Jaunimas gal nežino, aš priminsiu, kad prieš 3 ar 4 dešimtmečius Lietuva gamino aukščiausio technologinio lygio produkciją ir eksportavo ją į Vakarų šalis. Tai buvo programinio valdymo staklės, o mokslinis-gamybinis susivienijimas „Fermentas“, pavyzdžiui, kuriame aš dirbau, eksportavo savo pagamintus fermentus į JAV, Japoniją, Vakarų Europą, ten, kur tuo metu vyko darbai genetinės inžinerijos ir biotechnologijos srityje.

Lietuva buvo orientuota į aukščiausio technologinio lygio produkcijos gamybą, kur reikia mažai žaliavų, bet reikia daug kvalifikuotos darbo jėgos.

Prabėgo nejučiom 30 ar daugiau metų ir ką mes išgirstame? Kad Indija ruošiasi pas mus statyti 3 pasauliui būdingą produkciją gaminančias įmones Rokiškyje, kad tai kelių šimtų milijonų investicija. Puse burnos prasitarta, kad bus vežami darbininkai iš Indijos, kad reikia prie gamyklos statyti bendrabučius jų vergams.

Ar Rokiškio savivaldybėje vieni idiotai? Tai buvo vienintelis klausimas, išgirdus šią informaciją.

Investicijos tikslas Lietuvoje gali būti tik vienas – sukurti gerai apmokamas darbo vietas gyventojams ir gauti įplaukas į biudžetą.

O kas gi Rokiškyje? Čia ruošiasi ateiti gamyba, kuri naudoja pačios žemiausios kvalifikacijos darbo jėgą. Be to čia Indai ruošiasi statyti ne farmacijos įmonę, tos srities, kur jie pasaulyje turi ne blogas pozicijas, o siūti, gaminti kažkokias skardines. Juk tai 3 pasaulio gaminiai, tai ne Kauno vokiškas „Continental“. Be to galima įsivaizduoti situaciją, kai čia iš Mumbajaus bus atvežta kokie du tūkstančiai juodaodžių musulmonų. Tai kokia prasmė tokių „investicijų“, iš kurių liks tik tarša ir problemos.

Mūsų šeimos draugė dirbo Elektros skaitiklių gamykloje Vilniuje, kurią įsigijo Kinijos milijardierius iš Šanchajaus. Ji ten dirbo direktoriaus pavaduotoja finansams. Po metų draugė išėjo į kitą darbą. Žinote kodėl? Todėl, kad Azijos veikėjai spaudė iš lietuvių „sultis“ ir mokėjo mažus atlyginimus. Pagrindinis jų verslo planas buvo – gaminti Kinijoje, o čia dėti etiketes, kad pagaminta ES.

Rokiškyje jau yra viena įmonė užsiimanti siuvimu. Šioje įmonėje įvesti vergoviniai darbdavio ir darbuotojo darbo santykiai. Ar Lietuvoje reikia panašių indiškų kvailysčių? Aš tikiuosi, kad mūsų valdžiai pakaks proto ir ji neužsiims su 3 pasaulio investuotojais, kurie nieko kito nepadarys iš Lietuvos, o tik 3 pasaulį, Mumbajų, su mečetėmis, ir tris kartus per dieną iš minaretų beprotiškai staugiančiais muedzinais.

Prisiminiau Antono Čechovo apsakymą „Atsitikimas iš praktikos“, kuriame jis aprašo gydytojo vizitą į panašų fabriką, kokį Lietuvoje nori statyti indai. Rekomenduoju visiems paskaityti šį apsakymą ir pagalvoti, ar verta Lietuvai grįžti į 19 šimtmetį?

Algimantas Lebionka

Reklama