Šventi miškai minimi ir kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose: „Šventasis miškas vadinamas Ašviete“ (heilgin walde, der heist Asswyiote – BRMŠ 1431,439), šventa giria Jaunodavos krašte (BRMŠ 1432,440) ir t.t.; atrodo, šventų girių, giraičių, miškelių būta ne taip jau mažai. Prisiminkime Jeronimo Prahiškio liudijimą: Jeronimas pasiekė gentis, „kurios garbino dvasioms pašvęstus miškelius ir manė, kad iš visų miškelių yra vienas, vertas didesnio garbinimo. Šiai genčiai [Jeronimas] daug dienų kalbėjo, aiškindamas mūsų tikėjimo tiesas, pagaliau liepė miškelį iškirsti. Kai žmonės su kirviais atėjo, neatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs šventus medžius geležimi paliesti. Jeronimas, paėmęs dviašmenį kirvį, pirmasis nukirto vieną aukštą medį.

Tada juo karštai pasekę ir daugelis kitų: vieni pjūklais, kiti kapliais, treti kirviais pradėję kirsti mišką. Kai priėję miškelio vidurį, kur augo labai senas ąžuolas, pasak žmonių, šventesnis už visus medžius ir laikomas dievų buveine, kurį laiką niekas nedrįsęs jo paliesti.

Pagaliau, kaip paprastai, atsiradęs vienas, drąsesnis už kitus“. Tačiau tas drąsuolis užsimojęs persikirto sau blauzdą ir leisgyvis krito ant žemės. Minia apstulbo ir ėmė priekaištauti Jeronimui, kad jis „įkalbėjo išniekinti šventą dievo būstinę“. Bet tasai pareiškė, kad kirtėjo žaizda – tai velnių išmonės, liepė atsikelti susižeidėliui, parodė, kad tasai sveikut sveikutėlis, ir, jau kitų padedamas, nukirto ir milžinišką medį, ir iškirto visą miškelį (BRMŠ 1591-592; 595).

Šis pasakojimas rodo, kad ir šventoje giraitėje gali būti pats švenčiausias medis (tikėtina, kad tai ir yra būtent kosminio, kosmogoninio medžio atvejis (replika) – tą liudija ir šio medžio buvimas „viduryje“ giraitės, plg. „vidury jūrių ir marelių“ augantį kosmogoninį ąžuolą).

Dlugošas XV a. pirmoje pusėje apie 1387 m. Lietuvos krikštą pasakoja: Jogaila liepė „iškirsti ir nuniokoti girias ir miškelius, jų laikomus neliečiamais“ (BRMŠ I 551,572), o anksčiau lietuviams tokie miškai reiškė labai daug; kaip toliau pasakoja Dlugošas, jie „daugelį miškų garbino visai kaip šventus ir neliečiamus. į juos įžengti ir išniekinti, nukirsti medį ar nuskabyti jo lapus reiškė netekti galvos.

Lapijos ar medžio niokotoją demonas nužudydavo arba sužalodavo jam kurią nors kūno dalį“ (BRMŠ I 557,578). Atrodo, kad tokia bausmė įžūlėlius ištikdavo už išniekintą sakralybę, plg. imperatoriaus Maksimiliano I pasiuntinio Sigismundo Herberšteino 1517 ir 1526 metų kelionėse po Lietuvą surinktas žinias; Herberšteinas rašo apie vieną gyvačių (turima omenyje žalčius – mano komentaras) garbintoją, kuris, įkalbėtas atsiversti į katalikybę, užmušė savo “gyvatę“, ir atsivertėlio veidas buvo sudraskytas: „Burna buvusi baisiausiai iki pat ausų perplėšta. Paklaustas apie tokią nelaimę, žmogus atsakęs, kad yra nubaustas tokia nelaime už piktadarystę, už nuodėmę, nes nuodėmingomis rankomis palietė savo dievą “gyvatę“, ir dar daugiau turėtų iškentėti, jei nebūtų grįžęs į senąjį tikėjimą“. Kaip supratotę, žalčiai (tikriausiai jie buvo įvardyti „gyvatėmis“) iš tiesų buvo šventieji tarpininkai tarp dievų ir žmonių.

