„Svarbiausia vaikui – disciplina. Jeigu jį rimtai užimsime, nebeturės laiko šlaistytis gatvėmis!“, „Man svarbu, kad sūnus užaugtų kovotoju, dėl to jis nuo trejų metų užsiima karate“, „Mergaitei turi būti išugdytas grožio jausmas. Kiekvieną savaitgalį mes lankome su ja muziejus“…

Visi tėvai tiki savais receptas, kurie turi apsaugoti mažuosius nuo įvairių negerovių ir užtikrinti šviesią ateitį. Jie tikisi, kad pastangos duos būtent tą rezultatą, kurio jie tikėjosi. O kaip iš tikrųjų?

Štai trys šeimos, auginančios tris mergaites. Visose trijose nusprendė, kad dukrelėms būtina lankyti muzikos mokyklą. Ir mergaitės klusniai lanko. Jūs tiksliai žinote, kas bus toliau?

Asmeniškai aš – nežinau. Ateityje galima laukti visko, ko tik norite.

Tarkime, pirmoji mergaitė taps profesionalia muzikante, kita – mėgėja, o trečioji nebegalės pakęsti klasikinės muzikos iki paskutinio atodūsio. Arba atvirkščiai. Numatyti starto metu, kaip viskas susiklostys, negali net pati tobuliausia mama. Kiekvienas vaikas – didžiulė nežinomybė, savaip interpretuojanti mūsų pedagoginius ir tiesiog grynai žmogiškus lūkesčius.

Nė vienas tėvas, nė viena mama negali tiksliai išpranašauti, kaip atsilieps vaiko gyvenime jų tėviškos intervencijos. Auklėti vaiką – tas pats, kas dėlioti milžinišką mozaiką užrištomis akimis. Tai velniškai siutina, liūdina, stulbina.

Kada nors apie tai susimąstėte?

Kieno nors mylimas sūnelis gauna tik vieną saldainį per dieną, šeimoje rūpinamasi teisinga mityba. Kas jo laukia? Įprasta savikontrolė ar dešimtys priaugtų kilogramų, kai tik jis atsikratys tėvų kontrolės ir galės pats spręsti, ką valgyti? Kažkieno nuostabi dukrelė susivėlino gultis miegoti ir gavo pylos. Kas buvo svarbiau – išmokyti dukrą planuoti laiką ar gauti iš tėvų pamoką, kaip galima gyventi kur kas lankstesniu grafiku?

Atsakymą gausime tik bėgant laikui.

Suvokę, kad mūsų įtaka vaiko gyvenimui nelabai prognozuojama, iš pradžių esame šokiruoti. Pasirodo, tave užgulusi milžiniška atsakomybė, o ką su ja daryti – visiškai neaišku. Tokiais momentais norisi ar tai verkti dėl visiško savo bejėgiškumo, ar tai iš naujo imti save įtikinėti, kad tėvai vis tiek geriau žino. Pradedi po truputėlį suvokti, kad nėra nė vienos garantuotos taisyklės, nes netgi patys kilniausi norai gali pavirsti velniai žino kuo. Šitas etapas – tai atsisveikinimas su nepriekaištingos tėvystės/motinystės iliuzija. Jis kupinas baimės, nevilties ir vidinio chaoso. Tave kankina dešimtys klausimų ir nėra nė vieno adekvataus atsakymo.

O paskui atsitinka stebuklas. Užplūsta neįtikėtinas palengvėjimas. Faktas, kad nesugebi išpranašauti ateities, suteikia galimybę lengviau atsikvėpti ir paprasčiausiai mėgautis tėvo/mamos vaidmeniu. Nebesikraustyti iš proto dėl visų tų „reikia“, „privalau“ ir „bet kokia kaina“, o paprasčiausiai draugauti ir pasitikėti. Staiga paaiškėja, kad visos tavo vidinės nuostatos, kurios buvo skirtos tavo paties baimei ir nerimui neutralizuoti, iš tikrųjų susodino jus su vaiku į skirtingas barikadų puses. O dabar to nebebus.

Iš tikrųjų auginant vaikus yra labai nedaug dalykų, dėl kurių reikia kovoti iš paskutiniųjų.

Saugoti vaiko sveikatą? Būtinai! Nupirkti gerą čiužinį, pakoreguoti netaisyklingą dantukų sukandimą, apsaugoti nuo apelsinų, jeigu vaikas jiems alergiškas ir t.t.

Išmokyti buities pagrindų? Būtinai! Tegu mokosi išsivirti sriubą ir išplauti grindis.

Padėti užmegzti kontaktus su bendraamžiais, jeigu esama problemų? Be jokios abejonės.

O visa kita – ankstyvasis ugdymas, prestižinės mokyklos, geri pažymiai ir toliau pagal sąrašą – visa tai tik iki to laiko, ko, idėja neužgoš santykių. Juk iš tikrųjų visos mūsų nuomonės apie teisingą auklėjimą – ne daugiau, kaip abstraktūs proto žaidimai, kur sveikas protas susimaišė su iracionalumu. Nė viena tokia fantazija neverta tapti vaiką baudžiančiu rimbu.

Vaikai – tai strėlės, paleistos iš mūsų lanko. Kad ir kiek besitaikytum, strėlė vis tiek gali pakeisti trajektoriją. Jeigu susitaikysime su tuo kaip su duotybe, atsiras visiškai kiti mūsų, kaip tėvų, orientyrai.

Ar mes artimi su vaiku? Ar pasirengę jį išgirsti tose sferose, kur jis į mus visiškai nepanašus? Ar sugebame jį gerbti? Ar neskubame brukti neprašytų patarimų, vertinimų, pasmerkimų? Ar sugebame įžvelgti vaike kitą žmogų, o ne piktybišką padarą, kuris sabotuoja mūsų nuostabiai genialius planus, susijusius su jo auklėjimu?

Mums neduota žinoti, kokie išbandymai teks vaiko likimui. Galbūt kada nors, įsisiautėjus gyvenimo vėtroms, jį išgelbės prisiminimai apie prieš miegą skaitytas pasakas, o ne tobula anglų kalba ir nepriekaištingos manieros. Man rodos, pripažinę savo nesugebėjimą išpranašauti ateitį, mylėti mes galėsime žymiai stipriau. Pasaulyje, kuris pilnas netikrumo ir nežinomybės, meilė tampa vienintele neabejotina ir stabilia vertybe.

seimairnamai.eu