRS ar Vokietijos pusėje.

Reklama