Rašydamas apie Žemaitijos krikštą 1413 metais, Dlugošas taip pat užsimena apie kertamas „šventąsias girias“, apie žemaičius, kurie įsitikinę, jog šventi yra ne tik minėtieji miškai, bet ir paukščiai, žvėrys, gyvenantys juose, „ir kas tik į juos įžengdavo, jų papročiu turėjo būti laikomas šventu“ (BRMŠ 1559-560,580). Turbūt tas, tegu ir Žemaitijoje užrašytas, pastebėjimas gali kiek paaiškinti ir „prietaringą“ Mindaugo elgesį.

Visa tai, ką mes jau žinome apie šventuosius miškus, miškelius ar giraites, tarsi apibendrina kiti J. Dlugošo teiginiai, juolab kad autorius samprotaudamas pereina į tuos laikus, kai senieji ritualai iš oficialiosios religijos statuso smuktelėjo į valstietiškų apeigų lygmenį. Pasakodamas apie šventuosius miškus, Dlugošas pažymi, kad – “nė vienas žemaitis nedrįso tuose miškuose kirsti malkų, medžioti žvėrių bei paukščių, nes tam, kuris niokoja šventą girią, žudo žvėris ir paukščius, būdavo išsukiojamos rankos ir kojos taip, kaip demonai sugeba. Taigi ilgainiui žvėrys ir paukščiai buvo papratę gyventi anksčiau minėtose giriose tartum namie ir žmonių buvimo nei vengė, nei bijojo (tai mitas ar ne, kad meškos su mūsų protėvių vaikais dūkdavo – mano pastebėjimas).

Todėl barbarus labiausiai stebino tai, kad lenkų kareiviai, kirsdami jų šventus miškus, nepatyrė jokių kūno sužalojimų, kai tuo tarpu jie patys dažnai susižeisdavo. Be to, tuose miškeliuose šeimos ir kiekvienas namas turėjo jiems skirtą ugniavietę, kurioje degindavo visų mirusių namiškių ir artimųjų kūnus. (…) Negana to, spalio pirmąją visoje Žemaitijoje minėtosiose giriose būdavo švenčiama didžiausia šventė, į kurią rinkdavosi vyrai ir moterys iš viso krašto (…), kiekvienas atnašaudavo ant savo aukuro aukas saviems pagoniškiems dievams, pirmiausia dievui, jų kalba vadinamam Perkūnu, tai yra griaustiniui (…)“. (BRMŠ I 559-560,580-581)

Sengirė

Apie šventas giraites šaltiniuose užsimenama tiek retrospektyviai (paminima, kad lietuviai jas garbinę, – pvz., Pilypas Kalimachas XV a. paskutiniajame ketvirtyje -BRMŠ 1600-604), tiek kalbant apie liudytojams vienalaikius reiškinius. Jėzuitų ataskaitose XVI-XVII a. medžių ar giraičių kultas minimas kaip tebegyvuojanti realija. 1575 m. Venecijos pasiuntinys Lipomanas (Lippomano) rašo, jog kai kurie lietuviai tebėra pagonys, ir, sekdami savo protėviais, garbina, be kita ko, miškus. 1579 m. Žemaičių vyskupystės vizitacijos dokumentuose paminima, jog esama žmonių, kurie gerbia „gyvates, medžius, akmenis ir kitką“.

Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, 1587 m. kreipdamasis į jėzuitų generolą, teigia, kad žemaičiai šventais laiko ąžuolus. Tais pačiais metais jėzuitų ataskaitoje paminima, kad žmonės garbino ąžuolus kaip šventus – quercus ut sacras venerari (LPG 437). Medžių garbinimą latvių tautoje pamini jėzuitas Stribingijus 1606 m.: dona omnia Arboribus et Lucis certis, quas Arbores sanctas vocant, offerunt (LPG 442); tarp šių „šventų medžių“ išskiriamas ąžuolas (LPG 445,458). Dona omnia, be didesnės abejonės, reiškia, kad prie tokių ąžuolų ar „tiesiog medžių“ būdavo aukojama. Bet verta pažymėti, kad čia tiesioginio garbinimo nematome, aukoti nereiškia būtinai garbinti. Mūsų protėviai tiesiog gerbė ir darnoje gyveno su Gamta, o ne garbino, kaip “išvartė“ jėzuitai.

Motiejus Pretorijus XVII amžiuje pasakoja apie ypač suaugusiomis šakomis ąžuolą, prie kurio meldžiamasi, kuris laikomas šventu, ir, kaip jau galima numanyti, draudžiama laužyti jo šakas, juolab – kirsti, įspėjama, kokios nelaimės ištinka šitaip besielgiančius (nuo rankos, kuria vienas toks įžūlėlis nukirto šaką, ir nuo kojos, kuria jis nukirstąją šaką užmynė, nuslinko oda). Palei tokį ąžuolą Dievas dažnai pastatąs angelą, pamaldiesiems darantį gera, blogiesiems – bloga. Akivaizdu, kad šis motyvas jau krikščioniškas, taigi „šventojo medžio“ idėja susipina su krikščioniškais įvaizdžiais. Beje, Pretorijaus informatorius nuolat pabrėžia, kad, nors šis ąžuolas saugomas ir prie jo meldžiamasi, jokio „garbinimo“ (Verehrung) nėra ir kad medis pats savaime nėra kulto objektas (LPG 525-526).

Pretorijus toliau pasakoja, kad senieji prūsai šventu laikė ne kiekvieną medį, o rombhota (matyt, „rumbuotą“) – ypatingai nuaugusį, t. y. suaugančiu kamienu ar šakomis, arba tiesiog aukštesnį ir stipresnį už kitus medžius (LPG 525-526). Istorinių šaltinių duomenis iš dalies patvirtintų ir kai kurie tautosakiniai dalykai, pvz., padavimas apie Ąžuolijos kaimo vardo kilmę: „Ąžuolijos kaime, Kvėdarnos valsčiuje, yra buvęs labai didelis ąžuolas (…), senovės lietuviai eidavo melstis (akivaizdu, kad šis motyvas taip pat krikščioniškas) prie to ąžuolo, nes tas ąžuolas buvęs šventas. Pasakojama, kad tas ąžuolas turėjęs apie tūkstantį metų“

Taigi matome, jog toli gražu ne kiekvienas medis gali būti laikomas šventu; jis turi ypač išsiskirti – būti toks vienintelis visoje apylinkėje. Taip pat savo pirmapradiškumu ir vienišumu išsiskiria ir kosmogoninis medis, matyt, pagrindžiantis ir konkretaus šventojo medžio idėją.

Šventieji medžiai atlieka ir įcentrinančią funkciją. Pretorijus aprašo Nadruvoje matęs prie šventu laikomo medžio besimeldžiantį (įdomu, kokį tekstą tos “maldos“ Pretorijus girdėjo – mano pamastymas) žmogų; pasirodė, kad jis atvykęs iš Žemaitijos melstis dėl savo vaikaičio sveikatos, o prie to medžio jį pasiuntęs žemaičių žynys (jį Pretorijus pagal prūsišką pavyzdį vadina Weydeluttin, t. y. tarsi vaidilučių – LPG 527-528). Pasirodo, kad prie tokių medžių melstis atvyksta žmonės iš santykinai tolimų apylinkių, o šiuo atveju galima prisiminti ir „vidury miškelio“ augantį ir tą šventąjį miškelį įcentrinantį ąžuolą, ir J. Dlugošo minėtus religinius susibūrimus miškeliuose.

Antanas Žemaitis

Reklama