(Klakeris – (pranc. claquer-ploti) – renginio organizatorių ar artisto samdytas žiūrovas, plojantis ir giriantis spektaklį, koncertą ar aktorių)

Vis mažiau dėmesio viešajame diskurse šiais laikais skiriama dabartinės visuomenės būklės ir valstybės raidos klausimams.

Galima sakyti, jog ideologiniai politikos rakursai praktiškai yra pradanginti iš mūsų gyvenimo. Tuo savo banaliu paviršutiniškumu politika tapo nepatraukli ir net, sakyčiau, atgrasi daugumai piliečių.

Ji yra virtusi kasdienių reikalų sprendimo ir grupinių interesų realizavimo užsiėmimu. Partijos ilgainiui yra tapusios tik specifiškai orientuotų ir atsitiktinių žmonių telkiniais.

Tai ilgalaikės ir kryptingos veiklos, kurią nuolat inspiruoja vietinė ir tarptautinė biurokratija, nusiteikusi prieš tautas ir nacionalines tapatybes, padarinys.

Šiandien kaip niekada svarbu kiekvienam neabejingam lietuviui atsigręžti ir susimąstyti, kas liko iš tų vertybinių pagrindų, kurie įprasmina mūsų ateitį tautų Europoje.

Kur link yra pasukusi dabarties Lietuva ir kas jos laukia už paskutinio posūkio?

Konstitucijos 2 straipsnis skelbia, jog valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso Tautai.

Tačiau galima drąsiai teigti, jog mūsų Tauta jau nebegali tiesiogiai įgyvendinti šio formaliai turimo suvereniteto.

Turime suvokti, kiek to suverenumo iš viso yra likę mūsų rankose ir kiek teisių nuspręsti už mus yra atiduota globalaus pasaulio vizionieriams.

Šiandien Lietuvoje vėl visu aštrumu turime kelti nepriklausomybės klausimą. Valstybės nepriklausomybė tiesiogiai siejasi su tautos suvereniteto praradimu ir susigrąžinimo galimybėmis.

Gal todėl taip skausmingai ir neadekvačiai visuomenės privilegijuotuose sluoksniuose yra reaguojama į svarstymus dėl nacionalinės valiutos susigrąžinimo, kas iš esmės reiškia valstybės finansų sistemos perėmimą į savas rankas.

Ne kartą esu pabrėžęs, kad Respublikos Konstitucija iš fundamentalaus pagrindinio įstatymo, kuris garantuoja ir gerbia visų teises, yra virtusi atskirų grupių išnaudojimo instrumentu.

Nežiūrint to, jog visuotinas Konstitucijos egzaminas, uoliai reklamuojamas Respublikos Prezidentės lūpomis, o Konstitucinis Teismas skelbiasi atlikęs istorinį vaidmenį naujausių laikų valstybės kūrime.

Kita vertus, jeigu paprastas pilietis pabandytų tiesiogiai realizuoti savo konstitucinę teisę gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį, nesuklysiu pasakęs, jog jam tektų įveikti didžiulius biurokratinius brūzgynus ir likti nieko nepešus.

Kaip atsitiko, jog pagal Konstituciją kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę saugą nedarbo atveju, tačiau iš tiesų taip nėra.

Skurdas Lietuvoje auga ir tiesiog bado akis, o visuomenė yra tapusi itin savanaudiška ir nejautri tam skurdui, kuris tvyro aplinkui.

Kaip atsitiko, kad šiandien valstybės socialinė apsauga tapo socialinio nesaugumo ir skurdo šaltiniu.

Nors Konstitucijos viršenybė ir jos praktiškumas yra įtvirtintas 6 straipsnyje – „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“, tačiau šiandien kalbėti apie Konstitucijos tiesioginį taikymą praktiškai būtų naivu.

Lietuvoje Konstitucija seniai yra tapusi ne tiesioginio pritaikymo dokumentas, o Konstitucinio Teismo interpretacijų ir išaiškinimų dalykas.

Tuo tarpu Suomijoje teismams yra suteikta labai ribota galimybė tikrinti parlamento aktų konstitucingumą. Galioja du pagrindiniai procesiniai įstatymų priėmimo būdai: įstatymų projektai, kurie neprieštarauja Konstitucijai priimami paprasta balsų dauguma, o jei prieštarauja – kvalifikuotos balsų daugumos procedūra.

Kitaip tariant, parlamentas, nekeisdamas Konstitucijos, gali priimti jai prieštaraujančius konstitucinius įstatymus. Tokie įstatymai yra vadinami išimtiniais. Tai reiškia, jog šiuo atveju Suomijos parlamentas įteisina Konstitucijos pataisas, kurios neleidžia Konstitucijai nutolti nuo besikeičiančių socialinių realijų.

Lietuvos valstybė sparčiai ritasi žemyn. Manau, kad šiandien yra labai svarbu apčiuopti dabarties iššūkių politines priežastis ir sustabdyti neigiamus politinius procesus, kurie gali turėti pražūtingų padarinių mūsų tautiškumui ir valstybingumui.

Kaip deguonis Lietuvai yra reikalinga galinga nacionalinė politinė srovė, kuri sutelktų visas tautos pajėgas rezistencijai prieš globalizmo kaip naujojo totalitarizmo ideologijų invaziją, kurios siekia sunaikinti visa, kas siejasi su tautos tapatybės gyvastimi.

Tautai turi būti sugrąžintos jos suverenios galios ir niekas negali kėsintis jas pasisavinti bei jomis manipuliuoti. Todėl turime sukurti naują – laisvės Konstituciją Lietuvos šaliai Europoje ir ją priimti visos tautos referendumu.

Naujos Konstitucijos pagrindas – politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės laisvės visiškas įgyvendinimas. Joje turi būti įtvirtintos sąlygos kiekvienam žmogui tobulėti, kurti asmeninę gerovę, siekti bendrumo pilnatvės, puoselėti kūrybiškumą bei ugdyti verslumo gebėjimus.

Mūsų Konstitucija turi garantuoti teisingumą, kuris reiškia, kad žmonės turi pagrindines teises, kurias sąlygoja ne socialiniai susitarimai, o nekintanti žmogaus prigimtis.

Esu įsitikinęs, jog dabartinės „klakerių demokratijos“ epocha Lietuvoje turi pasibaigti. Kviečiu visus šviesiausius šalies protus ir geriausias pajėgas pradėti kurti naują Laisvės Konstituciją.

Laisvė per tobulėjimą atskleidžia giliausius žmogaus širdies troškimus ir kūrybiškumą. „Mes turime kūrybiškai perkeisti gyvenimą taip, kad blogis mažėtų, o gėris vyrautų, nors pasaulis ir vaizduotų, jog tai beviltiška užduotis“, mano vienas žymiausių XX a. krikščionybės apologetų K.S.Luisas.

Reklama